Mama Gvida Skromanienė augina dešimtmetį sūnų Danielių, kuriam diagnozuotas elgesio ir raidos sutrikimas bei cerebrinis paralyžius. Nors ji pastebi, kad visuomenėje kitoks vaikas jau priimamas lengviau, iš vyresnės kartos žmonių jai vis dar tenka išgirsti komentarų, raginančių su vienoje vietoje negalinčiu išbūti sūnumi tvarkytis baudžiant jį diržu.
„Būna, kad vaikas slepiasi už mamos sijono. Tada mes sakome, kad jis labai baikštus, mamyčiukas. Arba priešingai, apie emocijas reiškiantį vaiką sakome, kad jis labai agresyvus. Mes apauginame vaiką tokiomis nereikalingomis etiketėmis, visai nesuprasdami, kodėl jis taip elgiasi ir ką iš tikrųjų jaučia“, – sako dr. Brigita Kreivinienė, Klaipėdos Jūrų muziejaus Delfinų terapijos skyriaus vedėja ir Klaipėdos universiteto profesorė.
Mano vaikas – jautrus. Kaip jį suprasti?
Vestibuliarinė sistema yra mūsų pagrindas. Kai ji – jautresnė, vaikui pasireiškia labai daug emocijų ir visai paprastoje situacijoje jis sureaguoja audringai: gali būti verksmingas arba šaukti. Tai tikrai gali išbalansuoti šeimos kasdienį gyvenimą. Vestibiulinės sistemos jautrumas gali pasireikšti didesniu jautrumu netikėtam judesiui, temperatūriniams pokyčiams, galvos plovimui, prisilietimui prie pečių. Toks vaikas gali turėti baimių, susijusių su eskalatoriais, liftais, aukščiu, važiavimu, jį gali greičiau „užsupti“.
„Labai daug ką diktuoja mūsų neurosensomotorinė sistema. Ji reguliuoja visą mūsų kūną. Pavyzdžiui, būna, kad dienos metu apsilankius didesnėje parduotuvėje vakare vaikas puola į emocijas arba negali užmigti. Kodėl? Todėl, kad nuėjęs į didelę parduotuvę jis nesąmoningai skaičiuoja žmones, einančius pro jį, kaupia informaciją. Vakare smegenys visą laiką skaičiuoja ir toliau, todėl jis negali miegoti. Jeigu vaikas ypač jautrus, tai labai dažnai net lenkiamojo judesio nėra. Pavyzdžiui, vaikas daiktą ant žemės tokiu atveju ne padės, o numes“, – sako prof. dr. B. Kreivinienė.
Vienu metu mes gauname krūvą pačių įvairiausių jutimų. Tai ir šviesa, kažkokie garsai, judesiai, mūsų kūnas tam tikru būdu pozicionuojasi. Mums reikia visą tą informaciją pasiimti, ją surūšiuoti į atitinkamus skyrelius, suprasti, gal suformuoti kažkokį atsaką, jei mūsų prašo. Mums tenka labai didelis ir sudėtingas uždavinys.
„Žmogus gali pats nejausti, kad jis visąlaik yra įtampoje. O atėjus papildomam dirgikliui – garsui, socialinei situacijai – jau atrodo gali susprogti: ima šaukti, išsigąsta ar puola. Nepaisant to, kad ta situacija – labai smulkmeniška, paprasta ir tarsi negalėjo iššaukti tokios reakcijos. Kai tu nesupranti, kodėl taip atsitinka ir kad tas žmogus tiesiog ypač jautrus, tada nežinai ir kodėl jis taip sureagavo. Reikia žiūrėti į žmogų iš jo perspektyvos“, – sako profesorė.
Jautrumą dirgikliams įmanoma sumažinti terapinėmis priemonėmis. Tada funkcionavimas tampa žymiai geresnis, sumažėja jautrių emocijų, padaugėja socialinio dalyvavimo. „Ankstyvesnis dalyvavimas terapijoje visada duoda daugiausia naudos. Kuo anksčiau pradėsi intervencijas taikyti, tuo geresnį rezultatą turėsi. Taip yra visose terapijose: kineziterapijoje, logoterapijoje, delfinų terapijoje ir t. t. Nes praėjus laikui tiesiog tam tikri neurologiniai langai užsidaro ir negali smegenų kitos funkcijos perimti tam tikrų dalykų“, – sako prof. dr. B. Kreivinienė.
Mano vaikas – su negalia. Kaip užmegzti su juo ryšį?
Išlauk
Suomijoje atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog apie 80 proc. kompleksinę negalią turinčių žmonių neturi galimybės komunikuoti su pasauliu. Žmonės su kompleksine negalia neturi verbalinio bendravimo, bet jie gali bendrauti, pavyzdžiui, akių judesiais ar rankų paspaudimais. Po šio tyrimo buvo sukurtas Hop intensyviosios terapijos metodas.
Prof. dr. B. Kreivinienė: „Komunikacija dažnai įsivaizduojama kaip sauskelnių keitimas, maitinimas ar pan. Ir viskas. Bet tada neaišku, ką žmogus mėgsta ir ko jis nori. Tavo laisvalaikis – nueiti į filmą, į boulingą. O kur šito žmogaus laisvalaikis? Tyrimo metu buvo stebima, kad dažniausiai tai – tiesiog grimzdimas į save, sėdėjimas neįgaliojo vežimėlyje ir nekomunikavimas. Dėl to, kad aplinka neturi prasmės, ji yra per greita. Tu pasakai tokiam žmogui „labas“, bet išeini nesulaukęs atsakymo. Gali būti, kad atsakymą į pasisveikinimą jis pamirksės akimis tik po kelių momentų, o tu neišlaukęs nutrauki komunikaciją. Tokiems žmonėms reikia duoti daugiau laiko susiprasti ir įeiti į socialinę situaciją.“
Hop intensyviosios terapijos metodas remiasi labai gilia kliento analize, ieškant, kokiu būdu jis komunikuoja ir išreiškia savo norus. Ar gestais, ar paveiksliukais, ar akių kontaktu, o galbūt šiam žmogui reikia paimti už kojos, kad jis suvoktų prasmę. „Tas intensyvus bendravimas duoda labai didelį atgalinį ryšį. Tada žmogus pradeda suprasti, kad yra kažkas, kas kalba jo kalba ir gali atliepti poreikius. Pasijutęs suprastas, jis jau be jokios abejonės pradės irgi bendrauti“, – sako prof. dr. B. Kreivinienė.
Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi
B. Kreivinienė pabrėžia, kad vaikų ir tėvų santykiuose labai svarbus yra lygiavertiškumo principas.
„Tėvų ir vaikų santykiuose labai dažnai mes formuojame tą nurodomąjį veiksmą. Kad tėvai visada žino, ką reikia padaryti vaikams. Sherbornė judesio terapija sukurta taip, kad padėtų susibendrauti su savo vaiku, rasti ryšį. Sherbornė judesio metodika leidžia tėvams ir vaikams būti viename lygyje ir vienas kitą tarsi atliepti. Tai, ką aš darau su tavimi, tu darai su manimi.
Penkios minutės per dieną taikant šitą metodiką tikrai duoda puikių rezultatų. Ir kai vaikas pamato, kad toks didelis tėtis daro tai, ką aš darau, tai būna didžiulė nuostaba. Nes tu visada nori, kad su tavimi elgtųsi lygiavertiškai, kad būtų grįžtamasis ryšys. Vienas iš mano mėgstamiausių pratimų vadinasi „Suvyniok dovaną“. Tu žaidi, kad suvynioji vaiką kaip dovaną. Užvynioji jo rankytę, kojytę, kitą kojytę ir perverti. Po to jį atvynioji ir „gauni“ didžiausią dovaną – savo vaiką. Iš tikrųjų, tu jo nevynioji, bet dirbi su jo kūnu. Labai svarbu, kad vaikas irgi tą patį darytų – jis gali mane išvynioti ir aš būsiu jo dovana. Mes matom, kad tada vyksta didžiulis pokytis.“
Žaidimas – geriausia motyvacija
„Iš delfinų žmonėms galima būtų pasimokyti tolerancijos, susiklausymo“, – sako Danieliaus mama Gvida Skromanienė. Jos sūnus delfinų asistuojamą terapiją lanko šešerius metus.
„Prieš pradedant delfinų terapiją, aplink save Danielius tik porą metrų matydavo, nesuprasdavo nieko, kas vyksta toliau. O po delfinų, vos po pirmų dviejų savaičių, pamatė, kad lėktuvas skrenda, pamatė paukščius. Padidėjo jo matomumo ratas. Ir su žmonėmis pradėjo bendrauti, kurie jam anksčiau buvo dzin. Jis klasėje būdavo vienas, o dabar eina prie vaikų.
Su delfinais sesijose jis laimingas, krykštauja. Man tai yra pasaka. Jam labai atsipalaiduoja raumenukai, net išsitiesia ranka, kuri paprastai sulenkta, daug geriau vaikšto. Ir emociškai daug ramesnis. Šiaip jis gyvūnų kitų nemėgsta, bet delfinai jam yra viskas. Jis juos net bučiuoja, nors anksčiau niekam neleisdavo savęs bučiuoti.“
Gyvūnų asistuojama terapija Lietuvoje pripažinta sveikatos biotechnologijų inovacija. Klaipėdos Jūrų muziejaus delfinų asistuojamose terapijose lankosi psichikos ir elgesio sutrikimų turintys vaikai (turintys autizmą, Dauno sindromą, stresines būkles, depresiją) bei nervų sistemos ligomis sergantys vaikai (dažniausiai – cerebriniu paralyžiumi).
„Mes matome, kad delfinas yra orientuotas į žaidimą 24 val. per parą. Su kitu žmogumi ar gyvūnu tu gali kurį laiką žaisti, bet jis pavargsta. O iš delfino tu nuolat gauni dėmesį, – sako prof. dr. B. Kreivinienė, Klaipėdos Jūrų muziejaus Delfinų terapijos skyriaus vedėja. – Delfinas labai gerai nuskaito net tik vaiko gestus, bet ir veido mimikas. Nuolatinis žaidimas yra didžiausias motyvacijos veiksnys vaikui užsiimti terapija, dirbti su savo kūnu. Pažiūrėkit, kaip vaikai mokosi, kai jie auga. Jei yra dar vienas vaikas – kuriamas žaidimas.
Vaikai visą laiką treniruojasi, vysto savo neuroplastiškumą. Bet jei vaikas yra vienas, jam dažniausiai liūdna, nuobodu, atrodo niekas nevyksta. Delfinas labai jaučia, ar vaikui reikia aktyviau bendrauti dabar, ar kaip tik reikia relaksacinės aplinkos. Jis pats iš savęs inicijuoja daugelį elgsenų ir tas yra labai svarbu, nes tada vyksta abipusis ryšys.“
Lina Sasnauskienė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ pirmininkė, sako, kad autistiškus vaikus ypač ramina vanduo ir draugystė su delfinais: „Kai šalia yra gyvūnai, išmokyti dalyvauti įvairiose edukacijose su vaikais, tai teigiamai veikia taktilinius vaikų pojūčius, sensoriką ir suteikia teigiamų emocijų, atsipalaidavimo.
Delfinai nuteikia pozityviai ne tik autistišką vaiką, bet ir visą šeimą. Labai svarbu suprasti, kad autizmas nėra liga, tai – visą gyvenimą trunkanti būklė. Įvairios terapijos, grįstos mokslinėmis studijomis, gali labai palengvinti autistiškų vaikų ir suaugusiųjų kasdienybę, prisitaikymą. Tik kompleksinis ir nuolatinis specialistų darbas kartu su tėvais ir visa vaiko aplinka kuo ankstyvesniame amžiuje yra sėkmės garantas autistiško vaiko ateičiai.“
Negalia yra būsena ir jokia terapija to pakeisti negali. Bet ji gali padėti geriau atliepti sensorinius poreikius, geriau funkcionuoti, prisitaikyti, veikti. Lygiai kaip ir tėvų bei visuomenės supratingumas.
