Docentę Jurgą Laurenčikienę dažnai galima išvysti visai ne tarp mokslininkų. Drauge su vyru ji jau 22-ejus metus vadovauja Stokholmo tautinių šokių ansambliui „Baltija“, ne tik pristato Lietuvą ir mūsų kultūrą tarptautiniuose festivaliuose, bet ir mielai šoka lietuviškuose renginiuose.
Galimybės Švedijoje
„Mes su vyru Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje susipažinom, tai ta veikla visą studentišką laikotarpį lydėjo ir buvo mums labai brangi. Trūko Švedijoje to, tai kai jau šiek tiek įsitvirtinom, tada ir kilo mintis, kad galim kažką pabandyti padaryti, kad turėtume tą aplinką, kurios trūko“, – sako pašnekovė.
Iš Lietuvos Jurga su vyru išvyko dar 1998-aisiais. Sako, tikslo išvažiuoti niekada neturėjusi, tačiau pasitaikė proga studijuoti doktorantūroje Karolio institute Stokholme. Tad šeima susikrovė daiktus ir drauge su vos 10 mėnesių sulaukusia dukrele Mege išvyko.
„Aš dirbu konkrečiai su riebaliniu audiniu: riebalinio audinio fiziologija, diabetu ir molekuliniais mechanizmais riebaliniame audinyje. Kadangi dabar vadovauju mokslinei grupei, tai pati laboratorijoje jau nedaug dirbu, dirba studentai, o šiaip dar esu atsakinga už biomedicinos magistrantūros programą. Yra gana daug administracinio darbo.
Diena gali būti labai įvairi – gali būti daugiau mokslo, kartais ištisas mėnesis gali būti tik su studentais susijęs. Tai labai smagu, nes nėra jokios rutinos“, – sako mokslininkė.
Jurgos vyras – medikas. Tačiau tuo metu Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, tad kad galėtų dirbti su pacientais, jam teko įveikti ilgą kelią. Moteris prisipažįsta, pradžia naujoje šalyje nebuvo lengva. Teko ne tik kabintis į naujas karjeros galimybes, bet ir auginti kūdikį. Tačiau lietuvė dėkinga Švedijai už visą patirtį.
„Mokslo, bent jau medicinos, biomedicinos, technologijų, lygis tikrai yra labai aukštas ir mokslinė terpė puiki“, – pažymi pašnekovė.
Pasigedo tautinių šokių ir patys įkūrė kolektyvą
Pamažu lietuviai Švedijoje apsiprato. Šalia darbo ir namų rūpesčių atsirado vietos ir naujiems bičiuliams. O netrukus šeimą papildė ir Sofija. Tad trūko tik vieno – tautinių šokių, kurie kadaise Jurgą ir Evaldą ir suvedė.
„Mes pradėjome nuo studentų šokių vakarų organizavimo, kad pažiūrėtume, ar yra interesas, ar mums patiems smagu. Kelis tokius vakarus suorganizavom, atėjo nemažai lietuvių studentų ir tada jau nusprendėm užsiimti nuolatine veikla. Kalbinome draugus, kalbinome tuos, kuriuos pažįstame“, – pasakoja tautietė.
Drauge su tėvais į repeticijas kaskart vykdavo ir dukros. Megei tuomet buvo šešeri, o Sofija buvo neseniai atšventusi pirmąjį gimtadienį. Drauge su kolektyvu užaugusios merginos iki šiol jame mielai šoka ir yra vienos iš nedaugelio senbuvių.
„Aš manau, kad jos tą dvasią perėmė. Mums labai pasisekė, kad kolektyvo atmosfera visada buvo labai jauki ir miela. Manau, kad tas jas turbūt užkrėtė daugiausia“, – svarsto Jurga.
Kad per dešimtmečius pavyks išlaikyti ryšį su tėvyne, pašnekovė sako nė kiek neabejojusi. Tačiau labiausiai džiaugiasi, kad jį užmezgė ir Švedijoje užaugusios dukterys. Megė pasirinko studijuoti Vilniuje, o Sofija džiaugiasi prisijungusi prie Švedijos prekybos rūmų Lietuvoje kolektyvo.
„Aš manau, kad tai labai natūralu, kai yra lietuviška šeima. Namie mes lietuviškai šnekam. Ryšys su Lietuva vis tiek yra, mes labai netoli Lietuvos ir tą ryšį išlaikom. Joms kažkaip labai natūralu, manau, kad jos priklauso dviem kultūroms ir dviem valstybėms“, – sako pašnekovė.
Jurga prisipažįsta: „Baltija“ jai tapo artima ir miela vieta, o sutikti žmonės – tarsi antra šeima. Tad kiekvienas koncertas ir pasirodymas pildo gražių prisiminimų albumą. O ryškiausi jie – iš pirmųjų kartų. Kaip pasakoja lietuvė, pirmasis jų pasirodymas vyko Lietuvos ambasadoje.
„Dabar pasižiūrėjus vaizdo įrašus ir nuotraukas, tai tokia šypsena gal šiek tiek kyla, nes vis tiek pati pradžia, kostiumų nėra. Kas kuo turėjo, tas tuo apsirengė. Bet buvo toks pasididžiavimo jausmas visiems šokėjams ir mums. Aišku, iš dabartinės perspektyvos žiūrint, matant dabartinį kolektyvą, tas koncertas atrodo toks vaikiškas, bet tikrai labai įsimintinas“, – prisimena Jurga.
Kolektyve yra ir užsieniečių
Kolektyvo vadovė tikina, kad čia susirinkusiems lietuviams svarbu ne tik lankyti repeticijas ir dalintis šokio džiaugsmu. Šokėjai ne ką mažiau mėgsta ir koncertus, o jiems besiruošdami stengiasi dar labiau. Juk lietuvišką kultūrą jie pristato ir tarptautinėje arenoje.
„Aišku, kad atsakomybė yra ir norisi tos kartelės, kuri iškelta per tiek metų, nenuleisti. Bet priklauso ir nuo žmonių. Norisi vis tiek kuo daugiau įtraukti ir naujų žmonių. Tai visaip būna – ir stipriau, ir silpniau. Bet aš manau, kad svarbiausia išlaikyti tą dvasią, nes ta dvasia ir pritraukia naujų žmonų, ir tą kolektyvą išlaiko“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Jurga pastebi, kad lietuviai švedams įdomūs. Tačiau šioje šalyje skirtingų tautų ir kultūrų tiek daug, kad kartais apie save reikia priminti. Svarbiausia, kad viskam užtektų laiko ir noro.
„Buvo labai didelis susidomėjimas ir mumis, ir lietuviška kultūra, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą. Tada, 2004 metais, mes buvom dar labai jaunas kolektyvas, bet mus kvietė. O paskui čia dažniausiai mūsų pačių reikalas ir susižinoti, kur kas vyksta, ir pasisakyti, kad mes tokie esame“, – pažymi lietuvė.
Kolektyvo vadovė sako, kad svarbiausias jos reikalavimas šokėjams – lankyti repeticijas. Skelbimų apie atrankas dėti nebereikia, žmonės į „Baltiją“ ateina patys. O Jurga neužveria jiems durų net ir tada, kai porų skaičius pasiekia maksimumą.
„Dabar, sakyčiau, yra neblogai pas mus, nes yra gana pastovi sudėtis ir, aišku, mergaičių visada būna šiek tiek daugiau. Šiuo metu tai gal ir nėra tos problemos, bet kalbina ir antrąsias puses, ir draugus, ir bendradarbius. Ne visada visi lietuviai pas mus šoka, dažniausiai būna vienas kitas nelietuvis. Dabar turim latvių porą, kurie su mumis šoka. Yra buvę įvairių tautų šokėjų“, – pasakoja pašnekovė.
Pernai per Europos lietuvių kultūros dienas Stokholmo tautinių šokių kolektyvui „Baltija“ įteiktas „Aukso paukštės“ apdovanojimas. Jis geriausiam užsienio lietuvių mėgėjų meno kolektyvui ir jo vadovei skirtas už kultūros ir dainų švenčių tradicijų puoselėjimą, ilgametę kūrybinę veiklą, lietuvybės ir tradicijų skatinimą. Laurenčikai sako, kad į lietuviškų šokių sūkurį įtraukdami ir užsieniečius jie augina Lietuvos draugų būrį.
„Mes esam į Dainų šventes atsivežę savo užsieniečių ir turėjom vieną šokėją iš Dramblio Kaulo Kranto. Jis atvažiavo, žiūrėjo į mūsų Dainų šventę išplėstomis akimis. Sakė: jūs patys nesuprantate, ką turite. Jam tas emocinis krūvis buvo toks didelis ir jis jį taip giliai priėmė“, – pasakoja lietuvė.
Visą pokalbį žiūrėkite LRT PLIUS laidos „Širdyje lietuvis“ įraše.
