Danų urbanistas Gehlas apie Vilnių: draugiškas žmonėms, bet per daug dėmesio automobiliams

„Vilnius turi didžiulį potencialą – tai, kaip gyvensime ateityje, priklauso nuo šiandien priimamų sprendimų. Todėl kyla klausimas: ar norime nuolat skubėti ir tapti dar vienu amerikietiško tipo megapoliu, ar vis dėlto paisyti gyventojų poreikių ir kurti miestą pagal žmogišką mastelį?“ – interviu LRT.lt pabrėžė danų architektas ir urbanistas, Karališkosios Danijos akademijos profesorius emeritas Janas Gehlas.

Pasak jo, nors Vilnius iš pirmo žvilgsnio atrodo draugiškas žmonėms, mieste vis dar pernelyg daug dėmesio skiriama automobilių infrastruktūrai. „Galbūt dalis gyventojų galėtų atsisakyti savo automobilių“, – šyptelėdamas pridūrė J. Gehlas.

Miestų, praktiškai pritaikytų žmonėms (angl. Liveable Cities), filosofijos kūrėjas, 15 minučių miesto koncepcijos šalininkas ir daugelio miestų projektuotojų konsultantas J. Gehlas interviu LRT.lt pasidalijo mintimis apie tai, kas nutinka, kai miestuose prioritetas teikiamas automobiliams, o ne pėstiesiems, kaip chaotiška didžiųjų miestų plėtra silpnina žmonių tarpusavio socialinius ryšius ir kodėl, iškritus sniegui, prioritetą verta skirti ne tik automobilių keliams.

– Kaip pasikeitė jūsų požiūris į miestų planavimą per pastaruosius kelis dešimtmečius? Kas labiausiai kelia nerimą galvojant apie miestų ateitį?

– Dabar, kai man 89-eri metai, pastebiu vis daugiau jaunų žmonių, besidominčių tvarumu, CO₂ mažinimu ir senų pastatų atnaujinimu. Jie skiriasi nuo mano kartos atstovų architektūros ir urbanistikos srityje savo noru išsaugoti tai, ką jau turime, o ne statyti naujus pastatus. Man tai suteikia daug pasitikėjimo ir vilties dėl miestų ateities. Žinau, kad jei jauni architektai ir urbanistai toliau kurs miestus ta pačia kryptimi, ateityje miestai išliks draugiški žmonėms, aplinkai ir, svarbiausia, gyvybingi.

– Pasaulio miestai kasmet reitinguojami pagal gyvenimo kokybę ir gyvybingumą (angl. Liveable Cities). Tarp tokių miestų dažnai minimi Kopenhaga bei Melburnas – miestai, prie kurių planavimo ir perplanavimo prisidėjote ir jūs, praktiškai įtvirtindamas gyvybingo miesto idėją. Įvertinus jūsų indėlį į gyvybingų miestų kūrimą visame pasaulyje, kuriame mieste jums pačiam šiandien yra ar būtų maloniausia gyventi? Galbūt gimtojoje Kopenhagoje?

– Taip, man labai patinka mano gimtasis miestas – Kopenhaga. Turėjau nemažai galimybių prisidėti prie jo formavimo (20 a. antrojoje pusėje, remiantis J. Gehlo tyrimais, Kopenhagoje pradėta plėsti dviračių takų tinklą ir pėsčiųjų zonas – LRT.lt past.) ir dėl to labai džiaugiuosi.

Danija – tikrai maža šalis, ir, mano įsitikinimu, tai yra didžiulis privalumas. Parašius straipsnį, didelė tikimybė, kad jį perskaitys ir miesto meras. Buvusius studentus gali sutikti dirbančius miesto savivaldybėje ar jos planavimo skyriuje, o senus draugus – miesto rotušėje. Mažoje šalyje viskas yra beveik tiesiogiai pasiekiama, vyrauja gyvas ryšys, todėl galima daug operatyviau inicijuoti pokyčius ir gerinti gyvenimo kokybę. Nereikia ilgų ir sudėtingų procesų – sprendimus galima priimti ir įgyvendinti sparčiau. Kopenhaga yra puikus miesto, gebančio greitai keistis, pavyzdys.

– Ankstesniuose interviu esate minėjęs, kad per Kopenhagą dažniausiai riedate dviračiu. Ar dviratis vis dar yra nepakeičiama jūsų transporto priemonė? O galbūt jau persėdote į automobilį?

– Dviratis daugelį metų buvo mano ir žmonos pagrindinė transporto priemonė. Net minėdami mūsų 45-ąsias vestuvių metines leidomės į ilgesnę – maždaug 20 kilometrų – kelionę dviračiais po Kopenhagą. Norėjome pamatyti, kaip per tuos metus pasikeitė mūsų gimtasis miestas. Supratome, kad tai, kas prieš 50 metų buvo beveik neįmanoma, dabar tapo savaime suprantamu dalyku – miestas tapo pritaikytas ir saugus žmonėms.

Šiuo metu man jau daugiau nei 89-eri, todėl su žmona dviračiais nebevažinėjame – gydytojai pataria vengti bet kokių galimų traumų. Vietoj to dažniausiai naudojamės viešuoju transportu, kuris Kopenhagoje yra ne tik patogus ir operatyvus, bet ir finansiškai palankus vyresnio amžiaus žmonėms.

Tiesa, automobilį turiu, tačiau juo važinėju itin retai. Jį renkuosi tada, kai su šeima vykstame į vasarnamį už miesto arba lankome mano vyresniąją seserį slaugos namuose. Judėti per miestą automobiliu būtų sudėtinga ir visiškai nepatogu, todėl kasdienybėje apie tokią galimybę net ir nesusimąstau.

– Lietuvos miestuose vis dar dominuoja automobiliai, tačiau kaip sektinas dviračių infrastruktūros ir judumo pavyzdys dažnai minima Danija. Ko, jūsų manymu, Lietuvos miestai galėtų pasimokyti iš Danijos patirties?

– Mano atsakymas trumpas ir aiškus – tam reikia tinkamo mero. Tokio, kuris pareigas eitų pakankamai ilgai, kad spėtų įgyvendinti savo viziją. Mero, kuris turi ne tik ambicijų, bet ir tikrą meilę miestui. Per savo karjerą sutikau dvi išskirtines meres, kurios su didele širdimi ir tvirta ranka iš esmės pakeitė savo miestus.

Iš esmės kiekvienas šiuolaikinis miestas renkasi sau palankiausią transporto strategiją. Problema ta, kad dažnai priimami sprendimai palankesni automobilių pramonei: skatinamas jų pirkimas, naudojimas, o miesto erdvės kuriamos daugiausia pagal vairuotojų poreikius. Už tokio modelio slypi didžiuliai ekonominiai interesai, todėl bet koks bandymas mažinti automobilių eismą susiduria su pasipriešinimu. Tiesa, esu matęs, kad tai įmanoma pakeisti – tam reikia stiprios politinės valios ir nuoseklios, ilgalaikės strategijos.

– Net jeigu Lietuvoje didžiąją dalį metų vyrauja atšiaurūs orai, ar vis tiek įmanoma skatinti dviračių kultūrą ir plėsti dviračių takų infrastruktūrą?

– Nemėgstu pripažinti, bet anksčiau, kai pasaulis buvo kitoks, konsultavau Maskvos miesto projektuotojus planavimo klausimais ir jiems nerekomendavau dviračių. Vis dėlto jie vis tiek tiesė dviračių takus ir skatino judėjimą dviračiais – mane tai labai nustebino.

Panašiai vyksta kitose šalyse, pavyzdžiui, Grenlandijoje, Islandijoje, Norvegijoje ar Suomijoje: žmonės tiesiog apsirengia šilčiau ir važinėja dviračiais nepaisydami oro sąlygų. Danijoje, kai iškrenta sniegas, pirmiausia nuvalomi dviračių takai, po to – pėsčiųjų, ir tik galiausiai – automobilių keliai. Pėsčiųjų ir dviratininkų saugumas yra šalies prioritetas. Tai parodo, kad problema nėra vien oras – svarbiausia yra mūsų prioritetai.

– Tai, kad, pavyzdžiui, Vilniaus gatvėse atsiranda daugiau erdvės pėstiesiems ir dviratininkams, akivaizdu – daugėja pėsčiųjų ir dviračių takų, kai kurios gatvės modernizuojamos plečiant pėsčiųjų zonas. Vis dėlto tuo pat metu kyla nemažai pasipiktinimo dėl tariamų gatvių siaurinimų. Kuo svarbus „žmogaus mastelis“ (angl. Human Scale), kurio svarbą akcentuojate savo knygoje „Miestai žmonėms“, kai kalbame apie gatvių modernizaciją?

– Mano įsitikinimu, žmogus turi teisę į erdves, kur galima ramiai pasivaikščioti su vaikais, kur senjorai gali judėti saugiai. Be to, rekomenduojama kasdien nueiti bent du kilometrus lauke, todėl aplinka, kurioje gyvename, turi būti patogi ir saugi. Jei miestus kursime galvodami tik apie automobilius, o ne apie žmones ir jų poreikius, nejučiomis prarasime tikrąją gyvenimo kokybę. Todėl svarbu teikti pirmenybę tiems, kurie gali pastebėti ir džiaugtis gyvenimo kokybe: vaikams, tėvams, senjorams, pėstiesiems ir dviratininkams. Tai nėra vien tik urbanistinė strategija, o pasirinkimas, kuriuo išreiškiame savo vertybes.

– O kaip, jūsų akimis, atrodo Vilniaus miestas, įvertinus sovietų okupacijos architektūrinį palikimą, viešąsias erdves, gatves ir kitas miesto jungiančias vietas? Ar jis draugiškas žmonėms, ar automobiliams?

– Vilnius tikrai yra draugiškas žmonėms (juokiasi). Jūs turite daug viešųjų erdvių ir žaliųjų zonų, ir, palyginti su daugeliu kitų pasaulio šalių, esate jomis turtingi. Aišku, tik per daug išteklių skiriate automobilių infrastruktūros plėtrai – galbūt dalis gyventojų galėtų atsisakyti savo automobilių (šyptelėjo).

Vis dėlto Vilnius, kaip ir kiti tokie miestai, turi didžiulį potencialą – tai, kaip gyvensime ateityje, priklauso nuo šiandien priimamų sprendimų. Todėl kyla klausimas: ar norime nuolat skubėti ir tapti dar vienu amerikietiško tipo megapoliu, ar vis dėlto paisyti gyventojų poreikių ir kurti miestą pagal žmogišką mastelį?

– Kalbant apie didžiųjų Lietuvos miestų plėtrą, šiuo metu vyrauja tendencija statytis nuosavus namus ar kotedžus miesto pakraščiuose ar rajonuose, kur dar nėra išplėtota socialinė infrastruktūra, dėl to gyventojai tampa priklausomi nuo automobilių. Kaip vertinate tokią plėtrą?

– Viskas priklauso nuo to, ar turite automobilį. Jei jo neturite ir gyvenate toli nuo centro, judėti į miesto centrą gali būti sudėtinga. Prieš kelis dešimtmečius sukurti rajonai privertė daugelį šeimų įsigyti po vieną, du ar net tris automobilius – kitaip judėti miesto link būtų itin sudėtinga. Akivaizdu, kad anuomet plėtojant tokius rajonus mažai galvota apie aplinkos taršą – žmonės pirko namus ir automobilius, kapitalizmas klestėjo.

Dabar turime pagalvoti, kaip tie, kurie perka būstą vietose, kur dar negreitai bus išvystyta socialinė infrastruktūra, jausis senatvėje, kai nebegalės vairuoti. Ar jie vis dar bus laimingi? Ar jų vaikai bus laimingi, jei aplink nebus kitų vaikų? Šiandien šeimos dažniausiai turi vieną ar du vaikus, o gatvėse jų gali būti vos keli. Kai vaikai neturi bendraamžių, su kuriais galėtų žaisti, natūraliai silpsta ir socialiniai ryšiai.

– Ar naujų miesto rajonų planavimas pagal 15 minučių miesto koncepciją yra vienintelė išeitis siekiant išvengti nepatogumų ateityje?

– Anksčiau dauguma kasdienių veiklų buvo pasiekiamos per 15 minučių. Dabar vėl siekiama kurti miestus, kuriuose būtų galima laisvai judėti pėsčiomis, dviračiu ir, svarbiausia, naudoti savo raumenis, o ne būti priklausomam nuo automobilio.

Lankantis skirtinguose Kanados ir JAV miestuose mane labiausiai nustebino tai, kad kai kurios gatvės ten iš esmės yra virtusios ištisinėmis garažų eilėmis. Trūkstant gatvių apšvietimo ir viešųjų erdvių, žmonės vengia tokiose vietose vaikščioti, o bendruomeninis gyvenimas pamažu sunyksta.

Tai liudija, kad 15 minučių miesto koncepcija nėra vien tik teorinė – kai infrastruktūra kuriama pirmiausia automobiliams, o ne žmonėms, nukenčia gyvenimo kokybė. Būtent todėl mažesnėse šalyse yra gerokai daugiau galimybių kryptingai kurti patogius žmonėms miestus.

– Bet galbūt mūsų ateitis ne miestai, o mažesni miesteliai ar kaimiškos vietovės? Juk savo knygoje „Miestai žmonėms“ pabrėžiate, kad dėl vietos trūkumo, triukšmo ir kitų problemų gyvenimo sąlygos miestuose sparčiai prastėja.

– Pasaulio gyventojų skaičius auga, o tai reiškia, kad tik gyvenant miestuose galime palaikyti ekonominį augimą, teikti nuolatinio poreikio paslaugas ir mažinti skurdą. Jei žmonės išsibarstytų po kaimus, daugelis paslaugų taptų sunkiai prieinamos, o gyvenimas – neefektyvus ir sunkiai valdomas. Todėl ateitis turi būti urbanistinė, bet ne priklausoma nuo automobilių.