„Mūsų vaikai yra be ateities“, – sako specialioji pedagogė Svaja Venckienė, kuri su vaikais, turinčiais negalią ar kitų specialiųjų poreikių, dirba 20 metų.
Svaja dirba Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinėje mokykloje, kuri turi sukaupusi didžiulę patirtį dirbant su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių. Šiandien šioje mokykloje iš viso mokosi 300 mokinių, 56 iš jų – su specialiaisiais poreikiais.
Mokytoja Svaja žodžių į vatą nevynioja ir siunčia aiškią žinią – tėvams auginti vaikus su negalia Lietuvoje yra be galo sunku.
„Mūsų vieno vaiko tėvai atėjo ir sako – žinote, mokytoja, mes norime užmušti savo vaiką, kad, atsėdėję kalėjime, galėtumėm gyventi laisvą gyvenimą. Kita mama atvažiavusi sako – aš norėčiau, kad mano vaiką kas nors užmuštų, nes aš esu savo mintyse netgi susiplanavusi laidotuves. Aš žinau, kur aš jį užkasčiau, kaip palaidočiau gražiai. Nes, sako, nebegaliu ištverti šito gyvenimo“, – žiaurius tėvų pasisakymus atpasakoja Svaja.
Mokytoja sako puikiai suprantanti, ką išgyvena tėvai, nes pačios Italijoje gyvenantis anūkas Antonijus turi autizmo spektro sutrikimą.
„Man per kelias dienas apžėlė visi daržai, nuvyto visos gėlės, išsilakstė visos draugės ir aš tada tiktai supratau, kad tu tiesiog nebeturi savo asmeninio gyvenimo. Arba jisai tiek sumažėjęs, kad tu esi priklausomas, tu tiesiog esi ramstis, tu turi būti turėklu tam vaikui. Ir ne dieną, ne savaitę, ne 10 metų, o visą gyvenimą“, – sako mokytoja.
Svaja teigia, kad darbas su tokiais vaikais yra nelengvas, o per jos ilgametę praktiką mokykloje buvo visko.
„Yra buvę akiniai nuskridę, esu gavusi į galvą taip, kad su viena akim nemačiau kokią valandą. Keiksmažodžių yra daug. Esu žliumbusi net su pasikūkčiojimais. Iš nevilties. Iš nežinojimo, ką daryti. Iš rezultato nebuvimo. Iš tėvų nepamatuotų lūkesčių“, – pasakoja 20 metų specialiąja pedagoge dirbanti Svaja Venckienė.
„Nepaprasti žmonės“ – laida apie žmones, be kurių Lietuva būtų kitokia. Čia kalba mažai žinomi, dažnai antrame plane liekantys žmonės, kurių istorijas būtina išgirsti, nes jiems rūpi. Rūpi ne tik jų kiemas, bet ir kas yra šalia jo – kaimynai, nepažįstamieji arba tiesiog tie, kuriems sunkiau gyventi.
Ved. Edvardas Kubilius.
Kitos nuorodos: