Gegužės 12 dieną sueis 100 metų, kai Kopenhagoje gimė lietuvių tapybos klasikas Augustinas Savickas. LRT.lt domėjosi, kaip ketinama įprasminti šios asmenybės atminimą.
Literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės žodžiais tariant, 100-mečio riba kūrėjui yra tam tikras vertės matas. Tik ją peržengusi asmenybė patenka į amžinąją tautos kultūros atmintį.
A. Savickas gimė diplomato, rašytojo, lietuvių prozos modernintojo Jurgio Savickio ir gydytojos stomatologės Idos Trakiner šeimoje. Gražuolė Ida buvo kilusi iš Sankt Peterburgo žydų fabrikantų. Pirmiau, 1917-aisiais, taip pat Danijos sostinėje, pora susilaukė sūnaus Algirdo.
Abu berniukai nuo mažumės linko į dailę, gyveno meninėje aplinkoje. Pusantrų metų jų tėvas Kaune vadovavo Valstybės teatrui, tad namus nuolat lankė aktoriai, menininkai.
Diplomatinė tarnyba netrukdė J. Savickiui puoselėti savo pomėgį – jis kolekcionavo dailės kūrinius ir liaudies meno dirbinius. Kurioje šalyje bedirbtų – Danijoje, Suomijoje ar Švedijoje, diplomato kabinete visada garbingą vietą rasdavo garsių lietuvių tapytojų paveikslai – Adomo Varno, Petro Kalpoko ar kurio kito. Visa tai darė įtaką ir abiem Savickių atžaloms.
Taip pat skaitykite
Žydiški gyvenimo akcentai
Tapytojo 100-mečiui pirmasis pasirengė Vilniaus Gaono žydų muziejaus (VVGŽM) Tolerancijos centras. Jame veikia nuolatinė ekspozicija „Kartos ir likimai“, sudaryta iš Savickų šeimos dovanojamų kūrinių, dokumentų.
Pristatomos keturios menininkų dinastijos kartos – J. Savickio, brolių Algirdo ir Augustino, šio sūnaus Raimondo ir anūkės Ramunės Savickaitės-Meškėlienės darbai.
Dailininko mama I. Trakiner kilo iš gana pasaulietiškos žydų šeimos. Joje tikėjimas praktikuotas ne taip griežtai. Nepaisant to, kaip atsiminimuose rašė A. Savickas, mama kiekvieną penktadienį namuose stengėsi suburti artimuosius, šeimos bičiulius. Pagal senąsias žydų tradicijas kambaryje uždegdavusi šabo žvakeles.
„Savicką daugelis žino kaip dailės korifėjų, puikų pedagogą. Tačiau žydiškoji jo gyvenimo istorija atskleista kur kas skurdžiau. Todėl šeima ir padovanojo Tolerancijos centrui dailininko kolekciją, kad toji asmenybės pusė labiau išryškėtų“, – kalbinama LRT.lt, sakė VVGŽM Tolerancijos centro vadovė Ieva Šadzevičienė.
Iš kur tos niūrios spalvos
Anot I. Šadzevičienės, dailininkas visą gyvenimą kankinosi dėl brolio žūties, ilgėjosi motinos, kuri pati pasirinko mirtį. „Jį tai nepaprastai sukrėtė“, – teigė LRT.lt pašnekovė.
Antrasis pasaulinis karas, tėvų skyrybos, antroji Jurgio santuoka su sekretore Inge Geisler išsklaidė šeimą. Rašytojas liko gyventi Prancūzijoje, Žydrojoje pakrantėje. I. Trakiner-Savickienė jau prasidėjus karo veiksmams su Augustinu iš Prancūzijos grįžo į Lietuvą.
Brolių likimai susiklostė skirtingai. Vyresnysis Algirdas po studijų Vokietijoje ir Šveicarijoje mokėsi tapybos pas prof. Justiną Vienožinskį, dėsčiusį Kauno meno mokykloje. 1943-iaisiais, būdamas 25-erių, savanoriškai pasitraukė į Kauno getą paskui mylimą žydaitę Juliką ir įdukrą Reginutę. Ten jį peršovė sargybinis. Esesininkai neleido artintis prie kūno ir Algirdas mirtinai nukraujavo.
Augustinas, pasikeitęs pavardę (juk „buržuazinės Lietuvos“ diplomato sūnus!), suplėšęs diplomatinį pasą, 1941-aisiais ryžosi trauktis į Rusijos gilumą. Mėgino surasti ramybę „sovietiniame rojuje“. Porą metų dirbo Mačiščės akmenų skaldyklose prie Novosibirsko. To rojaus „priskaldė“ tiek, kad net kelis kartus mėgino sau atimti gyvybę. Augustinas dalyvavo karo veiksmuose kaip 50-osios lietuviškosios divizijos karys. Vėliau likimas jam lėmė tapti vienu žymiausių Lietuvos dailininkų, menotyros mokslų daktaru.
Motina Ida ryžosi atimti sau gyvybę vokiečių armijai jau paliekant Lietuvos teritoriją. „Tokie išgyvenimai negalėjo neatsiskleisti ir pačioje Savicko tapyboje. Jis vienintelis liko gyvas ir iš čia tas jo ankstyvųjų paveikslų niūrumas, koloritas“, – sakė I. Šadzevičienė.
Keturios dinastijos kartos
Tolerancijos centre greta A. Savicko paveikslų rodomi trys šeimai išlikę Algirdo darbai (ketvirtas šiuo metu restauruojamas). Pasak I. Šadzevičienės, jei ne ankstyva žūtis, Algirdas turėjo pajėgumų tapti žymiu dailininku.
Ekspozicijoje „Kartos ir likimai“ glaudžiasi diplomato J. Savickio tapytas natiurmortas, vienintelis atitekęs šeimai. Taip pat kelios R. Savicko drobės ir Ramunės sukurtas senelio Augustino portretas. Jį menininkė tapė po dailininko mirties, iš atminties.
Nuolatinę parodą jau gali apžiūrėti lankytojai, o pagrindinis ekspoziciją pristatantis renginys įvyks gegužės 18-ąją per Muziejų naktį.
Birželį prie A. Savicko namų Trakuose, kur dailininkas praleido paskutiniuosius gyvenimo metus, planuojama atidengti atminimo lentelę.
Laivas tarp mažų laivelių
LRT laidų vedėja Edita Mildažytė apie A. Savicką kuria dokumentinį TV filmą (kol kas darbiniu pavadinimu) „Sujungęs amžius“. Jame kalbins dailininko mokinius, menotyrininkus, šeimos narius. Filmas bus rodomas gegužę.
Kurti jai nesunku, bent tuo požiūriu, kad A. Savickas išliko daugelyje vaizdo įrašų. „Nes buvo Figūra. Gražiai yra pasakęs jo mokinys tapytojas Aleksandras Vozbinas: „Savickas buvo laivas tarp mažų laivelių.“ Kasdieniame gyvenime, buityje draugavo su visais, o kūryboje jam draugų nereikėjo. Nes pats buvo objektyviai didžiulis dydis, iš tų mūsų gigantiškųjų. Kūrė ilgus dešimtmečius ir labai produktyviai“, – LRT.lt teigė E. Mildažytė.
Daugiau A. Savicko biografijos detalių ji sužinojusi rengdama dokumentinių istorinių laidų ciklą „Lietuvos kolumbai“. Vieną laidą skyrė Augustino tėvui Jurgiui.
„Per tai man paaiškėjo tragiškas mamos likimas, brolio žūties aplinkybės. Grynuolis buvo tas A. Savickas. Karo metais pasitraukė į Rusijos gilumą, dirbo akmenskaldžiu. Dalyvavo kare. Daug keistų gyvenimo kilpų. O šiaip buvo kietas dziadas, originalas – galėjo ledų vežimėliu nudardėti per Lenino prospektą ir pradingti „Neringos“ restorane. Visi tai žinojo – o jis ir neslėpė“, – juokėsi E. Mildažytė.
Dieną naktį su Savicku
Menotyrininkė Danutė Zovienė apie A. Savicką rašo monografiją. Savickio tema jai ne naujiena. Kai 2007-aisiais Savickų šeimos iniciatyva buvo leidžiama dailininko kūrinių knyga, Danutė parengė įvadinį tekstą.
Įvertinusi atliktą darbą šeima pasiūlė D. Zovienei imtis didesnio veikalo. „Dabar gulu ir keliuosi su Savicku. Na, tik šią naktį praleidau su Paryžiaus katedra. Jėzau, kaip pergyvenau!“ – liūdno įvykio dienomis kalbinta LRT.lt, prisipažino menotyrininkė.
Monografija ji siekianti aptarti A. Savicko asmenybės ir kūrybos fenomeną dabarties kontekste. O kurgi slypi Savicko fenomenas?
„Jis sulaukė beveik šimto metų, pergyveno visus politinius, socialinius, visuomeninius virsmus. Buvo tarsi tiltas tarp prieškario Lietuvos dailės, koloristinės mokyklos, ir XXI a. pirmojo dešimtmečio, kai formavosi nauja karta, į meno procesą žvelgianti jau kitaip, – sakė D. Zovienė. – Savicko kūryboje nėra jokios klastotės. O bravūra buvo neatsitiktinė, saugojo jį nuo visos tos beprotystės, kurioje tada mums teko gyventi.“
Pasak menotyrininkės, tapytojas labai apdairiai pats parašė, sutvarkė ir išleido atsiminimų knygą „Žalia tyla“ (2002) – kad niekas kitas apie jį neprikurtų nebūtų dalykų. Toji knyga – bibliografinė retenybė.
A. Savickas vertintas jam gyvam esant, vertinamas ir šiandien. Dėl jausmo tikrumo ir profesionalumo. „Šimtmetis ateis ir praeis, o Savicko kūryba gyvuos ir po jo. Tačiau nuo mūsų priklauso, kaip ją aktualizuosime: ar tik rengsime jubiliejines parodas, ar vis dėlto Savicką vertinsime kaip nenutrūkstamą procesą“, – teigė D. Zovienė.
Jos rašoma monografija dienos šviesą turėtų išvysti rudenį, atidarant A. Savicko parodą Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG).
Dvigubas gyvenimas
Ekspoziciją NDG planuojama atverti lapkritį, taip pat surengti konferenciją. Retrospektyvos tema, pagrindiniu įvaizdžiu pasirinkta A. Savicko dirbtuvės rekonstrukcija.
Parodos kuratorius Vidas Poškus LRT.lt aiškino, kad tas atkūrimas turėtų būti suprantamas ne tiesiogiai, o kaip alegorija, parodanti menininką „viduje“ ir „išorėje“.
„Vidus – laboratorija, kūrinio radimasis nuo idėjos, eskizo iki galutinio rezultato. O išorinis sluoksnis – viešasis gyvenimas, kuris vyko atokiau nuo dirbtuvės“, – teigė V. Poškus.
Pasak jo, A. Savickas yra sovietinės ir posovietinės epochos simbolis. „Jis naudojosi tam tikromis sovietinio gyvenimo privilegijomis, menininkams numetama išmalda. Kita vertus, buvo nonkonformistas, su sovietine sistema nesitaikstė, leninų nepaišė kaip kiti. Būdamas didelis menininkas galėjo elgtis nestandartiškai. Laisvės suteikė ir Dailės instituto profesoriaus laipsnis, kiti titulai“, – sakė V. Poškus.
Vis dėlto teisybės dėlei reikia pažymėti, kad A. Savickis vieną kitą Vladimirą Iljičių yra nutapęs. „1953 metais Seneže mažu teptuku nutapiau prasčiausią tiek forma, tiek turiniu kūrinį – paveikslioką „Leninas Vilniuje 1895 metais“, – prisiminimuose rašo dailininkas. Sukūrė darbų ir „Didžiajam spaliui“, dėl ko vėliau labai sielojosi, gėdijosi.
Kaip ir daugelis tais laikais, A. Savickas gyveno dvigubą gyvenimą. Vienas, pasak menotyrininko, vykęs studijoje, kitas – viešumoje, institute, parodų salėse. „Dirbtuvės rekonstrukcija kaip tik ir telkiamasi į tą dvigubą žmogaus situaciją“, – teigė menotyrininkas.
