Šveicarijoje augusi Ignė Kinčiūtė tyrinėjo pasaulį ir išbandė gyvenimą skirtingose šalyse, bet grįžusi į Šveicariją prisijungė prie tautinių šokių kolektyvo „Upė“. Ji pripažįsta: nors šioje šalyje gyvena ilgai, prisidėti prie lietuviškų veiklų norėjo ne visada. Ignė svajojo pamatyti ir patirti pasaulio įvairovę, o dabar jame vis daugiau vietos atsiranda ir tėvynei.
Ignė sako, kad šokti jai patiko visada. Ir visai nesvarbu, kokie tie šokiai. Lietuviškus tautinius šokius buvo bandžiusi tik darželyje. Tačiau drąsiai prisijungė prie kolektyvo ir dabar didžiuojasi ne tik tuo, ką pavyko išmokti, bet ir tuo, kad gali pristatyti šalį, iš kurios yra kilusi.
„Su tautiniais rūbais dar įdomiau atrodo ir smagiau šokti. (...) Kai šoki tautinius šokius, tu kažką reprezentuoji. Pasidalini savo meile arba pasakoji šokiu apie kitą šalį. Šokome Šveicarijoje viename kaime, kur buvo visų šalių šokiai, tada galėjome pasirodyti. Taip ir sužino apie mus“, – pasakoja lietuvė.
Visą pokalbį žiūrėkite čia:
Mergina įsitikinusi, kad lietuviški šokiai patinka ir šveicarams. Dainuoti labiau mėgstančios šalies gyventojai mielai domisi įvairiomis tautomis ir jų kultūra. Lietuviai mėgsta ne tik parodyti, bet ir pamokyti šokti kitus.
„Man atrodo, lietuviški šokiai yra tokie, kur visus sujungia“, – sako Ignė.
Apie šokius ir kitas savo veiklas mielai pasakojanti pašnekovė prisipažįsta, kad Šveicarijos klausimas jos gyvenime nėra toks jau paprastas. Į šią šalį ji iškeliavo kartu su ją užauginusia seserimi. Nors pradžia buvo gana sudėtinga, dabar Šveicariją Ignė vadina antraisiais namais.
„Buvo ir ašarų, ir nerimo“, – prisipažįsta Ignė, Šveicarijoje turėjusi tarsi iš naujo pradėti paauglišką gyvenimą. Nauja mokykla, nauji žmonės, nauja kalba. Visko teko mokytis iš naujo, burti naują draugų ratą.
Mokykloje Ignei teko kartoti ne vienų metų kursą, kad spėtų išmokti kalbos. Sako, klasėje visada buvo vyriausia, todėl ne visada jautėsi gerai. Baigusi mokyklą, mergina jau laisvai galėjo rinktis savo kelią. Baigė viešbučių administravimo studijas ir išvyko tyrinėti pasaulio.
„Aš buvau Maldyvuose apie 6 metus, po to – Omane apie 2 metus per kovidą. Kiekviena šalis yra graži, ir nežinau, kuri yra gražiausia, to nereikia klausti. Man patinka žinoti kitų žmonių istorijas, iš kur kilę, ką darę, ką išgyvenę“, – mintimis dalijasi Ignė.
Ji svarsto, kad prisitaikyti skirtingose šalyse ir darbuose jai padėjo tarptautinė aplinka mokykloje bei universitete. Prie daugybės skirtingų žmonių ir kultūrų pratusi mergina juokauja, kad prisitaikyti galėtų bet kuriame Žemės kampelyje. Juk yra žemaitė.
„Gal kaip tame posakyje „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“. Tai mano šaknys iš Žemaitijos“, – sako pašnekovė.
Kad ir kur keliautų, Ignė niekada nepamiršo, iš kur yra kilusi. Tiesa, dažniausiai ji ir būdavo vienintelė sutikta lietuvė. Tad prisipažįsta jautusi atsakomybę tinkamai reprezentuoti savo šalį. Šveicarijoje jausmas visai kitoks – čia ne tik lietuvių bendruomenė, bet ir į savo būrį įtraukęs šokių kolektyvas. Dabar mergina prisipažįsta randanti vis daugiau veiklos kartu ir džiaugiasi bendrystės jausmu.
Šiuo metu Ignė Šveicarijoje dirba su imigrantais. Sako, šis kelias nelengvas, bet labai įdomus. Mergina domisi joga ir kitomis saviugdos praktikomis. Ir nekantriai laukia, kur dar ją nuves gyvenimas.
Plačiau – LRT PLIUS laidos „Širdyje lietuvis“ įraše.
