Gyvenimas

2019.10.26 07:00

Psichologė apie naują nerimo rūšį: depresiją ar panikos priepuolius gali sukelti naujienos apie ekologinę krizę

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.10.26 07:00

Pasaulyje vykstanti ekologinė krizė sukelia ekologinį nerimą. Jį patiria ir vaikai, dažnai daug jautriau reaguojantys į naujienas apie klimato kaitą. Kaip pastebi aplinkos psichologė, mokslininkė Audra Balundė, vaikų reakcija priklauso ir nuo to, kaip į vaiko nerimą reaguos tėvai – kalbėsis su juo ar numos ranka. Tačiau kaip apie ekologinę krizę kalbėti su vaiku, kad jo neišgąsdintum?

LRT TELEVIZIJOS laidos „Gustavo enciklopedija“ kūrėjas ir vedėjas Andrius Rakauskas portalui LRT.lt yra pasakojęs, kad yra buvę atvejų, kai savo laidoje pasakojęs apie gamtos reiškinius ir žemės ateitį, sulaukė susirūpinusių tėvelių skambučių. Tėvai nerimavo, kad tai gali išgąsdinti jų atžalas.

„Vienoje laidoje pasakojau apie Žemės struktūrą, sandarą, tai, kad ji nebus amžina, kad jai liko apie 5 mlrd. metų, tada ji išsiplės ir sudegs. Visa informacija pagrįsta mokslu. Bet buvo vaikas, kuris išgirdo tik tai, kad Žemė sudegs. Jam kilo panika, tėvai kvietė greitąją. Aš to konkrečiai nemačiau, bet viskas man buvo perduota per tuometinį LRT generalinį direktorių.

Kitą kartą buvo epizodas apie majų kalendorių, pagal kurį 2012 metais turėjo būti pasaulio pabaiga. Vėl to paties vaiko tėvai skundėsi. Bet gal tokiu atveju problema yra to vaiko ir jo tėvų santykiuose?“– anąkart svarstė A. Rakauskas.

Jis sako, kad kiekviena tema yra vis kitokia, tad kaskart turi gerai pagalvoti, kaip per savo herojus vaikams ją atskleisti.

Aplinkosaugos temos nesvetimos ir aktorei Elžbietai Latėnaitei. Ji ne kartą yra pasakojusi apie tai, kad stengiasi laikytis veganiškos mitybos principų, mėsos atsisako ne tik dėl gyvūnų teisių, bet ir dėl gyvulininkystės įtakos gamtai, galvoja apie ekologiją, savanoriauja gyvūnų globos organizacijose.

Apie tai ji kalbasi ir su dukra Kalista, tačiau pastebi, kad su vaiku apie tai bendrauti reikėtų lengva forma, nesukeliant streso.

Portalui LRT.lt aktorė sako jaučianti susirūpinimą planetos ateitimi, tačiau kol kas to nepavadintų ekonerimu.

„Esu patyrusi nerimo priepuolį, bet jis buvo susijęs su ribine situacija darbe, ne su aplinkosauga. Esu pastebėjusi, kad mano rūpinimasis įvairiais klausimais banguoja. Galiu vienu metu aistringai gilintis į man rūpimą temą, negailėti jėgų ir laiko, savanoriauti ir telkti kitus, o kitu metu sąmoningai stengiuosi negalvoti apie tai, kas slegia.

Kai imuosi veiksmų, kad ir nedidelių, sąžinė rami. Daugkartiniai maišeliai, mašinos iškeitimas į troleibusą, suyrančios lėkštės per gimtadienį gamtoje ir pan.,“ – sako ji.

Anot aktorės, jos dukra Kalista apie rūpinimąsi savimi, kitais ir aplinka nemažai kalbasi mokykloje, drauge jos aptaria tam tikrus klausimus ir namuose.

„Be to, dukra mato mano pavyzdį. Manau, aplinkosauga, kaip ir žmogaus ar gyvūnų teisės, socialiniai ir politiniai reiškiniai su vaikais turėtų būti aptariami lengva forma, bet pasikartojančiai, vis iš naujo primenami“, – svarsto aktorė.

Pasaulinė žiniasklaida vis dažniau linksniuoja šešiolikmetės klimato aktyvistės Gretos Thunberg vardą. Praėjusiais metais jos protestai įkvėpė mokinius iš viso pasaulio rengti streikus prieš klimato kaitą.

Taip pat skaitykite

Ji stengiasi atkreipti viso pasaulio paauglių ir suaugusiųjų dėmesį į planetos problemas. Kaip rašoma BBC.com, užsienio psichologai kiek nerimauja, kad G. Thunberg pasisakymai gali turėti įtakos kitų paauglių psichikos būklei, pavyzdžiui, sukelti nerimą ar paniką dėl ekologinės krizės.

Iš tiesų, įvairiuose žemės kampeliuose vis daugiau ir daugiau žmonių patiria nerimą dėl to, kad ateityje gali netekti savo namų, dėl vandens taršos plastiku ir kitomis kenksmingomis medžiagomis, dažnėjančių ekstremalių gamtos reiškinių, gėlo vandens išteklių sekimo, miškų, ekosistemų ir bioįvairovės naikinimo ir pan.

Įvairių krypčių pasaulio mokslininkai ir aplinkosaugos organizacijos visame pasaulyje vienbalsiai sutinka, kad ekologinė krizė šiuo metu yra ir kad ji neigiamai veikia žmonių psichinę sveikatą, pastebi A. Balundė, psichologijos mokslų kandidatė Mykolo Romerio universitete (MRU) bei Groningeno universitete (RUG) Nyderlanduose, taip pat MRU Aplinkos psichologijos tyrimų centro tyrėja, kartu su kitais šio centro mokslininkais vykdanti tyrimus, kuriais siekiama spręsti aplinkos problemas įtraukiant į sprendimą jaunus žmones.

Anot jos, apskritai nerimas yra natūrali ir normali sveiko žmogaus reakcija į realius, realiai vykstančius arba įsivaizduojamus ateityje vyksiančius aplinkos dirgiklius ar įvykius.

Tam tikras nerimo lygis yra svarbus sėkmingam žmogaus funkcionavimui bei prisitaikymui prie aplinkos bei joje vykstančių pokyčių. Tik svarbu pastebėti, kad nerimas gali kreipti elgesį konstruktyvia (į sprendimą orientuota) arba destruktyvia (į žlugimą, pasidavimą orientuota) linkme, sako A. Balundė.

„Pirmu atveju jaučiamas nerimas (dėl tam tikrų specifinių dalykų arba apskritai dėl daugelio dalykų) tampa nekontroliuojamas ir pradeda trukdyti kasdieniam žmogaus gyvenimui: sutrinka miego ciklas, kamuoja mintys apie grėsmę, sunku sutelkti dėmesį, todėl sumažėja žmogaus produktyvumas ir tampa sunku atlikti kasdienes veiklas“, – vardija psichologė ir priduria, kad sudėtingesniais atvejais laiku nesuteikus pagalbos nerimas gali peraugti į rimtesnius sutrikimus, tokius kaip depresija, panikos priepuoliai ir pan.

„Antru atveju jaučiamas nerimas gali paskatinti žmogų mobilizuoti turimus išteklius, kad būtų rastas problemos sprendimo būdas arba įvyktų prisitaikymas prie su problema susijusių aplinkybių. Labai panašiai galima būtų apibrėžti ir vadinamąjį ekologinį nerimą (angl. eco-anxiety), kai kuriuose šaltiniuose vadinamą ekologiniu susirūpinimu (angl. ecological worrying) arba įpročiu nerimauti (angl. habitual worrying). Nors tarp šių apibrėžimų yra tam tikrų skirtumų, galime vartoti terminą ekologinis nerimas“, – paaiškina ji.

Taigi, ekologinis nerimas – tai natūralus ir sveikas žmogaus psichologinis ir fiziologinis atsakas į tiesioginius arba netiesioginius dirgiklius, susijusius su šiuo metu mūsų planetoje vykstančia ekologine krize.

Nerimaujantieji dėl ekologinės krizės tam turi visiškai realų pagrindą, o jų reakcija yra normali, ir, kaip teigia klimato psichologė dr. Caroline Hitchman iš Bato universiteto Didžiojoje Britanijoje, didesnį nerimą kelia tai, kad yra žmonių, vis dar manančių, kad neverta nerimauti dėl ekologinės krizės reiškinio.

Kaip jau minėta, ekonerimo priežastys gali būti suskirstytos į dvi dideles grupes: tiesiogines ir netiesiogines. Tiesioginės su ekologine krize susijusios priežastys gali būti įvairūs įvykiai, kurie nutinka vietovėje, kur asmuo gyvena.

Kaip pavyzdį A. Balundė pateikia ūmiai pakitusias oro sąlygas (audras, potvynius, karščio bangas, sausras, laukinės gamtos gaisrus), taip pat oro, vandens, dirvožemio išteklių taršą ir pan.

Anot psichologės, netiesioginės su ekologine krize susijusios priežastys arba dirgikliai gali būti informacija apie ekologinę krizę masinio informavimo šaltiniuose, mokymo įstaigose, dirbant ar studijuojant mokslo srityse, kur susiduriama su ekologinę krizę liudijančia informacija kiekvieną dieną ir pan.

Tiesioginės ir netiesioginės ekonerimą sukeliančios priežastys, pasak A. Balundės, gali turėti skirtingas pasekmes žmogaus gyvenimo kokybei ir gerovei, o taip pat ir ekologinės krizės įveikimui.

„Mokslininkai, tyrinėjantys žmogaus elgesį ir jo priežastis, teigia, kad tai, kokia bus žmogaus reakcija į ekologinę krizę ir kokį elgesį ji nulems, priklauso nuo įvairių faktorių ir tam tikrų asmens charakteristikų. Kurį laiką buvo manoma, kad stipresnį ekologinį nerimą patiria tie asmenys, kurie turi psichikos sutrikimų istoriją, ir todėl jie yra jautresni informacijai apie ekologinę krizę ir išgyvena stipresnę, nei įprasta, emocinę reakciją“, – sako A. Balundė.

Nors psichikos sutrikimų istoriją turintys asmenys išties gali būti labiau pažeidžiami informacijos (ne tik) apie ekologinę krizę, tačiau remdamiesi naujausiais duomenimis mokslininkai teigia, kad nerimas dėl ekologinės krizės yra adaptyvi ir konstruktyvi reakcija.

Prof. dr. Baso Verplankeno ir kolegų tyrimai Bato universitete Jungtinėje Karalystėje rodo, kad nerimavimas dėl ekologinės krizės yra susijęs su teigiamu požiūriu į aplinkos išsaugojimą ir aplinką tausojančiu elgesiu. Įdomu, kad šiame tyrime nerasta sąsajų su nerimavimu dėl ekologinės krizės ir patologiniu nerimavimu. Tai reiškia, kad su ekologine krize susijusį nerimą jaučia paprasti žmonės, neturintys psichikos sutrikimų istorijos.

„Mums, lietuviams, gyvenantiems santykinai ramioje klimato juostoje, sunku net įsivaizduoti, ką patiria, pavyzdžiui, Kiribačio salos gyventojai Pietų Ramiojo vandenyno regione, kurie žino, kad dėl nuolat kylančio vandens lygio apytiksliai už 30 metų jų gyvenvietė visiškai panirs po vandeniu. Iki to laiko, kol visiškai neteks savo gimtųjų erdvių, salos gyventojai kenčia nuo su klimato kaita siejamų tropinių audrų, potvynių, dėl nuolat mažėjančio salos ploto senka gėlo vandens ištekliai“ , – sako psichologė.

Ekspertai teigia, kad tiesiogiai ir jautriai išgyvenami su ekologine krize susiję reiškiniai gali ne tik lemti ekologinį nerimą, bet ir turėti sunkesnių pasekmių jį išgyvenusiųjų psichinei sveikatai, pavyzdžiui: trauma ir šokas; potrauminio streso sindromas ir depresija; padidėja savižudybių, agresyvaus ir smurtinio elgesio tikimybė; vystosi įvairios priklausomybės.

Be to, ekspertai pastebi, kad minėtu atveju žmonės linkę nutraukti socialinius ryšius, praranda autonomijos ir kontrolės jausmą bei asmeninį ir / ar profesinį tapatumą. Beviltiškumo ir baimės jausmai yra dažni išgyvenusiesiems su ekologine krize susijusius reiškinius.

Ar ekologinio nerimo problema yra aktuali Lietuvos piliečiams? Ar Lietuvoje gyvenantys žmonės turi objektyvių priežasčių nerimauti dėl ekologinės krizės ir jos padarinių?

Galbūt Lietuvoje nėra akivaizdžiai pastebimų itin ekstremalių oro reiškinių, staigaus, aiškiai pastebimo išteklių sekimo, labai aukšto lygio išteklių taršos ar tokių oro reiškinių, kurie verstų gyventojus palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio.

„Tyrimų, kurie tyrinėtų ekonerimo reiškinį Lietuvoje, mano žiniomis, nėra. Tai reiškia, kad kol kas nėra duomenų apie šio reiškinio paplitimą ir tai, kaip nerimas gali veikti mūsų gerovę. Gali būti, kad lietuviai turi didesnę tikimybę patirti ekologinį nerimą, sukeltą netiesioginių dirgiklių, tokių kaip informacija apie ekologinę krizę iš masinių informavimo šaltinių, nes Lietuvos regione tarsi nevyksta ekstremalūs gamtos reiškiniai.

Kita vertus, anot mokslininkų, Lietuvoje jau vyksta su klimato kaita susiję reiškiniai, pavyzdžiui, hidrologinės sausros, kylanti vidutinė metinė oro temperatūra ar pan. Taip pat, ko gero, visi esame bent kažką girdėję apie kasmetinius Šilutės rajono potvynius, per kuriuos ypač nukenčia Rusnės salos gyventojai“, – pasakoja A. Balundė.

Nors didėjant ekologinės krizės mastui ekologinio nerimo reiškinys turbūt taip pat turės tendencijas plisti pasaulyje ir Lietuvoje, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vienos visuomenės grupės bus labiau pažeidžiamos nei kitos.

Aplinkos psichologė prof. dr. Susan Clayton iš Vusterio universiteto JAV su kolegomis išskiria keletą grupių, kurios yra pažeidžiamiausios. Tai žmonės, išgyvenantys socialinę atskirtį, turintys sveikatos sutrikimų, skurstantys asmenys ir skurdžios bendruomenės. Tačiau ypatingas dėmesys skiriamas vaikų grupei.

„Egzistuoja grupė veiksnių, lemiančių vaikų pažeidžiamumą. Pirma, vaikai yra priklausomi nuo savo tėvų / globėjų, todėl tai, kaip bus įveiktas vaiko nerimas dėl su ekologine krize susijusių reiškinių, ir tai, kokia trajektorija jis pakryps (t. y. į sprendimą orientuota ar į pasidavimą orientuota), labai stipriai priklauso nuo to, kaip į vaiko nerimą reaguos tėvai / globėjai.

Ar jie bus palaikantys ir padės vaikui susidoroti su kylančiu nerimu, ar ieškos specialistų pagalbos, o gal numos ranka ir sumenkins vaiko nerimavimą, nes neturi pakankamai informacijos ir nežino, kur jos ieškoti, kad galėtų padėti savo vaikui“, – pasakoja psichologė.

Kad ir kokį vaikų amžių turėtume omenyje, anot A. Balundės, svarbu nepamiršti, kad vaikystės tarpsniu vyksta intensyvi fiziologinė, psichologinė ir socialinė raida, todėl vaikai yra jautresni ir ekologinės krizės reiškiniams, ir ekologiniam nerimui.

Moksliniai tyrimai rodo, kad ilgą laiką patiriamas nerimas, ypač nesuteikus pagalbos, neigiamai veikia vaikų psichologinę, fiziologinę ir socialinę raidą. O tai reiškia, kad nesprendžiama ekologinio nerimo problema gali išsivystyti į rimtesnius psichikos sutrikimus.

„Tikėtina, kad vaikai, tiesiogiai išgyvenę su ekologine krize susijusius reiškinius, pavyzdžiui, namų netektį dėl stiprios audros ar potvynio, ateityje stipriau nerimaus dėl galimų ekologinės krizės apraiškų nei vaikai, susiduriantys su ekologinės krizės reiškiniu netiesiogiai“, – atkreipia dėmesį A. Balundė.

Tačiau ji sako, kad nederėtų nuvertinti vaiko nerimo dėl ekologinės krizės reiškinių, su kuriais jis susiduria netiesiogiai, pavyzdžiui, sužino iš žiniasklaidos ar pan.: „Šiandien vaikai susiduria su didžiuliu kiekiu informacijos socialinėse medijose, todėl, nusprendę domėtis ekologinės krizės tematika, gali jaustis nustelbti jos masto ir, nesant tinkamos suaugusiųjų reakcijos į jų nerimą, nerimas gali pakreipti vaiko elgesį neigiama linkme.

Pavyzdžiui, labai stiprus vaikų nerimas dėl ekologinės krizės gali neigiamai paveikti vaiko kasdienes veiklas, kurių atlikimas yra svarbus jos ar jo gerovei ir sėkmingam prisitaikymui visuomenėje. Vaikai gali prarasti susidomėjimą mokymosi procesu, dalyvavimu popamokinėse veiklose ar draugais.“

Ekologinis nerimas iš esmės signalizuoja, kad kažkas negerai ir kad reikia imtis veiksmų. Aplinkos psichologė prof. dr. Susan Clayton su kolegomis teigia, kad svarbu pirmiausia siekti patikimos informacijos apie su ekologine krize susijusį reiškinį, kuris kelia nerimą. Tuomet įvertinti ir nuspręsti, kaip galima pakoreguoti savo elgesį, kad prisidėtume prie problemos sprendimo.

Taip pat yra teigiama, kad svarbu burtis į panašiai mąstančių žmonių bendruomenes, nes jose galima pasidalyti kylančiu nerimu ir gauti palaikymą ar net sukurti iniciatyvų, kurios padėtų įveikti su ekologine krize susijusias problemas.

Taip pat skaitykite