Visą gyvenimą netoli Seinų, Lenkijoje, gyvenanti 68-erių Cecylija Gryziewicz sako ir pati nežinanti, kas tokia yra – lenkė ar lietuvė. Mat jos tėtis yra lietuvis, o mama – lenkė.

„Aš pati nežinau. Tikrai. Eini Seinuose gatve. Lietuviai sako, kad aš - mazurka. O lenkai sako, kad aš litewka. Ir iš vienos pusės mane glumina, ir iš kitos“, – juokiasi Cecylija.

Moteris čia pat prisipažįsta, kad jos amžinatėlis tėtis daugiau kaip 10 metų pyko ant dukros, jog ji ištekėjo už lenko.

„Mano tėtė mano vyro nepripažino. Buvo baisiai piktas, kaip aš galėjau ištekėt už lenko. Bet paskui, kai tėtė pažiūrėjo, kad tas mano vyras lenkas nėra negeras žmogus, kad manęs nei muša, nei skriaudžia, pripažino jį“, – pasakoja Cecylija.

Lietuviškų šaknų turinti Cecylija su vyru Stefanu santuokoje gyvena jau 47-erius metus. Abu vienas kitą labai myli, užaugino 6 vaikus, turi 8 anūkus. Abu gauna neblogas pensijas.

„Gyvenu gerai. Ant galvos lietus nelyja, lova irgi gera, plati. Valgom 3 kartus per dieną, kartais ir 4. Tai ko daugiau norėt?“ – dėsto Cecylija.

Nors dar labai gerai prisimena, kaip sunkiai gyveno, Lenkijai išsivadavus iš komunistų įtakos.

„Dvi savaites mano vaikai nevalgė duonos ir negėrė arbatos saldytos, nes neturėjau cukraus. Turėjau daug bulvių ir kopūstų. Tai ryte valgydavome kopūstus su bulvėmis, o vakare - bulves su kopūstais. Sunku buvo“, - pasakoja 6 vaikų mama.

Dėl to šiandien jos, priešingai nei daugelio Seinų apylinkių gyventojų, nė kiek neerzina tūkstančiai lietuvių, vykstančių į Lenkiją apsipirkti.

„Aš visada jiems primenu – jau jūs pamiršot, kaip patys važiuodavote į „Norfą“? Mes kasdien lakstėme į Lazdijus, nes pas jus buvo labai pigu“, – nukerta Cecylija.

„Nepaprasti žmonės“ – laida apie žmones, be kurių Lietuva būtų kitokia. Čia kalba mažai žinomi, dažnai antrame plane liekantys žmonės, kurių istorijas būtina išgirsti, nes jiems rūpi. Rūpi ne tik jų kiemas, bet ir kas yra šalia jo - kaimynai, nepažįstamieji arba tiesiog tie, kuriems sunkiau gyventi.

Ved. Edvardas Kubilius.