Per dešimt laiko juostų nuo Lietuvos – vienas labiausiai nutolusių pasaulio didmiesčių, tapusių dešimčių tūkstančių lietuvių namais po Antrojo pasaulinio karo. Čia tebeveikia lietuvių po karo įkurtos institucijos – nuo lietuvių kredito unijos iki vienos seniausių JAV lituanistinių mokyklų, padėjusių ištisoms kartoms išlaikyti lietuvišką tapatybę. JAV lietuviai identiteto išlaikymą lygina su nuolatinėmis pastangomis plaukti į paviršių: JAV kultūra „apsemia viską“.
Išstypusios palmės ir žemaūgiai pastatai rikiuojasi palei stygos tiesumo, dešimtis kilometrų besidriekiančias gatves, be aiškių ribų pereinančias iš Los Andželo į Santa Monikos miestą. Vienoje iš šių begalinių tiesių gatvių Santa Monikos pusėje yra jau istorinė lietuvių institucija „California Lithuanian Credit Union“ – Kalifornijos lietuvių kredito unija.
Viduje pasitinka užrašai ir lietuvių, ir anglų kalbomis – ir kelias akimirkas trunkanti dvejonė, kuria kalba kreiptis į darbuotojus. Čia beveik 20 metų dirbanti Gida Urbonienė į pro duris žengiančius klientus kreipiasi abiem kalbomis: „Mes sakom „hello“ ir „labas“, žmogus tada atsako jam priimtina kalba: arba „laba diena“, arba tiesiog pradedam kalbėti angliškai.“
Vienas pagrindinių Kalifornijos lietuvių kredito unijos steigėjų yra Albinas Markevičius. Jam jau per devyniasdešimt, po 53-ejų metų darbo jis pasitraukė iš unijos valdybos, bet karštą pietų Kalifornijos spalio popietę tebedirba nuo saulės pritemdytame unijos biure.
Prie darbo stalo – nuotrauka, kurioje jis šypsosi stovėdamas su buvusiu JAV prezidentu ir Kalifornijos gubernatoriumi Ronaldu Reaganu. Kalbėdavo apie golfą, sako ponas Albinas.
Nors didžiąją gyvenimo dalį praleido Ramiojo vandenyno pakrantėje, jo vaikystė ir gimtinė – tarpukario Lietuvoje: „Žiūrių kaimas, Slavikų parapija, Kidulių valsčius, Šakių apskritis“, – preciziškai sako ponas Albinas.
Jis pasitraukė iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą, paauglystėje, pamena kiekvieną kelio etapą. „Patekome į rusų okupuotą zoną Rytų Vokietijoje, išbuvome ten pusantrų metų. Kas ten darėsi – sunku kalbėti, tokių žiaurumų nebuvo matyta niekada“, – sėdėdamas prie savo darbo stalo Santa Monikoje pasakoja A. Markevičius.
Jis iki šiandienos atsimena amerikiečių generolą pavarde Clay, neapkentusį komunistų ir padėjusį pono Albino šeimai iš sovietų okupuoto Vokietijos sektoriaus patekti į Vakarų sąjungininkų užimtą zoną.
Toks daugelio šios kartos išeivijos lietuvių kelias į JAV – per nugalėtos pokario Vokietijos pabėgėlių stovyklas. Nei sugriauta, ant bado ribos balansuojanti Vokietija, nei nukraujavusi Vakarų Europa jų priimti negalėjo ir nenorėjo, kelias buvo vienas – per Atlantą, į karo nepaliestą pasaulį.
Teko laukti iki 1949-ųjų, kol pono Albino šeima gavo leidimą vykti į Kanadą. A. Markevičius gavo vizą dirbti jos aukso kasyklose. Praėjo dar aštuoneri metai, kol savo rankose jis turėjo JAV vizą.
Daugeliui tai buvo emocingas momentas. Štai Los Andželo lietuvė Danguolė Navickienė po karo Niujorką iš Vokietijos pasiekė laivu, sako amžinai atsiminsianti, kaip išvydo krantą.
„Visi subėgo į denį, visi žiūri, visi kaip religinę viziją mato, va, mus pasitinka naujieji namai, Laisvės statula“, – prisimena ponia D. Navickienė.
„Tėvelis dirbo juodžiausius darbus, kad galėtų įsigyti mokytojo leidimą Amerikoje“, – sunkią pradžią naujajame pasaulyje prisimena D. Navickienė.
Daugybė lietuvių tuo metu keldavosi į Čikagą, kur gausi lietuvių bendruomenė susikūrė dar prieš karą. Ponas Albinas pasirinko Kaliforniją. 1957-aisiais atvyko į kitokią Santa Moniką – dar ramų miestelį vandenyno pakrantėje.
Čia jis pradėjo nekilnojamojo turto verslą, nors naujiems imigrantams gauti paskolų verslui ar būstui Amerikoje nebuvo lengva. Todėl lietuviai jau buvo įkūrę savą kredito uniją, tačiau ši veikė pagal tarpukario Lietuvos sistemą – paskolų prašymai buvo dažnai atmetami, sistema – „diktatūriška“, sako ponas Albinas. Anot jo, Amerikoje taip daryti negalima.
Šie lietuviai, pasak pono Albino, nesuprato „Amerikos kapitalinės sistemos“. A. Markevičius nutarė kurti lietuvišką uniją pagal amerikietiškojo kapitalizmo principus: „Kanadoje reikėjo pusės sumos perkant nuosavybę, o čia 20 procentų užtekdavo, o kartais ir 10. Aš supratau, kad čia yra fantastiška proga įsigyti nuosavybę“, – pasakoja A. Markevičius.
Dabar Kalifornijos lietuvių kredito unija turi 150 milijonų dolerių kapitalą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, per kelerius metus tiek organizacijoms Lietuvoje, tiek giminėms per ją lietuviai persiuntė kelis milijonus dolerių.
„Siųsdavome per 10 000 dolerių per dieną“, – kelerius pirmuosius atgimusios Lietuvos metus prisimena A. Markevičius.
Los Andželo mažoji Lietuva
„Little Lithuania“ – Mažąja Lietuva šiaurinio Los Andželo kvartalą skelbiantis ženklas stovi po karo lietuvių pastatytos bažnyčios pašonėje.
Po karo į Los Andželą atvykę lietuviai čia nusipirko žemę būsimam bendruomenės branduoliui. Po karo viena pirmųjų čia įsikūrė ponia Violeta Gedgaudienė su šeima.
„Daug lietuvių čia gyveno. Mano tėvai čia gyveno. Čia visa kultūra buvo. Sueidavo, šita bažnyčia būdavo pilna“, – pasakoja daugiau nei pusę amžiaus Los Andžele praleidusi V. Gedgaudienė.
Viena pirmųjų Amerikoje prie minėtos bažnyčios įsikūrė ir lituanistinė mokykla. Dabartinė Šv. Kazimiero lituanistinės mokyklos direktorė Marytė Newsom pasakoja: „Tie žmonės, tie nepaprastai susipratę lietuviai kai kuriais atvejais po dvi valandas važiuodavo į vieną pusę, šeštadieniais, kad atvežtų vaikus į lietuvišką mokyklą.“
Ir šiandien šeštadieniais lietuvių kalbos čia vis dar mokosi daugiau nei šimtas moksleivių.
Pati M. Newsom gimė, kai jos tėvai buvo pakeliui į JAV, Lietuvą palikę 1944-aisiais. Visą gyvenimą išlaikyti atskirą tautinę tapatybę JAV nėra savaime suprantama. „Amerikos kultūra yra tokia, kad ji apsemia viską. Viską, viską. Reikia visuomet plaukti į paviršių ir bandyti išsilaikyti“, – šypsosi M. Newsom.
Ir penkerių į Niujorką atplaukusi D. Navickienė pasakoja apie pastangas nepaskęsti Amerikos kultūroje.
„Suėjo mano dukrytei penkeri, aš nuėjau ją registruoti į vaikų darželį, ji žiūri į mane, sako: „Mama, tu moki angliškai?“ Kadangi nė vieno angliško žodžio nebuvo tariama mūsų namuose, kad tik vaikai nepamirštų lietuvių kalbos“, – pasakoja D. Navickienė.
Los Andželo mitas – tai miestas, kurį pastatė svajonės. Dar prieš šimtmetį regionas neturėjo nei natūralių resursų industrijai, nei pakankamai medienos ar gėlo vandens, milžiniško didmiesčio išsivystymas šiame slėnyje nebuvo neišvengiamas.
Miestą išgarsino kino industrija, bet daugelį lietuvių po karo čia pritraukė kas kita – aviacijos ir kosmoso skrydžių industrija. Kituose JAV miestuose po karo inžinerijos išsilavinimą įgavusius lietuvius ėmė samdyti aplink Los Andželą dėl palankių oro sąlygų bandomiesiems skrydžiams per Šaltąjį karą karštligiškai besiplėtusi pramonė, siekusi amerikiečius nuskraidinti į mėnulį. „Jei reikėjo vieno inžinieriaus, tai jie samdė penkis“, – pasakoja A. Markevičius.
Trečioji Los Andželo lietuvių karta
Šiandien Los Andželo Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje – mokinių istorijos su jų šeimos keliu į Ameriką, daugelis jų vingiuoja jau per kelias kartas. Atkūrus nepriklausomybę lietuvių imigracija į Los Andželą atsinaujino – įsikurti padėdavo kiti lietuviai.
Šiandien čia vyksta vienas didžiausių lietuvių kultūros festivalių už Lietuvos ribų – Los Andželo lietuvių dienos. Viena iš jų organizatorių yra Laura Remeika, vadovaujanti ir Los Andželo lietuvių bendruomenei. Ji su tėvais į Ameriką iš Lietuvos atvyko prieš beveik 30 metų, Lietuvai jau atkūrus nepriklausomybę.
Šiai kartai įgyta amerikietiška pilietybė iškėlė dilemą, su kuria nesusidūrė prieš tai buvusi: tai lietuviškos pilietybės išsaugojimas.
„Aš turiu amerikietišką pasą, turiu tik Amerikos pilietybę. Turiu seną lietuvišką pasą, bet galiojimo laikas yra pasibaigęs, tai aš kaip ir nesu Lietuvos pilietė“, – sako L. Remeika.
Šiandien lietuvių bendruomenei tai vienas svarbiausių vienijančių klausimų, Lietuvoje kitąmet artėjant antrajam referendumui dėl pilietybės išsaugojimo.
„Man tai labai jautri tema, nes aš esu gimusi Lietuvoje, augusi Lietuvoje, mes turime Mažąją Lietuvą čia Los Andžele, ir neturėti tos lietuviškos pilietybės yra labai skaudu“, – sako Los Andželo lietuvių bendruomenės pirmininkė L. Remeika.
Ji sako, kad Los Andželo lietuvių bendruomenė sieks ir Lietuvoje gyvenančius giminaičius agituoti ir aiškinti, kodėl šis balsavimas jiems toks svarbus.
