Gyvenimas

2019.10.19 15:14

Pedagogas Miša Jakobas apie žydišką auklėjimą: svarbu nepalikti vaiko vieno, nes jei paliksi, ateis kiti

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2019.10.19 15:14

Nuolankumas priveda prie pataikavimo, o pataikauti nėra reikalo, dėl to Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas yra prieš nuolankumą. Vis dėlto, pasak jo, pagarba tėvų žodžiui turi būti, o kaip išugdyti pagarbą? „Viskas atsinešta iš šeimos, todėl reikia būti ypač atidiems, ką kalbame, kaip elgiamės“, – LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ sako jis.

M. Jakobą kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.

– Sakėte, kad gimėte laimingų tėvų šeimoje.

– Tokį dalyką atradau visai neseniai. Jeigu atsigręžčiau į savo tėvų gyvenimą, po karo jie buvo labai laimingi. Pirmiausia mano mama buvo laiminga dėl to, kad pasisekė išgyventi holokaustą ir išlįsti iš rūsio. Ji 4 metus slėpėsi, kad nebūtų išduota, į lauką išeidavo tik nakties metu. O tėvelis, tuometinės 16-osios divizijos karys, grįžo iš fronto gyvas.

Manau, kad jie buvo baisiai laimingi vien dėl to, kad išliko gyvi. Matyt, dėl to ir aš esu laimingas, kad jie buvo laimingi. Pokarinė karta išmoko džiaugtis bet kokia vertybe, daiktu, tarkime, pirmuoju spalvotu pieštuku, plunksna su žvaigždute, suvalgytu šokoladiniu saldainiu. Drįstu konstatuoti, kad gimėme laimingi. Nors buvo nepritekliaus, mokėjome džiaugtis, ko šiandien trūksta.

– Pertekliaus yra visur: daiktuose, žiniose. Vaikai turi neribotas galimybes, gali lygintis ne su kaimynais, o su viso pasaulio vaikais. Tai didelė galimybė, kartu – labai didelis spaudimas. Kokius matote to privalumus ir trūkumus jūs, kaip pedagogas?

– Sutiksiu, kad daiktų turime labai daug, bet žinių – mažai. Reikėtų sukeisti šias pozicijas. Daiktams, mano galva, išleidžiame labai daug lėšų. Visa tai reikalinga – duok Dieve, kad visi turėtume kuo geresnių dalykų, bet prioritetas turėtų būti vaiko žinios ir suteikti jam galimybę už savo žinias nusipirkti – ne dovanoti, o nusipirkti.

– Vienas iš žydiško auklėjimo principų – atsakomybė už savo sprendimus. Žydai tėvai moko savo vaikus planuoti laiką, darbus, pasiskirstyti prioritetus, kad būtų laiko ir šeimai. Kaip šitame pasaulyje vaikams viską suderinti?

– Nuo mažų dienų žydų šeimose yra skiepijamas atsakomybės jausmas: atsakomybė už pasakytą žodį, už duotą pažadą, už tai, kas šiandien tau yra svarbiausia. Iki kol baigiau mokyklą, buvo atsakomybė už išsilavinimą.

Visi mes skubame, o auklėjant vaikus skubėti negalima: mes padarome didžiulę klaidą, jei skubame, neturime kantrybės, sustojame pusiaukelėje.

Prisiminkime, mūsų tėvai buvo mažamoksliai, baigę 4 klases. Tai jie kompensavo savo gyvenimiška išmintimi. Mes buvome tikrai geri vaikai, mums buvo įskiepytas svarbus dalykas: turi mokytis ir viską daryti labai gerai. Objektyvas visada buvo nukreiptas į mus, žydų vaikus: kaip elgiamės, mokomės.

– Vaikai nėra natūraliai paklusnūs tėvams. Kaip išugdyti vaiko paklusnumą, nuolankumą?

– Aš esu prieš nuolankumą. Nuolankumas priveda prie pataikavimo, o pataikauti nėra reikalo. Bet susikalbėjimas, pagarba mamos ir tėvo žodžiui buvo įskiepyta.

Prieštarauti tėvams buvo nemadinga. Aišku, savaip maištaudavome, nebuvome angelai, bet įsijungdavo tėvų auklėjimo filosofija. Paprastai kalbant – tėvo ir mamos žodis būdavo šventas.

– Jūs dabar vadovaujate mokyklai. Daugelis tėvų skundžiasi, kad tokios pagarbos nėra. Iš kur tai ateina? Gerbti nepriversi.

– Kaip mes, mokytojai, sakome: viskas atkeliauja iš šeimos. Jeigu tarp suaugusiųjų nėra pagarbos, susiklausymo – visa tai mato mūsų vaikai. Viskas atsinešta iš šeimos, todėl reikia būti ypač atidiems, ką kalbame, kaip elgiamės.

Bet yra greitas gyvenimo tempas, visi mes skubame, o auklėjant vaikus skubėti negalima: mes padarome didžiulę klaidą, jei skubame, neturime kantrybės, sustojame pusiaukelėje. <...> Tada atsiranda atotrūkis.

Aš, pasižiūrėjęs į vaiko veidą, pasakysiu, ar jis laimingas, ar ne. Laimę išduoda žmogaus akys.

– Kaip sumažinti atotrūkį?

– Nepalikti jo vieno. Jeigu tu neateisi, ateis kiti, o dažniausiai tie kiti – ne tokie, kaip tu. Jie galbūt blogesni ir pasiglemš tavo vaiką į savo pusę.

– Kai pradėjote savo karjerą, ką galvojote žinąs apie vaikus ir supratote, kad nežinojote?

– Prieš 50 metų pradėjęs savo darbą galvojau, kad visi viską žino. Visų baisiausia buvo, kad aš galvojau, jog aš viską žinau. Pasirodo, aš nieko nežinojau ir nieko nesupratau.

Mane mokė gyvenimas, mano auklėjamų vaikų tėvai. Tais laikais buvo būtina aplankyti savo auklėtinius namuose. Tas vizitas labai daug reiškė: mes matėme, kokia yra šeima, tvarka šeimoje. Jeigu ten primėtyta bulvių lupenų ir blogas kvapas virtuvėje, puikiai supratau, ko noriu iš to vaiko. Galiu ne reikalauti, bet paprašyti, pamokyti, nukreipti, kad jis galbūt turėtų būti kitoks.

Šiandien mes nežinome, kaip gyvena šeimos. Gerai, kad yra patyrusių pedagogų ir vadovų. Aš, pasižiūrėjęs į vaiko veidą, pasakysiu, ar jis laimingas, ar ne. Dažnai klausiu, kas atsitiko, kodėl tu nuliūdęs. Nelaimingas vaikas sėdi kampe, nebendrauja, per pertraukas nežaidžia su kitais. Laimę išduoda žmogaus akys.

– Žydų bendruomenėje labai įprasta, kad vaiką auklėja bendruomenė. Jį gali ir pagirti, ir pamokyti.

– Gyvendami mažame miestelyje, kur žydiškų šeimų nebuvo daug, mes labai gražiai bendravome, eidavome vieni pas kitus į svečius. Atsimenu, kad mano draugo tėvas visada manęs klausdavo: kaip tau sekasi? Kaip tu mokaisi? Aš drąsiai viską papasakodavau.

Jis visada surasdavo komplimentą, mane pagirdavo: „Koks tu visada tvarkingas.“ Nors mūsų rūbeliai buvo tragiški, bet tai būdavo malonu, kitą kartą dar labiau pasistengdavai. Eidavai pamatyti dėdę Mendelį, kuris atkreipdavo dėmesį. To pasigendu.

Visas pokalbis – laidos įraše.


Laimės dieta. Apie laimę protėvių patirtį perduoti naujajai kartai: vaikus mylėti reikia mokėti

Parengė Indrė Česnauskaitė.