Kultūra

2019.04.15 18:59

Dailininko etalonas Augustinas Savickas: atvertos durys į nepralenkiamo kūrėjo pasaulį

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.04.15 18:59

Augustinas Savickas buvo tapytojo įsikūnijimas, etalonas ir idealas. Tai patvirtino viskas – ir dailininko gyvenimo būdas, ir elgesys, ir išvaizda“, – portalui LRT.lt sako dailininkas, kolekcininkas Juozas Algirdas Pilipavičius.

Pakalbintas LRT.lt, J. A. Pilipavičius papasakojo ne tik apie savo turimą kolekciją, kurioje – nemažai A. Savicko darbų. Kolekcininkas maloniai prisiminė garsųjį dailės klasiką ir išskirtinę jo asmenybę – atvirumą, toleranciją, sugebėjimą intensyviai ir kokybiškai dirbti net sulaukus garbaus amžiaus.

2019-aisiais minimos šimtosios Lietuvos dailės klasiko A. Savicko gimimo metinės. Šia proga, nuo balandžio 15 d. iki gegužės 1 d. Vilniaus Dailės akademijos galerijoje „Akademija“ veikia paroda „Augustinas Savickas. Skiriama 100-osioms gimimo metinėms“, iš prof. J. A. Pilipavičiaus kolekcijos.

– Juozai Algirdai, nuo šio vakaro VDA galerijos „Akademija“ lankytojai turės progą apžiūrėti jūsų kolekcijai priklausančius eksponatus, sukurtus Augustino Savicko. Kiek eksponatų kabės parodoje? Kada ir kaip pajutote artumą A. Savicko kūrybai?

– Šioje parodoje bus eksponuojami 40 darbų – tapyba, pastelės, akvarelės ir piešiniai. Tie darbai mano kolekcijoje atsirado seniai, gal prieš 40 metų... A. Savickas man imponavo nuo pat pirmųjų žingsnių. Aš pats baigiau tapybos studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute, kuriame dėstė ir A. Savickas. Nors jis nebuvo mano mokytojas, vis matydavomės per posėdžius, jis man ir asmeniškai padėjo... Anais laikais juk kildavo problematinių susidūrimų su ideologija. Tačiau žinoma, man buvo artimas ne tik pats A. Savickas, bet ir jo darbai, svajojau jų įsigyti.

– Labiausiai žavitės ankstyvuoju A. Savicko kūrybos periodu, ar ne? Kodėl?

– Taip, ankstyvasis A. Savicko kūrybos periodas sukasi aplink 1960 m. Kaip žinia, MO muziejus renka darbus, kurtus nuo 1960 m., nes tai laikoma modernaus meno pradžia. Tuo metu tapyboje išties vyko didelis lūžis, o A. Savickas laikotarpį gerai atspindi.

Laikas iki 1960 m. man atrodo kiek nuvertinamas, neva meno nebuvo ir vyravo tik tarnystė. A. Savicko atveju negalima taip sakyti. Jis visais laikais buvo menininkas, nesvarbu, ties kokia tema dirbtų.

– Kas vyko po 1960 m.?

– Daugelis pokario tapytojų neperžengė to slenksčio ir pasitraukė, žinome daug skaudžių likimų... O A. Savickas tapo moderniu tapytoju, šiuolaikiniu kūrėju, jis sėkmingai peržengė ribą, jungiančią ankstesnį meną su moderniu.

Vėliau A. Savickas taip sėkmingai ir dirbo. Galima sakyti, kad jis dar kartą atgimė kaip tapytojas jau sulaukęs 70 ar daugiau metų. Savo šalies tapybos istorijoje neturime daugiau tokių atvejų, kai žmogus, sulaukęs tokio garbaus amžiaus, intensyviai ir kokybiškai tapytų.

Man tai labai svarbu. Džiaugiuosi, kad kolekcijoje turiu jo pirmąjį darbą, nutapytą 1947 m., dar Dailės institute. Taip pat turiu ir paskutinįjį, sukurtą 2012 m. balandžio mėnesį. Kaip žinia, tų pačių metų birželio mėnesį jis mus paliko... Sakyčiau, kad A. Savickas nepralenkiamas, niekas jo nepralenks.

– Minėjote, kad su A. Savicku esate susidūręs studijų metu. Kokia asmenybė jis buvo?

– A. Savickas man tiesiogiai nedėstė, bet dalyvaudavo visose studentų darbų peržiūrose. Prisimenu vieną atvejį – mano baigiamasis darbas buvo susijęs su kosmoso tema, tad teko ieškoti naujų vaizdavimo priemonių, tapybiškas pateikimas netiko. Darbą kūriau fotorealizmo stiliumi ir ši stilistika komisijai užkliuvo. Viskas galėjo baigtis blogai, bet mane apgynė būtent A. Savickas. Kai kurie dėstytojai pripažino tik savo kryptį ir tapybos mokyklą, o A. Savickas buvo daug platesnių pažiūrų ir toleravo ieškojimus.

Jis tikrai buvo tapytojo įsikūnijimas, etalonas ir idealas. Viskas tai patvirtino – ir gyvenimo būdas, ir elgesys, ir išvaizda. Jei reikėtų statyti paminklą tapytojui, A. Savickas labiausiai tam tiktų.

– Tarsi nujausdamas prakalbote apie paminklą... Jūsų nuomone, A. Savickas – pakankamai įvertintas Lietuvoje?

– Būta įvairių laikotarpių. Savo laiku, kai dėstė, aktyviai dalyvavo parodose, tikrai buvo įvertintas. O šiandien? Man kyla klausimas, kas šiandien apskritai yra įvertintas? Dailė yra paraštėse.

– Kodėl dailė atsirado paraštėse? Kaip atkurti susidomėjimą ja?

– Tam, kad žmogus suprastų dailę, jam reikia turėti dailės. Reikia, kad ant sienos kabėtų paveikslas, kuris būtų matomas, reikia žinoti bent kelis dailininkus, kad būtų įdomu eiti į parodas.

Anksčiau didžiausi dailės pirkėjai būdavo mokytojai, gydytojai. Jie mielai įsigydavo kūrinių. Šiandien tai vargiai įmanoma, didelė visuomenės dalis tapo atskirta nuo dailės. Be to, susiduriu su moksleiviais ir galvoju, ar mokyklose jie mokomi apie šią meno rūšį. Aišku, yra atskiros dailės mokyklos, bet kiek dėmesio tam skiriama bendrojo lavinimo įstaigose? Tačiau, kaip žinia, viskas eina bangomis, praeina ir vėl grįžta. Gal kada bus geriau.