Kultūra

2019.11.17 07:00

Pabaigos neturintis Paulius Širvys: velnio lašai, vienatvė ir taurus atlapaširdiškumas

LRT PLIUS laida „Literatūros pėdsekys“, LRT.lt2019.11.17 07:00

Nerašęs valdiškos poezijos, mylimas, giriamas, gerbiamas, laukiamas ir… „velnioniškai vienas“. Poetas iš Dievo, Lietuvai palikęs daug daugiau, nei ji jam dovanojo – tokiais prisiminimais apie Paulių Širvį dalinasi jo amžininkai iš Rokiškio, kur kūrėjas ilgą laiką dirbo šio krašto redakcijoje, prisimena Degučių, Padūstėlio žmonės, jo draugai.

Per visą Lietuvą skamba eilės

Paulius Širvys neturi pabaigos. Jo kūryba ir gyvenimas – be pabaigos. Iki šiol per visą Lietuvą skamba pagal jo eiles kurtos dainos, jo poeziją skaito ir kaimo žmogus, ir miestietis. Visi, neabejingi literatūrai. Grynuolis iš lyrikos platybių, turėjęs tikrą Dievo talentą, savo ketureiliams įkvėpęs gyvybės, užbūręs nepavaldžios, pakylėtos meilės jausmu. Eilėraščiais tirpdė abejingumą, poezija šildė ne vieną vienišą širdį.

Rašytojas ir poetas Alfas Pakėnas laidoje kartoja paties P. Širvio žodžius, kad poezijai viskas reikalinga – ir tvarka eilėraščio eilutėse, ir skambesys, ir jausmas: „Jausmas – tai pagrindas. Jis tą jausmą taip išvystė, taip nugludino, it juvelyras, ypač cikle „Ilgesys – ta giesmė“ arba „Ir nusinešė saulę miškai“, skirtame Alfonsai Žegliūnaitei – Alpunytei.“

Pirmieji meilės jausmai, taip reikalingi poetui, tapo neatsiejama ne tik jo eilių, bet ir viso gyvenimo metafora. Meilė P. Širvį įkvėpė kūrybai, meilė vienatvę užpildydavo ir karo sužalotai sielai neleido visiškai palūžti.

Aš nevertas

Švelnių

Tavo žodžių

Nei to ežero,

Pilno žvaigždžių.

Aš –

Toks vienas.

Velnioniškai

Vienas,

Pasiilgęs

Aušrinėje

Sodžiaus

Giedorių

Gaidžių.

Aš nevertas,

Aš daug ko

Nevertas,

Amžinai,

Amžinai

Neramus.

P. Širvio meilė paprastai kaimo merginai galėtų būti chrestomatinis pavyzdys, kaip anų, pokario laikų jauni vyrai, siekė dėmesiu užkariauti moters širdį. Šokdindavo kaimo šokiuose, lydėdavo namo, o švelnius meilės žodžius liedavo laiškuose arba eilėraščiuose.

„Su tavimi eičiau ir į patį pragarą, jei tik Tu to norėtum“, – rašė P. Širvys savo pirmajai meilei Alpunytei. Bet poezijos mūza į audringus poeto jausmus atsakė pasiūlymu, kuris jam prilygo mirties nuosprendžiui.

„Mūsų draugystė telieka amžinam prisiminimui“ ,– tokį atsakymą gavo nuo mylimosios. P. Širvio meilė liko be atsako. Poeto mūza ištekėjo už kito. Pirmosios meilės jausmus nebuvo lengva išgyvendinti, dar sunkiau buvo užgydyti karo žaizdas.

Neatnešė jis rožių

Nei aukso dovanų

Įpynė tik jos grožį

Gražiausion iš dainų

Jauna jaunam patiko

Be jokios puošmenos

Tokia jinai ir liko

Skambėjime dainos

Rašytojo Rimanto Šavelio teigimu, P. Širvys išėjo į karą kaip savanoris: „Išėjo labai jaunas, 15 metų. Pakliuvo į nelaisvę, bėgo, parbėgo namo, į Zarasus, Padustėlį. Kaimynai paskundė, vėl jį suėmė, vėl į karą. O jis vėl pabėgo. Sakau – buvo kontuzytas.“

Karo siaubo pėdsakai, žiauriausi jo aidai liko gyvi poeto širdyje iki pat gyvenimo pabaigos. Sužalotą sielą istorinių pervartų vaizdiniai nuolat persekiojo, o artimiausi draugai žinojo, jog Paulius Širvys galėdavo miegoti tik prie šviesos. Tačiau apie karą poetas nekalbėdavo.

Lavonais kelias grįstas.

Atgal pažvelgt nedrįsk

Nors ir pašautas kristum

Brolau, ant priešo krisk!

Krūtinėm žemę šildėm

Kaip mylimą tąnakt

Į grumstus beldė širdys

Tankiau pradėję plakt.

Skaudžios karo patirtys paliko jautraus poeto širdyje gilius, nepagydomus randus. Alkoholis apmalšindavo jų skausmą, bet tas pats alkoholis ir klupdė. Klupdė lėtai, lemtingai…

Legendinė Literatų kavinė, kurioje anuo laiku rinkdavosi visa menininkų bohema. Tai buvo laikas, kai vyno svaigulyje ant popierinių servetėlių gimdavo poetų ketureiliai, kai dailininkai ant jų palikdavo draugiškus šaržus.

R. Šavelis pasakoja: „Ten mes gerdavome rašalą. Paulius labai mėgo rašalą gerti, jei žinot, kas tai yra. Kai eidavom ten su Paulium, į nieką nekreipdavom dėmesio – ar ten koks durininkas Jonas, ar durininkas Petras... Mes tiesiai pro tvorą, visa salė tylėdavo, kadangi eina Paulius. Visas Vilnius jį pažinojo.“

Vilnius jį pažinojo ir draugų atsirasdavo. Aplink žinomą poetą šliedavosi visokio plauko bičiulių – nuo eilinių girtuoklėlių iki aukščiausio rango nomenklatūrininkų. Per draugus, nuolatinius pasisėdėjimus kompanijose, per itin gerą būdą nukentėjo ir asmeninis poeto gyvenimas.

Audronė Šavelienė prisimena, kad P. Širvys buvo draugų išnaudojamas: „Naktį ateidavo, net nesiklausdami. Ateina, atsigula, viską išknisa, paima, ką randa. Kas reikalinga, nereikalinga. Viską išnešdavo. Ir knygas, ir net šaukštus.“

A. Pakėnas neneigia, kad P. Širvys buvo bohemos žmogus: „Bet jis buvo tos šviesiosios bohemos žmogus. Nes ta bohema buvo labai įvairi – vieni tokie, kiti tokie... Paulius galėdavo ir negerti.“

„Kai mes susipažinome, nežinojau, kad jis poetas. Jis tiesiog dirbo redaktoriumi. Ten, netoli Pandėlio, pas mus vykdavo gegužinės. Paprasčiausiai vieną kartą išvedė šokti, kitą kartą išvedė šokti ir prasidėjo pasimatymai – dvejus metus mes su juo draugavome. Jis man patiko iš pat pradžių, kažkaip įsimylėjau, ir net labai“, – sako 85-erių buvusi P. Širvio žmona Birutė, šiandien gyvenanti Kaune.

Šeimyninis poeto gyvenimas nesusiklostė. P. Širvys vedęs jauną, vos 19 metų teturinčią Birutę, savo įpročių nekeitė. Vyro atlapaširdiškumas, draugų kompanijos, dažni paklydimai jaunos šeimos nestiprino. Po 12 bendro gyvenimo metų pora išsiskyrė. Tačiau ryšio su dukra Dange poetas neprarado iki pat gyvenimo pabaigos.

Tave visą pro lūpas išvogčiau…

Žvilgsnį mėnuo tik lango kampais.

Ir klevai, ir klevai liepsnabokščiai

Skamba rudenio vario varpais

A. Pakėno teigimu, P. Širvys pasižymėjo nedažnu deriniu – tai buvo geriantis žmogus, bet labai taurus, teisingas ir nuoširdus.

Išvaizdus, nors ir nedidelio ūgio, Paulius Širvys ne tik moterų, bet ir visų aplinkinių dėmesį patraukdavo ramiu, išlaikytu elgesiu. Galėdavo čia pat ketureilį surimuoti, o jei paprašydavo, ir savo kūrybos paskaitydavo.

Gyvenęs vienas, miręs vienas

Niekada nebandė pataikauti sovietinei sistemai. Šioji atlaidžiai žiūrėjo į poetą, kuris, nors ir buvo karo didvyris, pagal ano meto standartus ne visai atitiko sovietiniam piliečiui keliamus reikalavimus. Komunistuojančioje aplinkoje atsirasdavo tokių, kurie vis bandė klupdyti talentingą poetą. Vienu metu bandyta net nebeleisti P. Širvio kūrybos.

P. Širvys rašytojų elito buvo ignoruojamas dėl gyvenimo būdo. Tarsi pripažintas, bet kartu — nuošaly. Jautė dviveidystę, tokią neatsiejamą nuo įvairių to meto veikėjų.

Anot A. Pakėno, priešiškai nusiteikusių P. Širvio atžvilgiu atsirasdavo iš pavydo: „Kai kas prisimena, kad jį pašiepdavo – berželis varganas ir pan. Ar kas jis prastai apsirengęs. O paties Pauliaus požiūris į draugus buvo labai šviesus, atviras, tiesus.“

Duonai užsidirbdavo ne vien iš poezijos. Vertėjavo šiek tiek, o provincijos laikraščiuose, dirbdamas korespondentu, rašė įvairiomis žemės ūkio temomis, kurios jam buvo artimos ir suprantamos.

Poezija ir socialistinis realizmas pagal P. Širvį tarpusavyje buvo sunkiai suderinami dalykai. Korespondentui P. Širviui koją vis pakišdavo poetas P. Širvys, kurio vaizdinga ir gili publicistinė mintis kartą ne juokais supykdė komunistų valdžios prievaizdus.

Kaip pasakoja A. Pakėnas, poetas P. Širvys buvo sąmojingas, mokėjo iš karto pajusti ir apibūdinti žmogų: „Jis buvo valstietiško gymio, valstietiškos prigimties. Jo tėvas buvo labai protingas, o juk daug kas – gauta iš tėvų. Iš mamos, ko gero, paveldėjo gėrimo geną. Ji buvo labai graži, bet mėgo išgerti.“

Pasisėdėjimai Chaimo Naujalio laboratorijos prieškambaryje pasibaigus darbo laikui „Lietuvos pionieriuje“ dažnai persikeldavo į „Literatų svetainę“. Čia mėgdavo užsukti vadinamoji pokario literatų bohema. Poetas dažnai lankėsi ir Palangos restorane, nedidelėse sostinės užeigose. Čia liedavo savo vienatvės skausmą, čia iš lūpų į lūpas keliaudavo širviškos istorijos, išlikusios iki mūsų dienų.

Sakoma – kiekviena karta atsirenka savo kūrėjus. Sunku atsirinkti P. Širvį, kuris vis dar tebėra be pabaigos. Vieni jį dainuoja, atmintinai skaito jo eilėraščius, žavisi kūryba. O štai modernioji literatų karta jį kritikuoja ir bando nustumti į madingo pasaulio pakraščius.

Išgyveno dėl nenusisekusio vedybinio gyvenimo, graužėsi per mažai dėmesio skyręs dukrai, retkarčiais gailėjosi daug laiko iššvaistęs tuščiai.
Tik artimiausi bičiuliai galėjo pastebėti, kad po vienatvės šydu slepiasi didelė ir jautri širdis.

Nepavyko poetui pritapti prie socialistinės tikrovės, kurios ideologai nurodinėjo ką ir kada rašyti. O ir paskutiniu metu jau nieko neberašė. Klimpo į vis gilesnę dvasios vienatvę, velnio lašais vis gydė depresiją. Likusi buvo jam tik ordinais apsisagsčiusių karo veteranų šventė – Pergalės diena – ir poezija. P. Širvys toks visada buvęs vienišas tarp žmonių, iš tikrųjų vienišas ir mirė savo bute.

Literatūros pėdsekys. Pauliaus Širvio kūryba: karo mėsmalės suluošinta siela ir „velnioniškai vieno“ poeto eilėraščiai