Trejus metus Joniškyje tarnaujantis kunigas Remigijus Jurevičius – ypatingas dvasininkas. Jo aistra – automobiliai. Kunigas juos tvarko su didele meile, dažnai padeda ir parapijiečiams, ir kitiems kunigams, jei jų automobiliai sugenda.

„Skambina ir sako – labai nepatogu, bet gelbėk. Žinom, sako, kad truputį susigaudai. Sako, gal ne tuo adresu, kaip čia sureaguosi. Sakau, tai eikim, žiūrėkim. Po metų jau buvo norma“,– juokiasi Joniškio parapijos dekanas Remigijus Jurevičius.

Kunigas prisimena ir vieną istoriją, kaip jam teko sudrausminti vietos jaunimą.

„Atsimenu, jaunimas atvažiavo, tokie chuliganiukai, žinai. Sako, klebone, tu mums čia sukelk kilovatus, kad čia palakstytumėm. Sukėlė klebonas kilovatus, kad 90 km/h bevažiavo, žinai. Bet paskui jis labai ant manęs pyko. Lėkė pas kitus meistrus. Tie sako – mes nieko nepadarysim, mes nežinom kodų, ką jis suvedė. Tai, sakau, jeigu tu man prižadi, kad važinėsi kaip žmogus – nelakstysi, neraižysi, tai atkeisiu tą viską. Atkeičiau paskui. Nu kiek tas vaikas verks“,– pasakoja.

Joniškio dekanas – labai ūkiškas ir praktiškas žmogus. Jis turi aukštalipio darbų pažymėjimą, keltuvą, galintį jį pakelti į 14 metrų aukštį.

Joniškio bažnyčioje šildymo nėra – kunigas neefektyvią šildymo sistemą išardė, nukabino radiatorius. Jis sako, kad naują šildymo sistemą įrengs, kai sudės normalius, šilumą ne taip praleidžiančius langus, o šiandien mišias aukoja vilkėdamas paltą.

„Ar tu čia sėdėsi, kaip sakant, po trumpom rankovėm atėjęs, ar tu sėdėsi su paltu. Skirtumo nėra. Kažkaip negirdėjau, kad čia būtų negalima eiti į bažnyčią, nes šalta“,–sako klebonas Remigijus Jurevičius.

„Nepaprasti žmonės“ – laida apie žmones, be kurių Lietuva būtų kitokia. Čia kalba mažai žinomi, dažnai antrame plane liekantys žmonės, kurių istorijas būtina išgirsti, nes jiems rūpi. Rūpi ne tik jų kiemas, bet ir kas yra šalia jo – kaimynai, nepažįstamieji arba tiesiog tie, kuriems sunkiau gyventi.

Ved. Edvardas Kubilius.