Veterinarijos gydytoja iš Kauno Jurgita Gustaitienė jau 30 metų gelbėja gyvūnus, bet vis dar nustemba išvydusi, kaip žiauriai kartais žmonės elgiasi su gyvūnais.

„Kaip ir visada – kaimiškoje vietovėje tiesiog girtavimo metu vieną šuniuką pakorė, kitą dar spėjome išgelbėti“, – naujausią istoriją iš Suvalkijos pasakoja Jurgita.

„Labai gaila, kad dar yra žmonių, kurie galvoja, kad šuo yra kažkoks namų skambutis – jį užtenka pririšti prie būdos, retkarčiais išvirti kokio nors viralo, ir taip jis nugyvena nuo gimimo iki mirties ant kokio pusantro metro lenciūgėlio, sukrypusioje būdelėje. Niekas ten nesirūpina, ar jam ką nors skauda, ar jis turi šiaudų. Kai tų žmonių buitis pasikeis, tai automatiškai ir tų gyvūnų buitis pasikeis“, – liūdną vaizdą piešia specialistė.

Jurgita Gustaitienė – viena tų aktyvisčių, kuri prieš dvejus su puse metų puolė padėti nelegaliose daugyklose rastiems šunims ir katėms. Jurgita su savo komanda priglaudė šimtus gyvūnų, juos gydė, šėrė, prižiūrėjo. Dėl kai kurių gyvūnų moteris dar ir šiandien bylinėjasi teismuose.

„Sistema visiškai neveikia. Šiuo metu aš galiu pasakyti, kad daugyklos persiorientavo, pagudrėjo, jų advokatų kontora beveik visas daugyklas gina ta pati. Išmoko, sužinojo, kaip tas bylas vesti. Ir aš manau, kad kuo toliau, tuo bus sunkiau institucijoms tas bylas laimėti“, – pasakoja Jurgita.

Nepaisant visko, Jurgita džiaugiasi prieš 30 metų įkūrusi bendrovę „Nuaras“ – įmonę, kuri gydo gyvūnus, juos dresuoja. Jurgita taip pat džiaugiasi jau 13 metų Kaune veikiančiu gyvūnų viešbučiu, kuriame vis apsigyvena katės ir šunys, kai šeimininkai išvyksta atostogų.

„Nepaprasti žmonės“ – laida apie žmones, be kurių Lietuva būtų kitokia. Čia kalba mažai žinomi, dažnai antrame plane liekantys žmonės, kurių istorijas būtina išgirsti, nes jiems rūpi. Rūpi ne tik jų kiemas, bet ir kas yra šalia jo – kaimynai, nepažįstamieji arba tiesiog tie, kuriems sunkiau gyventi.

Ved. Edvardas Kubilius.