Nedidelių ūkių savininkams jau daugiau kaip mėnesį protestuojant dėl mažų pieno supirkimo kainų, Lietuvoje yra tokių ūkininkų, kuriems – viskas gerai. Vienas tokių – Kauno rajono Daugeliškių kaime ūkininkaujantis 20-metis Nojus Steponaitis.

„Neturiu dėl ko skųstis. Viskas gerai“, – rėžia laidos herojus, auginantis 50 melžiamų karvių ir maždaug tiek pat nemelžiamų.

Nojus sako iš esmės palaikantis kolegų ūkininkų protesto idėją, bet nepalaiko tų, kurie pieną išpila laukuose: „Jau gal ir perlenkta lazda“.

3-ejus metus savo ūkį turintis Nojus mano, kad dalį atsakomybės dėl pieno krizės turėtų prisiimti ir patys ūkininkai, kurie iki šiol, užuot kooperavęsi, nusileidžia pieno perdirbėjams ir būtent jiems parduoda pieną.

„Kritikos, manau, po šio interviu gausiu daug, tačiau būkim biedni, bet teisingi. Kuomet visi turėjo galimybę pasirinkti kitą kelią, niekas nesirinko. Kodėl?“, – klausia Nojus ir pabrėžia, kad jis, dalyvaudamas kooperatyvo veikloje, už pieną gauna dvigubai daugiau nei tie, kurie nesikooperuoja.

„Taip kad sėkmės su perpardavėjais, varykim toliau! Būkit skriaudžiami“, – ironizuoja ūkininkas.

Nojus sako, kad jam labai patinka ūkininkauti, to išmoko iš savo tėvų, kurie, beje, jį bandė atkalbėti nuo ūkininko duonos – linkėjo rinktis kitą kelią. Bet Nojaus tai neįtikino ir jis turi labai aiškų gyvenimo planą.

„Mano lūkestis būtų toks, kad, sulaukęs 40-45 metų, palieku ūkį ateities kartoms, jie toliau dirba, o pats važiuoju, keliauju ir nesuku daugiau sau galvos. Čia yra svajonių svajonė – 45-erių aš baigiu“, – dėsto 20-metis ūkininkas iš Kauno rajono Nojus Steponaitis.

„Nepaprasti žmonės“ – laida apie žmones, be kurių Lietuva būtų kitokia. Čia kalba mažai žinomi, dažnai antrame plane liekantys žmonės, kurių istorijas būtina išgirsti, nes jiems rūpi. Rūpi ne tik jų kiemas, bet ir kas yra šalia jo – kaimynai, nepažįstamieji arba tiesiog tie, kuriems sunkiau gyventi.

Ved. Edvardas Kubilius.