„Nenoriu taip ilgai gyventi“, – sako Jolanta Jarašienė, jau 7-erius metus važiuojanti į Vokietiją prižiūrėti senukų.

Pasak moters, sunku matyti nejudančius ir nekalbančius senjorus, kurių gyvybę palaiko tik aparatai ir zondai.

Per 7-erius metus Jolanta yra prižiūrėjusi 8 senjorų šeimas, 3 žmonės iškeliavo anapilin.

„Ne. Man jie svetimi. Nu ko man ten verkt? Nuo ko?“ – paklausta, ar labai skauda, kai miršta jos globotinis, atsako Jolanta.

Moteris pasakoja, kad dirbant su senukais būna visko – kai kurios darbuotojos geria ir netinkamai prižiūri senukus, užsimezga romantiniai santykiai.

„Man pačiai taip buvo. Tas turtingas mane šnekina. Ir aš galvoju, kaip man čia jam atsakyt. Sakau, jeigu gyvensi Lietuvoj, ženysiuos. Jis pagalvojo, pagalvojo – nespėsiu, sako, namo parduoti. Žmogui reikia kažkokio tokio ryšio“, – pasakoja Jolanta.

Jolantos Jarašienės gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė prieš 10 metų, kai staiga mirė jos vyras. Tuomet jai buvo 46-eri. Abu jos vaikai jau buvo suaugę, kabinosi į gyvenimą Vilniuje, tad moteris liko gyventi viena dideliame name Naujojoje Kirsnoje, atokiame Lazdijų rajono kaime.

Bet moteris nepalūžo – po laidotuvių įgijo vairuotojo pažymėjimą ir ėmė ieškotis darbo.

„Jau net lenkti nebijau. Anksčiau tik mane lenkdavo“, – didžiuojasi Jolanta, vairavimo egzaminą išlaikiusi iš ketvirto karto.

Šiandien moteris vairuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje.

„Norėčiau, kad mano šis pasakojimas įkvėptų. Aš drąsi. Aš nebijau“, – pasakoja Jolanta.

„Nepaprasti žmonės“ – laida apie žmones, be kurių Lietuva būtų kitokia. Čia kalba mažai žinomi, dažnai antrame plane liekantys žmonės, kurių istorijas būtina išgirsti, nes jiems rūpi. Rūpi ne tik jų kiemas, bet ir kas yra šalia jo – kaimynai, nepažįstamieji arba tiesiog tie, kuriems sunkiau gyventi.

Ved. Edvardas Kubilus.