Kultūra

2019.05.06 10:02

Marius Burokas: nužengianti išmintis (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.05.06 10:02

Šiandieną pristatysiu du užsienio autorių romanus, pasakojančius apie įvykius, nulėmusius tolimesnį veikėjų gyvenimą, privertusius subręsti arba pasirinkti gyvenimo kelią. Abu šie romanai – subtilūs, kiek nostalgiški pasakojimai, nuspalvinti praeityje įvykusių tragedijų.

Pradėsiu nuo vieno garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, „Man Booker“ laureato Grahamo Swifto romano „Motinų sekmadienis“, išversto Emilijos Ferdmanaitės ir išleisto „Baltų lankų“ leidyklos. Šis romanas, buvo nominuotas Walterio Scotto vardo premijai ir pelnė Hawthorndeno apdovanojimą.

Graham Swift „Motinų skemadienis“ (Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė)

Lietuvių skaitytojui Grahamas Swiftas tikriausiai žinomas, kaip puikaus romano „Vandenų žemė“ (išleisto 2009 metais ir išversto Laimanto Jonušio) autorius. „Vandenų žemė“ buvo tamsi, dumblina, įtraukianti it pelkė istorinė fantasmagorija apie vandeningąjį Anglijos Fenlando kraštą ir jo gyventojus. Swifto papasakota istorija buvo niūri, bet kerinti tiek Fenlando aprašymais, tiek veikėjų likimais.

„Motinų sekmadienis“ atrodo šviesesnis – pasakojimas persmelktas pavasario saulės ir žiedų aromato, o jame įvykstanti tragedija kybo viršum visko it pavasarinės audros debesis.

Prieš pradedant pasakoti apie „Motinų sekmadienį“, derėtų pastebėti, kad vis dėlto tai apysaka – ir pagal apimtį, ir pagal formą. Romanu vadinti šį kūrinį – per drąsu, na, bet romaną lengviau parduoti. Tad, kiek dvejodamas, vadinsiu šį kūrinį romanu.

Dienraščio „The Guardian“ recenzentas pavadino „Motinų sekmadienį“ „tobula maža tragedija“, aš jį apibūdinčiau, kaip „romaną-kamėją“ – tai dailus, meistriškas, bet vertingas ir gilyn neriantis kūrinys.

Romano veiksmas sutelpa į vieną dieną – 1924 metų kovo 30-ąją, saulėtą ir labai šiltą „motinų sekmadienį“. Dvidešimt dvejų metų našlaitė Džeinė Ferčaild nuo šešiolikos metų dirba kilminguose anglų namuose Bičvude ir jau septynerius metus yra kaimyninio dvaro paveldėtojo Polo Šeringemo slapta meilužė. Tačiau būtent kovo 30-ąją įvyksianti tragedija, pakeis Džeinės tolimesnį gyvenimą, pakreips jį visiškai kita linkme. Ta diena taps jos naujo gyvenimo kelio pradžia.

Romanas probėgšmais, užuominomis, užgriebia visą 20 amžių, visą ilgą ir turiningą Džeinės gyvenimą – skaitytojas sužino, kad Džeinė tapo garsia rašytoja, o jos gyvenimo fone Grahamas Swiftas subtiliai tapo besikeičiančią Anglijos visuomenę – tiek šalį sukrėtusio I-ojo Pasaulinio karo tragediją, tiek į praeitį nueinančios Anglijos aukštuomenės ir jos papročių paveikslą.

Džeinė – našlaitė, pamestinukė, ji nežino, nei kas ji, nei iš kur ji kilusi. Tai galėtų tapti viso gyvenimo trauma, tačiau Džeinei ši nežinomybė tampa postūmiu išsilaisvinti, tapti savimi. Tai paskatina jos troškimą sužinoti, išsiaiškinti, lavintis.

Laimė, prie to prisideda ne tik jos įgimtas smalsumas, žinių troškimas, bet ir laimingai susiklosčiusios aplinkybės – jos šeimininkas, ponas Nivenas, leidžia (kiek nustebęs dėl tokio neįprasto prašymo) Džeinei naudotis Bičvudo dvaro biblioteka. Ir štai, Džeinė, aistringa skaitytoja, pati ima rašyti, parašo 19 romanų, sulaukia garbaus 98 metų amžiaus, ir yra laikoma žinoma, modernia autore. Tiesa, tolimesnį, beveik visą 20 a. apimantį Džeinės gyvenimą Swiftas pateikia tik subtiliomis užuominomis – mes nesužinome, nei kaip ji susituokė su savo vyru – filosofu iš Oksfordo, nei kaip klostėsi jos rašytojos karjera.

Swiftas pasimėgaudamas aprašo slaptą Džeinės ir Polo susitikimą – lovoje gulinti Džeinė, stebi, kaip Polas lėtai rengiasi ir grožisi tuo reginiu, bet kartu ji ir mąsto, kaip Polo namų tarnaitėms teks skalbti jų sujauktą patalynę, ką jos pamanys apie joje paliktas dėmes ir kaip tai nuslėps. Tuo pat metu autorius gana smulkiai aprašo kambario interjerą – nuotraukas sidabriniuose rėmeliuose, gėlių vazas. Toks regėjimo išskaidymas išgelbsti pasakojimą ne tik nuo vulgarumo, bet ir nuo patoso, saldumo, įneša šiek tiek humoro ir ironijos.

„Motinų sekmadienio“ pasakojimo lūžio taškas – nuogos Džeinės pasivaikščiojimas po tuščius Polo Šeringemo namus, šiam išlėkus į susitikimą su sužadėtine. Štai tada ji suvokia, kad stebėti, aprašinėti, stengtis peržengti gyvenimo aplinkybes, pažvelgti į jas iš šono – jos pašaukimas ir paskirtis.

Visą pasakojimą persmelkiančią ir pasikeitimams pastūmėjančią Polo žūtį autorius meistriškai išlaiko antrame plane – it tą jau minėtą audros debesį, prapliupusį žaibais ir perkūnija.

Autorius meistriškai perpina keletą pasakojimų –„Motinų sekmadienis“ – tai ir brendimo istorija, ir feministinė išsilaisvinimo istorija, ir, kartu, savotiška pasaka, užuominomis žaidžianti Pelenės pasakos motyvais. Tai, kas vyksta romane – tik ledkalnio viršūnė, o visą asmens ir amžiaus tragedijos gelmę skaitytojas numano iš užuominų, iš savo bendro išsilavinimo, iš nuojautų.

Pasakojimas apie tragedijos dieną – neskubrus, autorius puikiai perteikia lėtą valandų ir minučių lašėjimą, tuščių namų tylą, pavasario dienos šviesą. Swiftas – puikus stilistas ir džiugu, kad vertėjai pavyko perteikti intymų jo rašymo toną.

„Motinų sekmadienis“ patiks tiek „Dauntono abatijos“, tiek Virginia Woolf ar Kazuo Ishiguro romanų gerbėjams.

William Kent Krueger „Kasdienė malonė“ (Iš anglų kalbos vertė Goda Bulybenko. Vertimo bendraautoris Gediminas Pulokas)

Amerikiečių rašytojas Williamas Kentas Kruegeris lietuvių skaitytojui iki šiol buvo visiškai nežinomas. JAV skaitytojai jį puikiai pažįsta iš detektyvinių romanų serijos apie Minesotos valstijoje gyvenantį buvusį Čikagos policininką Corką O‘Connorą. Na, o lietuvių skaitytojui pristatomas pirmasis Kruegerio neserijinis romanas „Kasdienė malonė“, kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, o iš anglų kalbos išvertė Goda Bulybenko (vertimo bendraautoris Gediminas Pulokas).

2013 m. pasirodęs romanas pateko į beveik visus tų metų geriausių knygų sąrašus, pelnė ne vieną apdovanojimą, tarp jų ir Edgaro Allano Poe vardo premiją.

„Kasdienės malonės“ veiksmas vyksta 1961 metais, mažame Naujojo Brėmeno miestelyje. Pagrindiniam veikėjui – pastoriaus sūnui Frenkui Dramui – trylika metų, jo broliui Džeikui – vienuolika, o talentinga muzikantė, sesuo Arielė ruošiasi stoti į Džulijardo muzikos akademiją. Regis, kas galėtų įvykti vasarą, mažame, nuo pasaulio įvykių nutolusiame miestelyje. Deja, Frenkui ši vasara taps pačia įsimintiniausia...

Romanas, kurios pirmajame puslapyje rašoma: „Tą vasarą mirtis mus aplankė įvairiais pavidalais. Nelaimingas atsitikimas. Natūrali baigtis. Savižudybė. Žmogžudystė“ – turėtų būti gana niūrus skaitinys. Laimė, taip nėra.

„Kasdienė malonė“ iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip klasikinis 20 amžiaus amerikiečių romanas: mažame miestelyje gyvenanti šeima, vasara, žmonių tarpusavio santykiai, jų viltys, lūkesčiai ir paslaptys, ypatinga, skaidri, pasakojimą gaubianti atmosfera...

Iš dalies taip ir yra, bet, kita vertus, Kruegeris šią struktūrą sugriauna. Jo romanas it karoliukai suvertas ant kelių tą vasarą nutikusių mirčių siūlo. Būtent šios mirtys stumia tiek veiksmą, tiek veikėjų jausmų ir pasaulio pokyčius į priekį. O romano moto tampa Frenko tėvo mėgstama senovės graikų dramaturgo Aischilo citata: „Tas, kuris mokosi, turi kentėti. Netgi mums miegant užmaršties nepažįstantis skausmas lašas po lašo smelkias į širdį, kol nevilty prieš mūsų valią kaip šiurpą kelianti Dievo malonė nužengia išmintis“.

Šis romanas tarsi parodo, kaip šiurpą keliančios tragedijos ar šiurpi Dievo malonė – kaip pažiūrėsi, per žmonių poelgių kilnumą, pasiaukojimą ir išmintį tampa gydančia kasdiene malone. Skamba kiek pompastiškai? Galbūt, bet skaitant knygą to nejusti.

„Kasdienėje malonėje“ Kruegeris atskleidžia, kaip bandoma suardyti saugi, berniuką gaubianti Visata: miestelio, draugų, šeimos kokonas ir kiek pastangų reikia atsitiesti ir išsaugoti abipusę meilę ir pagarbą.

Romanas savo kulminaciją, aukščiausią įtampos tašką pasiekia viduryje, kai miestelį sukrečia žmogžudystė. Pats autorius tokią struktūrą aiškino paprastai: jis norėjo nuodugniai supažindinti skaitytoją su Dramų šeima, jų santykiais. Mes pamatome, kaip Frenkas globoja jaunesnįjį, mikčiojantį, bet ne pagal metus išmintingą brolį, susipažįstame su meniškos prigimties motina, stebime, kaip gyvena ir kokią padėtį miestelyje užima tėvas-pastorius.

Nuo antrosios romano pusės prasideda ir detektyvinė intriga – tiek miestelio policija, tiek trylikametis Frenkas stengiasi išsiaiškinti, kas kaltas dėl žmogžudystės. Romanui ir jo veikėjams į tamsą nusiristi neleidžia tikėjimas, kuris šioje knygoje išbandomas pačius siaubingiausiu būdu ir skaitydami matome, kaip vieni veikėjai palūžta ir ima kaltinti Dievą bei aplinkinius, kiti iš Dievo semiasi jėgų ir tvirtybės, treti pamato, kad pasaulis nėra toks paprastas ir aiškus, kaip jiems atrodė.

Pats autorius 15min.lt publikuotame interviu teigia, kad „aš visada norėjau pakalbėti apie tikėjimą ir Dievą, tad pastorius – geriausia profesija vienam iš svarbiausių personažų. Gyvenime pažinojau daug pamokslininkų vaikų, girdėjau apie jiems daromą spaudimą, jų maištavimus. Pamaniau, kad toks vaikas bus įtikinamas pasakotojas, kad tragedija taps jo tėvui pastoriui didžiuliu tikėjimo išbandymu, o kiekvieno šeimos nario reakcija, jo elgesio analizė bus įdomus procesas man kaip rašytojui. Taip ir atsitiko!“

Tegul ta „nemadinga“ Dievo tema jūsų neatbaido nuo skaitymo – Kruegeris nieko neperša ir primygtinai nepamokslauja. Jis – švelnus rašytojas, sugebantis visur ir visame rasti šviesiąją pusę. Jis neteisia ir kiekviename veikėjo poelgyje ieško gėrio ir pateisinimo. Taip, visi jo veikėjai turi trūkumų ir ydų, bet tai netampa svarbiausiu, jų gyvenimą nulemiančiu bruožu. Svarbiausia rašytojui – jo veikėjų sugebėjimas į viską pažvelgti su supratimu ir užuojauta.

Galų gale, tai meistriškai sudėliotas, įtraukiantis, detektyvinę intrigą turintis pasakojimas, įdomi istorija apie žmones, susidūrusius su tragedija ir radusius jėgų ją išgyventi.

Kruegeris ne viename interviu yra sakęs, kad didžiausią poveikį jam, kaip rašytojui, padarė Harper Lee romanas „Nežudyk strazdo giesmininko“. Tai labai juntama ir „Kasdienėje malonėje“ – ypač pačiame pasakojimo tone, toje sunkiai apčiuopiamoje, tik gero rašytojo sugebamoje perteikti, nematomoje, bet viską persmelkusioje šviesoje. Ir ta šviesa pasilieka su skaitytoju net užvertus paskutinį puslapį.