Tai, kad vaikams palikus namus tėvai kenčia nuo tuščio lizdo sindromo, yra mitas. Daugiau jų kenčia, nes vaikai to lizdo nenori palikti, įsitikinusi Virginija Rimkuvienė, knygos „Man 50. Ir aš dar gyva“ autorė. Savo patarimais, kaip sugyventi su suaugusiais vaikais, dalijasi ir psichologė Dovilė Jankauskienė.
Peržengusios 50-metį moterys priverstos spręsti dilemas. Senti oriai ar pasigražinti injekcijomis? Nerti į naują veiklą ar laukti pensijos pabodusiame darbe? Nuobodžiauti su savo sutuoktiniu ar susirasti ką nors geresnio? Atsakymų į šiuos ir daugybę kitų klausimų knygoje „Man 50. Ir aš dar gyva” ieško autorė V. Rimkuvienė, keturios jos knygos herojės ir įvairių sričių specialistai.
Knygos „Man 50. Ir aš dar gyva” ištrauka
Kodėl suaugę vaikai neskuba palikti tėvų namų?
Dabartiniams 50-mečiams gali būti sunkoka suprasti savo suaugusių vaikų nebrandumą, nes mūsų karta subrendo gana anksti. Vertinant viso šimtmečio duomenis, mes iš tėvų namų išėjome anksčiausiai. Net 40 proc. dabartinių 50-mečių, sulaukę pilnametystės, apsigyveno atskirai. Dabar tokia situacija, kai suaugę vaikai tebegyvena su tėvais, nebelaikoma problemine, atvirkščiai – normalia ir šiuolaikiška.
Šiuolaikiniai piteriai penai
„Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje su tėvais gyvena trečdalis 25–34 metų jaunuolių. Ir šiuo požiūriu mes nedaug skiriamės nuo Europos Sąjungos vidurkio (28,5 proc.). Galime guostis, kad Kroatijoje padėtis dar blogesnė – ten su tėvais gyvena net 60 proc. suaugusių vaikų. Tiesa, iki Danijos, kur tokių yra tik 3 proc., mums dar kopti ir kopti... Kaip ir reikėjo tikėtis, su tėvais labiau linkę gyventi vaikinai (35,3 proc.) nei merginos (21,7 proc.). Gal todėl, kad neturi tokio polinkio sukti ir dailinti nuosavą lizdelį kaip merginos ir jiems nereikia atskiros lentynos kosmetikai susidėti ar įeinamos spintos drabužiams sukabinti.
Kartais viskas suveikia ne pavyzdžio, o švytuoklės principu. Man, anksti palikusiai tėvų namus, atrodo, kad taip pat turėtų elgtis ir mano vaikai, tačiau kai kurie 50-mečiai elgiasi priešingai. Patys anksti pradėję savarankišką gyvenimą, atkakliai kūrę materialinę gerovę, atsisakę lengvabūdiškos jaunystės teikiamų džiaugsmų, jie stengiasi palepinti savo vaikus: „Aš nemačiau pasaulio, tai tegul bent sūnus pakeliauja“, „Aš ištekėjau jauna, tai tegul bent dukra pasimėgauja laisve“, „Aš neturėjau kuo apsirengti, tai tegul bent mano vaikams nieko nestinga“.
„Dažniausiai tokie tėvai tikisi, kad vaikai jiems bus dėkingi, – sako psichologė Dovilė Jankauskienė. – Gaila, bet paprastai taip nenutinka. Vaikai nežino, už ką turėtų jaustis dėkingi, nes neturi su kuo palyginti savo gyvenimo – juk dauguma bendraamžių gyvena taip pat ar netgi geriau. Taigi tokį vartotojišką gyvenimo būdą priima kaip natūralų, savaime suprantamą, o raginimą prisiimti daugiau pareigų ir atsakomybės – kaip nukrypimą nuo normos, išvarymą.“
Kodėl jie nenori suaugti?
Į visuomeninį gyvenimą žengia karta, kuri nenori suaugti. Sociologai tokius jaunuolius vadina „kidults“ (angl. „kid“ – vaikas, „adult“ – suaugęs), psichologai kaltina infantilizmu, o mėgstantys literatūrinius pavadinimus įvardija kaip Piterio Peno sindromą. Amerikiečių psichologas Robertas Arnettas pastebėjo, kad pastaruoju metu tokių nenusakomo amžiaus „jaunuolių“ vis daugėja, ir pavadino šį laikotarpį besiformuojančios brandos amžiumi. Jis gali tęstis nuo kelerių metų iki kelių dešimtmečių. Anot jo, žmonės neskuba suaugti todėl, kad visuomenė nebespaudžia jų prisiimti įsipareigojimų ir atsakomybės, leidžia bandyti ir klysti.
Kartų ir lyčių tyrimo duomenimis, Lietuvoje brandos amžius atidėliojamas taip pat, kaip ir visame pasaulyje. Tiesa, likti su tėvais daugumą jaunų žmonių verčia sudėtinga finansinė situacija ir būsto įsigijimo sąlygos. Brangi butų nuoma, mokamos studijos pakerta sparnus. Gyventi atskirai šiais laikais gali sau leisti tik didesnes nei vidutines pajamas turinčios šeimos. Minėtas tyrimas atskleidė, kad net ir išėję iš tėvų namų finansinės pagalbos iš gimdytojų tikėjosi pusė 22–26 metų jaunuolių.
Atidėliojamas ne vien išėjimas iš tėvų namų, bet ir vaikų gimdymas, nuolatinio darbo paieškos. Statistikos departamento duomenimis, dabar Lietuvoje tuokiamasi vidutiniškai 28-erių, ir nieko stebėtino, jei pirmo vaiko susilaukiama įpusėjus ar baigiant ketvirtą dešimtį. Kada gi pagyvensi sau, jei ne dabar? Tik ne visada susimąstoma, kas apmokės to „gyvenimo sau“ sąskaitą.
Psichologė Dovilė Jankauskienė sako, kad net ir buityje suaugę vaikai neretai elgiasi stebėtinai nebrandžiai – kur tik prisėda, palieka kalnus šiukšlių, teršdami aplinką kaip kūdikiai nesusimąsto, kas sutvarkys, nesaugo drabužių ir daiktų, nemoka jokių buities darbų, nežino, kaip įjungti skalbyklę ir tinkamai sudėti indus į indaplovę, o tuos, kurie yra bent kartą šveitę klozetą ar vonią, turbūt suskaičiuotume rankos pirštais. Ką jau kalbėti, kad paruoštų šeimai vakarienę. „Atsidaro šaldytuvą ir klausia: „Mama, kas vakarienei? Kodėl nenupirkai mano „Miau“ sūrelio?“ – juokiasi ji. – Todėl gyvenant kartu labai svarbu sukurti šeimos taisykles, pasiskirstyti pareigas.“
Bręstame tik įveikdami sunkumus
Ironiška, bet mūsų namų taisyklių idėja kilo sukūrus bendrą šeimos feisbuko grupę, kuri taip ir vadinosi – „Kas vakarienei?“ Ir pirmas taisyklių punktas skelbė, kad niekas niekam neprivalo nieko gaminti, kol nesusitariama kitaip. Šioje grupėje mes informuodavome vieni kitus apie ketinimus ruošti vakarienę, tardavomės, kas šiandien gali tai padaryti, kas nupirks produktų. Tokių neatsiradus, kiekvienas žinojo, kad savo maistu turės pasirūpinti pats.
Naujoji taisyklė ne itin nudžiugino etatinius mūsų šeimos valgytojus, užtat labai atlaisvino rankas etatiniams gamintojams. Užtrukusi darbe ar su draugėmis mieste, nebejausdavau kaltės, kad mano šeima miršta iš bado. Į taisykles įtraukėme ir daugiau punktų – dėl tvarkos namuose, tylos valandų, numatėme baudas už paliktus nešvarius indus ir koridoriuje numestus batus. Ištraukėme iš lentynos dovanų gautą pelytę taupyklę ir pradėjome vienas kito medžioklę.
Numestų batų nuotrauka grupėje su išsišiepusiu pelytės snukučiu ir užrašu „Pelytė laukia pinigėlių“ veikė kur kas smagiau nei klyksmas grįžus iš darbo: „Kieno čia batai vėl koridoriuje mėtosi?!“ Iš pradžių kai kuriems įprasti prie to, kad niekas nevaikšto iš paskos ir nerenka išmėtytų daiktų, o vakare ant viryklės negaruoja šiltas maistas, buvo itin sunku, bet ilgainiui susiformavo visai neblogi tvarkymosi „po savęs“ įgūdžiai.
Laikui bėgant, šeimos grupės temų laukas išsiplėtė – ji padėjo palaikyti ryšį kuriam nors šeimos nariui išvykus, suteikė galimybę dalintis savo laisvalaikio, kelionių ar naujausių pirkinių nuotraukomis, joje tarėmės, kuriuos batus geriau pirkti ir kokius filmus verta pažiūrėti. Niekada nemaniau, kad namų taisyklių idėja gali būti tokia smagi.
Gyvenimas, kai vieniems tenka visos pareigos, o kitiems lieka tik teisės, anot psichologės Dovilės, kenkia ne tik tėvams, bet ir patiems vaikams. „Branda – tai atsakomybė, gebėjimas pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitu, silpnesniu žmogumi ar gyvūnu, – sako Dovilė. – Tai drąsa priimti sprendimus, atsakyti už savo elgesį, prisiimti kaltę, kai padaręs klaidą nepuoli gintis, bet pripažįsti suklydęs – to trūksta daugeliui suaugusiųjų. Suaugęs žmogus nebijo sunkumų – stengdamasis juos įveikti, jis įgyja patirties ir bręsta. Infantilus stengiasi tų sunkumų išvengti, apeiti, bijo pasitraukti iš savo komforto zonos.“
Kaip padėti vaikui suaugti?
Psichologė Dovilė Jankauskienė pataria, kaip sugyventi su suaugusiais vaikais.
1. Leiskite vaikui tapti lygiaverčiu šeimos nariu. Jei jis dirba, tegul prisideda prie šeimos išlaidų maistui ar už komunalines paslaugas. Jei nedirba, gali prisiimti daugiau pareigų – tvarkyti namus, nupirkti produktų, paruošti vakarienę ar pan.
2. Sukurkite aiškias taisykles. Jos turėtų apibrėžti visų teises ir pareigas, asmeninės erdvės ribas, tvarką, dienos režimą. Jei su tam tikromis taisyklėmis (tarkim, klausytis muzikos tik iki 21 val.) vaikas nesutinka, paskutinis žodis turėtų priklausyti tėvams. Kieno namai, to ir taisyklės.
3. Palaikykite vaiko norą gyventi savarankiškai. Jei nuo mažų dienų pabrėžiamas saugumas, vaikui susiformuoja išorinio pasaulio baimė. Todėl mažiau gąsdinkite jį savarankišku gyvenimu, o labiau pabrėžkite jo pranašumus. Jei vaikas nori gyventi atskirai, bet trūksta pinigų, geriau padėkite jam finansiškai, nei įkalbinėkite likti kartu ir taip pataupyti. Kuo anksčiau susiformuos savarankiško gyvenimo įgūdžiai, tuo lengviau bus ir jums, ir jam vėliau.
4. Susitarkite dėl pinigų. Sukurkite aiškų planą, kiek laiko ir kokiomis sumomis vaiką šelpsite, kad jis žinotų, jog tai netruks amžinai, ir pradėtų ieškoti būdų save išlaikyti.
5. Neskubėkite gelbėti. Nemokėkite jo skolų ir neskubėkite su kotletais, sužinojusi, kad atskirai gyvenantis vaikas susidūrė su pirmaisiais sunkumais. Per savaitę ištaškęs mėnesio biudžetą ir 3 savaites pagraužęs sausą plutą, jis gaus tokių vertingų pamokų, kokių nesuteiks jokie finansų konsultantai.
6. Nesiaukokite. Nesitikėkite, kad, atiduodami vaikams paskutinį kąsnį ir be saiko lepindami, pelnysite jų dėkingumą. Kur kas didesnė tikimybė, kad taip užauginsite juos vartotojiškais, savanaudžiais žmonėmis.
