Vilnietės Akvilė Bitvinskienė ir Dainora Štarienė – draugės, suvienytos meilės žvejybai. Užuot pirkusios vardines rankines, jos mieliau investuoja į laivą. Savaitgaliais pačios sėda prie vairo, rūksta kuo toliau nuo elektroninių laiškų ir panyra į draugių ir gamtos terapiją. „Manote, moterims žvejyboje ne vieta? Dar ir kaip klystate!“ – sako žavusis duetas ir drąsinamai priduria: nėra to, ko moterys negalėtų.
Iš žvejybos grįžtančių vyrų nelaukia – žvejoja kartu
– Man regis, su žvejyba susiklosto dvejopai: arba nemėgsti, arba negali be jos gyventi. Kas jums įskiepijo meilę meškerei?
Dainora: Tiek Akvilė, tiek aš nuo mažens esame gamtos vaikai. Nors mudvi – vilnietės, tėvai kilę iš regionų, tad gamta visada buvo šalia mūsų. Pamenu, vasaromis man tekdavo pažvejoti pas močiutę kaimo kūdrelėje, nors, palyginti su tuo, kuo užsiimame dabar, žvejyba to nepavadinčiau (šypsosi).
Rimčiau žvejoti pradėjome gal prieš 10 metų. Manau, daugiausia įtakos turėjo aplinkiniai: atradome hobį, susidėjome su bendraminčiais, kartu pradėjome leisti laiką ir tiesiog užsikabinome.
– Judvi taip pat susipažinote per žvejybą?
Akvilė: Galima sakyti, taip. Pirmiausia į bendrą draugų ratą įsitraukė mano vyras, jis susibičiuliavo su Dainoros vyru. Pamažu ėmė kurtis gausi žvejų-draugų kompanija. Galiausiai mudvi su Dainora pamatėme, kad ir mums žvejoti visai neblogai sekasi. Dabar, kai išplaukiame į vandenis dviese, sakome, kad tada būna mūsų – draugių – laikas.
Dainora: Juk dabar, kai visų grafikai tokie įtempti, sudėtinga rasti laiko su drauge pabūti 8–10 valandų. Kai savaitgalį leidi laive, turi galimybę išsikalbėti, pabendrauti.
Sakyčiau, į žvejybą mus pastūmėjo ne vien meilė gamtai, bet ir noras laisvalaikį leisti su draugais. Kaip ir daugelis mūsų bičiulių, priklausome žvejų klubui. Dažniausiai visi renkasi savaitgaliais, tad ir mes norėjome į kompaniją – tikrai nesame tos, kurios lieka namuose ir laukia, kol vyrai grįš namo iš žvejybos.
– Kaip suprantu, vyrai dėl jūsų pomėgio tikrai nedūsauja ir nešnairuoja?
Akvilė: Tikrai ne. Žvejyba mums – ne tik draugių, bet ir porų užsiėmimas. Dažnai žvejojame visi kartu, sukamės bendroje žvejų kompanijoje, bendraujame šeimomis.
Dainora: Į žvejybą vyrai mus tikrai išleidžia, nes ir patys dažnai vyksta kartu. Būna juokinga, jei išvykstame dviese su Akvile, o vyrai lieka namie. Kai grįžtu ir einu šildytis jau paruoštos vakarienės, galvoje išnyra visi girdėti anekdotai, tik mūsų atveju iš žvejybos grįžta ne vyras, o žmona (juokiasi).
Perka ne brangias rankines, o žvejybos įrangą
– Lietuvos žvejai neturėtų nustebti pamatę vandeniu skrodžiantį laivą, prie kurio vairo – laivavedės Akvilė ir Dainora. Merginos, kaip sugalvojote nusipirkti laivą?
Akvilė: Dainora kaip tik šiuo metu laukia naujo laivo, tad kol kas plaukiojame su maniškiu. Kadangi esame didelė žvejų kompanija, pastebiu, kad laivai laikui bėgant didėja. Pradėjome nuo mažos pripučiamos valtelės, atrodė, pakaks, bet tada ėmė trūkti vietos, pradėjome norėti kažko galingesnio, didesnio. Žiūrėk, jau ir laivo pažymėjimą reikia laikytis.
– Ko gero, žvejyba – ne pigus užsiėmimas?
Akvilė: Jeigu užsiimi profesionalia žvejyba ir jai skiri daug laiko, investicijų reikia nemažų: technika, laivas, ritės, meškerės, apranga, masaliukai, kabliukai... Žinoma, ištekliai nėra begaliniai, tad tenka dėliotis prioritetus. Neperkame vardinių rankinių ir mieliau daugiau dėmesio skiriame laisvalaikiui.
Dainora: Kaip ir bet kokiame kitame sporte, taip ir žvejyboje – gali pradėti nuo paprastos įrangos, bet laikui bėgant norisi, kad būtų patogiau, maloniau, kad inkaro nebereikėtų kilnoti rankomis, o pagelbėtų elektrinis variklis. Kai žmonės sako, kad išbandė žvejybą ir jiems nepatiko, paklausiu, ar tikrai turėjo tinkamus gidus ir gerą įrangą. Kuo daugiau investuoji, tuo daugiau malonumo turi – taip yra visur.
„Nėra argumentų, kodėl moteris negali žvejoti“
– „Boobs on Boat“ – taip vadinasi jūsų socialinių tinklų paskyros, kuriose dalijatės savo žvejybiniais nuotykiais (angliškas žodis „boobs“ reiškia moters krūtinę, „boat“ – laivą). Kaip į tokį šmaikštų pavadinimą, jūsų turinį reaguoja sekėjai iš Lietuvos ir užsienio šalių?
Dainora: Tokį pavadinimą sugalvojome norėdamos pasijuokti iš tam tikrų stereotipų. Pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijose priimta manyti, kad jeigu merginos žvejoja, tai su laimikiu pozuoti turi būtinai vilkėdamos vien maudymosi kostiumėlį. Norėjome parodyti, kad galima ir kitaip. Bendraudamos su kitomis moterimis sakome, kad nėra to, ko mes negalėtumėme padaryti. Hobiai neturėtų būti apibrėžti lyties – jei tik nori, vyrai gali megzti, o moterys meistrauti baldus.
Akvilė: Nėra argumentų, kodėl moteris negali žvejoti. Fizinė jėga? Žvejyboje nereikia tokios jėgos, kokios moteris neturėtų. Sugalvojusios kiek ironišką savo paskyros pavadinimą, norėjome dėmesį užsitarnauti laimikiais, pasakojimais apie savo laisvalaikį. Smagu, kad žmonėms įdomu mūsų pasiekimai, o ne kūnai ir bikiniai.
Dainora: Lietuvoje vis dar jaučiamas posovietinis mąstymas, kad vyras išeina į žvejybą, o moteris namuose laukia jo įpykusi su kočėlu rankoje. Juk apie tai ir visi garsieji anekdotai! Pavyzdžiui, Skandinavijoje visiškai įprasta matyti žvejojančią moterį. Žinoma, jų istorinis kontekstas kitoks nei mūsų, juos visą gyvenimą supa fjordai, ežerai, gal todėl žvejės kultūriškai ten nieko nestebina.
– O kaip Lietuvoje, ar žvejai mielai priima moteris į savo būrį?
Akvilė: Pažįstamų būriui nuostabos nebekeliame, visi mus jau žino. Visada smagu pamatyti, kai, galbūt pasekę mūsų pavyzdžiu, kas nors iš klubo narių į valtį pasiima žmoną, dukrą. Norime, kad žvejojančių moterų bendruomenė didėtų, galbūt ateityje įsikurtų ir koks klubas. Juk ant vandens esame laukiami visi.
Iš aplinkos taip pat sulaukiame palaikymo. Sykį Kaune, išsitraukinėjant laivą, prie mūsų priėjo gal 60 metų žvejys. Sako: „Aš jau 40 metų žvejoju, bet tokio dalyko dar nemačiau – kokios jūs šaunios, papasakosiu sūnui, kokių yra moterų, supažindinsiu jus.“ (juokiasi) Buvo smagu, kad mus priėmė su teigiama nuostaba.
Dainora: Žinoma, būna ir ne tokių malonių reakcijų. Kai vykstame žvejoti tik dviese, turime pačios pastatyti priekabą, į vandenį įsileisti valtį. Būna daug streso, nes jaučiame, kad visų žvejų žvilgsniai aikštelėje būna nukreipti į mus: kaip čia bus, ką jos darys. Tada lyg tyčia ima ir kas nors nepasiseka, bet pasitempiame ir galiausiai padarome, kaip reikia (juokiasi).
Yra buvę atvejų, kai kiti stengiasi parodyti, kad žino geriau už mus: „Ką jūs, merginos, žvejyboje...“ Tikrai būna replikų, kad moterims žvejyboje – ne vieta. Vis dėlto džiaugiamės, kad tokių reakcijų pasitaiko vis mažiau. Na, o socialinėje erdvėje mus daugiausia stebi jaunoji karta, taip pat tarptautinė bendruomenė, nes turinį kuriame anglų kalba – man regis, jų žvejojančios merginos nebestebina.
– Basomis vaikštote po švarutėlį laivą, per pertraukėlę tiesiai ant vandens sukertate picą, o panorėjusios teminės žvejybos, leidžiatės į ją su šventiniais makiažais. Beje, nuolat pabrėžiate, kaip svarbu nešiukšlinti, o po asmenukės paleisti žuvį atgal į vandenis. Iš to, kiek jums tenka susidurti, kaip manote, ar Lietuvoje jau prigijo modernus požiūris į žvejybą?
Akvilė: Ko gero, būtų galima išskirti dvi žvejų bendruomenes. Pastebiu, kad mūsų kartos žvejai siekia išsaugoti žuvis, nebrakonieriauja. Jų tikslas – maloniai praleisti laiką, išsiaiškinti, kaip pagauti žuvį, nusifotografuoti su laimikiu ir jį paleisti. Žmonės supranta, kad į gamtą ateina kaip į svečius, jiems rūpi aplinka, norisi ją išsaugoti.
Kita grupė – žmonės, mažiau galvojantys apie tai, ką palieka po savęs. Deja, vis dar tenka einant pakrante surinkinėti skardines nuo kukurūzų ar dėžutes nuo sliekų.
Dainora: Žmonės, turintys finansinių galimybių, į žvejybą žiūri kaip į pomėgį, ne kaip į pragyvenimo, maisto šaltinį. Žinoma, yra ir tokių, kuriems žuvys – kaip grybai miške: atėjau ir pasiėmiau. Tik grybai, jei ir nebus nurauti, vis tiek sunyks ir kitąmet vėl ataugs, o žuvų populiacijai atsinaujinti reikia ilgų metų.
Už įspūdingų nuotraukų – minutė komandinio darbo
– Be klausimo apie įsimintiniausius laimikius, žinoma, neapsieisime.
Akvilė: Kol kas įsimintiniausi laimikiai mums užkibo Švedijoje. Kadangi bendradarbiaujame su vienu žvejybinės įrangos prekių ženklu, kasmet sulaukiame kvietimo kartu su komanda leistis į žvejybinę kelionę. Tąsyk aš sugavau 1,14 m ilgio lydeką, Dainora – keliais centimetrais mažesnę. Pamenu, drebėjo viskas: ir rankos, ir balsas.
Dainora: Įsivaizduokite, žuvis sveria apie 10 kilogramų. Yra reikalų ją nulaikyti, o dar reikia saugoti, kad žuvies nesužalotum, neliestum žiaunų. Beje, ir ištraukti tokią žuvį trunka nemažai laiko. Sukyla adrenalinas, kad žuvis neatsikabintų, nenukąstų valo. Po ilgos kovos dar tenka fotografuotis, nors veidas aiškiai byloja apie patirtą stresą (juokiasi). Kai jau po visko paleidžiame laimikį, būna, prireikia prisėsti, atsikvėpti, kad emocijos nurimtų.
Žmonės, pamatę nuotrauką su laimikiu, galbūt nesusimąsto, kad tai – supergreitos fotosesijos rezultatas. Juk ilgai iškėlęs iš vandens žuvies nelaikysi. Kol viena iš mūsų traukia žuvį, visa draugų komanda jau būna pasiskirsčiusi pareigomis.
Akvilė: Būna intensyvi minutė komandinio darbo: vienas rūpinasi kameros nustatymais, antras filmuoja, trečias fotografuoja. Per minutę turime išspausti maksimumą ir pasiruošti turinio tiek savo kanalui, tiek įmonei, su kuria bendradarbiaujame. Juk nesi tikras, ar tą dieną dar ką nors pagausi.
– Kuo žvejyba svetur kitokia nei Lietuvos vandenyse?
Akvilė: Man teko žvejoti Tenerifėje, Tailande. Ten žvejyba – visai kitokia. Pirmiausia, reikia daug mažiau atsakomybės ir savarankiškumo, nes esi viskuo aprūpintas. Turi gidą, jis tave nuplukdo į gerą vietą ir sako: žvejokit čia. Žinoma, skiriasi ir žvejybos technika, žuvys. Pavyzdžiui, tunai žvejojami velkiavimo būdu. Pabandžiau, bet supratau, kad savame kieme daug paprasčiau – pažįstu vietos žuvų elgseną, o ir įprastas spiningavimas sekasi kur kas geriau.
Dainora: Prieš vykdamos į kitas šalis, sėdime jutube ir žiūrime, kokias technikas, masalus naudoja to krašto žvejai. Kai į Švediją nusivežėme Lietuvos žuvų labai mėgstamą vienos spalvos masalą, per sonarą pamatėme, kad Švedijos žuvys, vos jį išvydusios, išsigąstą ir neria gilyn į vandenį. Žvejyba yra mokslas: turi sukaupti daug žinių, nuolat domėtis, strateguoti.
– Klausimų dėl jūsų laisvalaikio nekyla, o kuo užsiimate laisvu laiku nuo žvejybos? Galbūt ir darbo dienomis per daug nuo jos nenutolstate?
Akvilė: Dirbame darbus, visiškai nesusijusius su žvejyba. Sakyčiau, ši pusiausvyra ir yra smagioji dalis. Kai visą savaitę biure dirbi vienokį darbą, o savaitgalį skiri visai kitai veiklai, pailsi ir galva, ir kūnas.
Dainora: Tiesa, anksčiau dirbau vienoje žvejybos įrangą gaminančioje įmonėje. Pastebėjau, kad po savaitės darbų, kai reikalai sukdavosi apie tą patį, jausdavausi išsikvėpusi, žvejyba nebeteikė tiek malonumo.
Taigi, dirbti biure ir žvejoti laisvalaikiu yra išties puiku. Įlipus į laivą tavęs nepasiekia jokie skambučiai, elektroniniai laiškai. Visą laiką gali skirti draugams, poilsiui, savo pomėgiui. Žvejojant mintys sukasi tikrai ne apie darbą, o apie strategijas, technikas, žuvis, tad tai – pats geriausias būdas atjungti smegenis.
