Daugiau nei prieš du šimtus metų Garliavoje buvo pastatyta medinė liuteronų parapijos bažnyčia, kurią vėliau pakeitė mūriniai pastatai. Nors karai niokojo šventovę, ji sugebėjo išsaugoti sakralinę veiklą ir tik po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia buvo privesta užsidaryti, o pastatas išgrobstytas.

Sovietmečiu evangelikų liuteronų kurtoje erdvėje veikė kailių bei odos apdirbimo cechas, bet Lietuvai atgavus nepriklausomybę pastatas grąžintas tikintiesiems. Liuteronams atgavus šventovę tai buvo belangis, begrindis vaiduoklis su asbesto stogu ir į sienas įsigėrusia bei jas niokojančia kailių perdirbimui naudota druska, o tikintieji, deja, neturėjo lėšų bažnyčiai atgaivinti, tad ji ilgai stovėjo apleista bei neveikianti.

Pagaliau, įvertinus visas rizikas, pastatą buvo nuspręsta parduoti. Tuomet laimingų aplinkybių dėka šis sudėtingas, bet išsvajotas pirkinys tapo architektės Editos Righetto nuosavybe, kuri turėjo ne tik aiškią architektūrinę viziją, bet ir visas galimybes ją įgyvendinti. Dirbdama su garsiais tiekėjais iš Italijos, ji sulaukė didelio palaikymo vykdant bažnyčios atgimimo scenarijų, kurio tikslas buvo nepadaryti nė vienos klaidos, galinčios sumenkinti ypatingo pastato architektūrą. Daug aukštos kokybės interjero įrangos, aksesuarų, baldų, net ir statybinių medžiagų keliavo į Garliavą tiesiai iš pirmų rankų, nes be šios paramos interjero kūrinio sąmata būtų perlipusi sveiko proto ribas. Svarbiausia tai, jog gerbti ir išsaugoti paveldą buvo naujos šeimininkės sąžinės ir garbės reikalas, o ne tik formali prievolė, kurią numato Kultūros vertybių įstatymas.

Didžiausią įspūdį palieka antrojo aukšto sprendimo idėja, kurios konstruktyvas suręstas taip, kad jame nebūtų nė vienos tvirtinimo detalės. Visas antras aukštas yra atitrauktas nuo sienų pusantro metro atstumu ir atitvertas stiklu, pro kurį matyti bažnyčios gyvavimo dienoraštis, laiko surašytas ant šimtamečių plytinių sienų. Interjeras sudėliotas taip preciziškai, kad, jei po šimto metų prireiktų, būtų galima viską tvarkingai išardyti ir išsinešti lauk.

Tikras malonumas mėgautis šios erdvės elegantišku santykiu tarp praeities ir šiandienos, tarp istorijos ir dabarties, nes tai tobulas pagarbos tradicijoms pavyzdys, kurio pagrindas – virtuoziškas gebėjimas valdyti modernios architektūros įrankius.

Ved. Dovas Serapinas.