Gyvenimas

2021.01.03 09:47

Kodėl gėdijamės prašyti pagalbos, kaip išmokti ją priimti ir kuo svarbi savivertė puoselėjant santykius

knygos ištrauka
LRT.lt2021.01.03 09:47

Kaip puoselėti ilgalaikius santykius? Kodėl kartais taip sudėtinga paprašyti pagalbos? Ar kartais prašydami kitų pagalbos neprarandame savigarbos ir laisvės jausmo? Apie tai naujoje knygoje „Aš ir mes“ kalba Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas psichiatras ir psichoterapeutas Christophe André.

Leidyklos „Tyto alba“ pranešime žiniasklaidai – knygos „Aš ir mes“ ištrauka apie tai, kaip priimti pagalbą ir ką daryti su saviverte.

Ar gėdinga prašyti kitų pagalbos?

Kodėl tai daryti kartais taip sudėtinga? Ar kartais prašydami kitų pagalbos neprarandame savigarbos ir laisvės jausmo? Pustrečių metų sesučių dvynių mama Soumia tai davė suprasti per pokalbius apie tėvystę:

„Žinote, atrodo, man būtų gėda, jeigu kas nors man padėtų namų ruošoje. Tai reikštų, kad nesugebu ne tik susirasti darbo, bet ir susitvarkyti su vaikais... Niekada nedrįsčiau to pasakyti savo draugėms! Ir netgi mano vyras, ko gera, to nesuprastų... Jeigu kas nors ateitų pas mane tuo metu, kai profesionali darbuotoja būtų mano namuose, aš nežinočiau, kur man dingti!“

Ir vis dėlto kiek vėliau ji pridūrė: „Išties, atėjo toks laikas, kai nebedrįstu žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje. Kiekvieną dieną klausiu savęs, ar nereikėtų vieną dvynių kam nors atiduoti. Mano motina netgi pasisiūlė vieną jų paimti globoti, sakė, atvežk man vieną savo mažylių į Paryžių, aš apsiimu ją globoti.“

Toks siūlymas gali nustebinti, tačiau jis patvirtina antropologų išvadas, pateiktas tyrinėjant vadinamąsias tradicines kultūras, kuriose visa bendruomenė padėdavo tėvams auginti vaikus! Tokie žmonės buvo pavadinti „bendraauklėtojais“. Tiesą sakant, Soumios motina buvo kilusi iš visuomenės, kurios kultūrai labiau būdingas bendruomeniškumas ir daug paprasčiau žiūrima į pagalbą siekiant palengvinti sunkią naštą, slegiančią tėvų pečius.

Nuolatinis stresas, nuovargis, nerimas ir depresija gali būti ženklai, liudijantys, kad būtina įvertinti turimų išteklių ir aplinkybių keliamų reikalavimų pusiausvyrą. Tokiomis aplinkybėmis kartais reikia prašyti kitų žmonių paramos. Žmogus negali gyventi atsiskyręs, nebendraudamas su aplinka. Nesant abipusės pagalbos kyla grėsmė visuomenės raidai ir jos dvasinei ramybei.

Ir išties, neseniai atlikti tėvystės tyrimai parodė, kad tėvų fizinis ir dvasinis išsekimas tiesiogiai siejamas su daugiau kaip 30 proc. išaugusia nedėmesingo ir smurtinio elgesio su vaiku grėsme. Siekiant pagerinti tėvų ir šeimų gyvenimo kokybę, ypač naudinga gauti tam tikrą paramą, kuri palengvintų žmonių vargą sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Ir vis dėlto, kaip jau minėjome, yra be galo sunku ir netgi neatsargu prašyti artimųjų pagalbos, ypač jeigu tokie prašymai yra per dažni ar pernelyg sudėtingi.

Tokiomis aplinkybėmis žmonės bijo, kad gali pašlyti santykiai su draugais ar tolimesniais giminaičiais, juo labiau kad gresia susilaukti jų priekaištų dėl jų, kaip tėvų, negebėjimo tvarkyti šeimos reikalus. Vieno pokalbio tėvystės tema metu Karine prisipažino, kaip jai sunku prašyti kitų žmonių pagalbos: „Aš pati nusprendžiau turėti vaikų, tad dabar, jeigu prašysiu tėvų pagalbos, jie man atsakys, kad privalau pati rasti ir išeitį!“

Daugelis tėvų, su kuriais mums teko pasikalbėti, mano panašiai, kaip ir Karine, pabrėždami, jog bijo, kad juos palaikytų suaugusiais žmonėmis, kurie išties yra silpni arba nekompetentingi. Ir vis dėlto daugumai tėvų vieną gražią dieną prireikė kitų pagalbos, kad galėtų atlaikyti gyvenimo sunkumus, rasti išeitį ir išvengtų auklėjimo, neatitinkančio jų puoselėjamų vertybių ir to, ko jie trokšta savo vaikams.

Teigiama tarpusavio priklausomybė reiškia dar ir gebėjimą priimti kitų siūlomą pagalbą bei jos prašyti, kad žmonės galėtų veikti konstruktyviai atsižvelgdami vieni į kitų poreikius. Pagalbos prašymas visiškai suprantamas ir teigiamai veikia žmonių savijautą. Vis dėlto išsamiau panagrinėję tuos atvejus, kai patys atėjome į pagalbą kitiems žmonėms, ir netgi tuo metu, kai atrodė, jog išties esame paskendę ir savo pačių bėdose, mes pajuntame, kaip užlieja pasitenkinimas.

Mes suvokiame, kad šis gestas susijęs su mūsų puoselėjamomis vertybėmis, o tai daro gyvenimą prasmingesnį. Taip pat žinome, kad turime pakankamai išteklių, kuriuos galime panaudoti kitų žmonių labui, ir tokia mintis veikia padrąsinamai, padeda ugdyti pasitikėjimą savimi ir geriau įvertinti susidariusią padėtį.

Kaip jau minėjome, atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad padėdami kitiems jaučiamės laimingi. Per vieną tyrimą mokslininkai paprašė dalyvių paminėti veiksmus tikintis gauti kito žmogaus pagalbą ir įvertinti jo pastangas bei paaukotą laiką.

Vėliau tie patys mokslininkai nustatė, kaip suvokiami tokie santykiai ir koks yra pasitenkinimas, kurį teikia ryšiai su draugais ar sutuoktiniu. Jie suprato, kad nedideli, bet nuolatiniai „pasiaukojimo“ veiksmai bylojo apie geresnį santykių vertinimą. Draugai ir gyvenimo partneriai į altruistinius veiksmus žiūri kaip į palankų dėmesį, liudijantį santykių svarbą.

Toks požiūris padeda ugdyti pasitikėjimą ir skatina pasielgti lygiai taip pat. Ir vis dėlto teigiamas poveikis pastebimas tik tada, kai veiksmai yra atliekami stengiantis suteikti kitam žmogui moralinę paramą ar trumpalaikę palaimą, bet ne tuomet, kai reikia sumažinti kilusią įtampą ar apmalšinti atsiradusias neigiamas emocijas, tokias kaip pažeminimas ar nusivylimas.

Atliekant kitą tyrimą, dalyvių buvo prašoma pažymėti „pasiaukojimo“ veiksmus, kitaip sakant, daug pastangų ir laiko reikalaujančias paslaugas, kurios buvo suteiktos per vieną dieną kito žmogaus labui, taip pat buvo prašoma pažymėti pagrindinius akstinus, paskatinusius taip elgtis. Dar buvo prašoma nusakyti patirtą pasitenkinimą bei santykių artumo lygį.

Mokslininkai nustatė, kad tomis dienomis, kai „pasiaukojimo“ veiksmus skatino noras išvengti neigiamų pasekmių, tokių kaip priekaištai ar bloga nuotaika, tyrimo dalyviai nurodydavo patiriantys mažesnį pasitenkinimą santykiais bei dažnas konfliktines situacijas su tais žmonėmis.

Ir priešingai, tomis dienomis, kai paslaugos, reikalaujančios pastangų ir laiko, būdavo daromos siekiant suteikti bent trumpalaikę palaimą kitam žmogui, sužadina daugiau teigiamų emocijų tam žmogui, kuris siūlo tokią paslaugą.

Be altruistinio elgesio teikiamos naudos, dar yra ir profesionalių darbuotojų naudojamos priemonės siekiant pagelbėti žmonėms, susidūrusiems su gyvenimo sunkumais ar socialinės atskirties apraiškomis. Tačiau, kaip parodė tyrimai, atlikti stebint visuomenės nesinaudojimo turimomis socialinėmis teisėmis ir viešosiomis paslaugomis reiškinį, daugelis žmonių, susidūrusių su gyvenimo sunkumais, nesikreipia pagalbos, kuri jiems galėtų būti suteikta.

Dažnai tų asmenų, kuriems suteikiama pagalba ar skiriama parama, sustiprėja neigiamas asmeninis jų pačių įvaizdis. Taigi, pagalbos prašymas bei jos gavimas yra gan subtilus reikalas. Pakeitus nusistovėjusią nuomonę remiantis teigiamos priklausomybės principu, būtų galima paskatinti ne vieną žmogų kreiptis pagalbos ar ją priimti.

Apie savivertę ir jos įtaką tarpusavio santykiams

Pasitikėjimas savimi siejamas su galimybių spręsti keblias situacijas suvokimu, o savivertė yra savęs įvertinimas, kitaip sakant, subjektyvus daugiau ar mažiau teigiamas požiūris į save. Pasitikėjimas yra viena būtiniausių teigiamos tarpusavio priklausomybės sąlygų.

Apie tai, kas padeda kurti teigiamą tarpusavio priklausomybę. Savivertė ir pasitikėjimas yra dvi svarbios savybės, į kurias reikia atsižvelgti plėtojant santykius, nes jos gali būti ir santykių stabdžiais, ir jų kokybės gerinimo varikliais. Pasitikėjimas savimi reikalingas, kad išdrįstum pasitikėti kitu žmogumi. Todėl šis jausmas gali būti laikomas naudingu socialiniams ryšiams, kadangi suteikia geriems santykiams būtiną galimybę labiau pasitikėti kitais žmonėmis.

Antra vertus, pakankama savivertė gali būti naudinga santykiams, kad nesijaustume pernelyg lengvai išmušami iš vėžių ar kaltinami kilus sunkumams ar įsivėlus klaidai, nes tai tik paskatintų laikytis gynybinės pozicijos.

Pakankama savivertė gali būti apsauginis veiksnys nuo nerimo ir depresijos, nuo adikcijos ir emocinės priklausomybės, nes jei pakankamai save vertiname, mus mažiau veikia kitų žmonių požiūris ar jų blogos nuomonės apie mus baimė.

Todėl Vakarų šalyse savivertės ugdymas yra vienas iš auklėjimo ir prevencijos tikslų. Jungtinėse Valstijose buvo sukurta nemažai programų, skirtų ugdyti savivertę, leidžiančią kiekvienam individui pasitikėti savimi. Tačiau nėra naudinga kelti savivertę tų asmenų, kurie ją turi pakankamą. Kadangi pernelyg aukšta savivertė gali būti kenksminga.

Savivertė nėra burtų lazdelė

Apibendrinęs mokslinius savivertės ugdymo tyrimus, socialinės psichologijos profesorius Roy Baumeisteris kartu su savo vadovaujama mokslininkų grupe įrodė, kad veiksmai, kuriais siekiama pakelti bendrosios populiacijos savivertę, neturėjo didesnio poveikio žmonių sveikatai, jų gerai savijautai ar santykių kokybei.

Savivertės ir atlikties ryšys yra vos juntamas, tačiau jų priežastingumas paprastai yra atvirkštinis: atliktis kelia savivertę, tačiau didinant savivertę neįmanoma pagerinti atlikties. Kalbant apie gerą savijautą, egzistuoja savivertės ir įvairių geros savijautos aspektų (tokių kaip teigiamos emocijos, pasitenkinimas gyvenimu) ryšys, kitaip tariant, žema savivertė veikia psichikos sveikatos būklę.

Tačiau bendrosios populiacijos savivertės per didelis kėlimas taikant tam skirtas programas nedaro teigiamos įtakos bendrai savijautos kokybei. Netgi priešingai, tai skatina didesnį narcisizmą, galintį turėti neigiamos įtakos santykių kokybei, o kartu ir dar labiau pakenkti ilgalaikei gerai savijautai.

Vis dėlto yra viena gera žmogiška savybė, ypač naudinga palaikant tarpusavio santykius, ji padeda sumažinti pernelyg aukštos savivertės keliamą pavojų. Ši geroji savybė, arba jėga, buvo pavadinta nuolankumu. Sąvoka apima daugybę dalykų: gebėjimą įvertinti savo galimybes, mokėjimą aiškiai skirti savo kompetencijas ir atliktis iš daugybės kitų galimų kompetencijų ir atlikčių, silpną savicentraciją, nuovokumą, kuriam priskiriamas ir gebėjimas išklausyti ir suprasti kitų žmonių požiūrius.

Ši žmogiška savybė labiau siejama su socialiniu įsipareigojimu ir altruistine elgsena. Kaip pavyzdį galima pateikti vieną tyrimą, atliktą Kalifornijoje su paaugliais: mokslininkai nustatė, kad jaunuoliams atliekant bendrus veiksmus būdingas didesnis nuolankumas.

Apie žmogiškąsias dorybes

Kitaip nei narcisizmas, nuolankumas gerina tarpusavio santykius, kadangi šiuo atveju dėmesys nėra sutelkiamas vien į save ir asmuo nelaiko savęs svarbesniu už kitus. Nors nuolankumui ir nėra skiriama pernelyg daug dėmesio šių laikų auklėjimo sistemoje, priešingos savybės, tokios kaip tuštybė arba išdidumas, bendraujant nėra itin vertinamos.

Nors anksčiau priimant į darbą vadybininkus buvo labiau vertinamos kitos savybės, tačiau mokslininkai, pateikdami kaip pavyzdį vadybininko nuolankumą, priėjo prie išvados, kad ši savybė padeda palaikyti geresnius darbo santykius ir pasiekti geresnių rezultatų vyraujant savitarpio sutarimui, kai kiekvienas geba elgtis apgalvotai. Tad priimant žmones į darbą nuolankumas vertinamas kaip pageidautina savybė.

Atliekant vieną tyrimą, dalyviams buvo pateiktos įvairios kandidatūros, o darbo vietos aprašyme buvo netiesiogiai užsimenama apie kandidato nuolankumą arba apie priešingas savybes. Dauguma šio tyrimo dalyvių pirmenybę teikė nuolankesniems kandidatams. Ir išties, ši dorybė yra siejama su gebėjimu palaikyti geresnius santykius, tai yra gebėjimu išklausyti kitą žmogų ir jį gerbti, gebėjimu atsižvelgti į kito žmogaus poreikius, gebėjimu būti kantriam ir atleisti.

Dėl to nuolankumas – ypač vertinama savybė palaikant gerus tarpusavio santykius. Mokslininkai įrodė, kad nuolankūs žmonės palaiko geresnius santykius su kitais, ir ne vien: dėl santykių kokybės ši savybė teigiamai veikia fizinę ir psichikos sveikatą, padeda pasiekti geresnių mokymosi rezultatų ir geresnių laimėjimų darbe. Be to, nuolankumas moko pastebėti savo silpnąsias vietas ir todėl padeda ugdyti kitas kompetencijas, kai tai daryti naudinga.

Taigi, nuolankumas gali būti laikomas derlinga dirva, reikalinga palaikant pasitikėjimu grindžiamus santykius ir teigiamą tarpusavio priklausomybę. Šiuo atveju negali būti jokios kalbos apie teigiamos savirodos trūkumą. Teigiamai savirodai būdingi tarpasmeniniai įgūdžiai, padedantys išreikšti savo emocijas, poreikius, nuomones atsižvelgiant ir į kitų žmonių emocijas, poreikius bei nuomones.

Ši savybė yra itin siejama su gera savijauta ir sėkme, taip pat ir su pavojingo elgesio prevencija, kadangi ji padeda išreikšti savo pasirinkimus ir pagrįsti prieštaravimus, kartu ir geriau pakelti grupės narių daromą spaudimą. Pavyzdžiui, paauglystėje teigiama saviroda mažina pavojų, siejamą su tokių produktų kaip alkoholis vartojimu.

Žmogus gali išsiugdyti tam tikrą įgūdžių ir teigiamų savybių derinį, kuris padėtų jam prisitaikyti socialiniu ir profesiniu požiūriu. Į šį derinį įeina pasitikėjimas savimi ir kitais, teigiamas savęs ir kitų vertinimas, sudarantis sąlygas atviram bendravimui ir gebėjimui priimti pokyčius.

Taigi tokios savybės kaip nuolankumas ir teigiama saviroda gali papildyti viena kitą, kad būtų pasiektas optimalus socialinės srities modelio funkcionavimas. Kitaip tariant, jeigu grįšime prie bendrų psichosocialinių įgūdžių ugdymo, pastebėsime, kad šių savybių derinys yra palankus puoselėjant teigiamą tarpusavio priklausomybę.

Kognityviniai įgūdžiai, tokie kaip kritinis mąstymas, padeda atpažinti santykius, kurie daro lemiamą poveikį vienam ar kitam asmeniui, palaikančiam tokius ryšius. Emociniai įgūdžiai, tokie kaip mokėjimas išreikšti ar valdyti savo emocijas, padeda užtikrinti elgseną, skatinančią palaikyti ilgalaikius santykius.