Prelato Jono Petrošiaus lituanistinę mokyklą Paryžiuje lankantys jaunuoliai gimė ir užaugo Prancūzijoje, bet jų širdyse yra vietos ir Lietuvai. Ne tik dėl to, kad ten gyveno jų tėvai. Mokykloje užsimezgė draugystės, dėl kurių verta keltis net ir savaitgalio rytais.
Nors oficialiai Mantas šią mokyklą jau baigė, prisipažįsta, kad atsisveikinti vis dar nesiryžo. Mat ši vieta svarbi ne tik jam. Mokyklai jau kone du dešimtmečius vadovauja Manto mama, o dabar lietuvių kalbos svarbą norisi parodyti ir mažajam broliukui.
„Gerai, kad turim šiek tiek draugų lietuvių, tėvai turi tų draugų. Bet jeigu neturėčiau, tai labai būtų sunku, nes Prancūzija didelė, o lietuvių ten labai mažai. Jeigu nebūtų mokyklos, jaučiu, man būtų daug sunkiau lietuvių kalba kalbėti“, – svarsto jaunuolis.
Prelato Jono Petrošiaus lituanistinė mokykla Paryžiuje neseniai minėjo 30-metį. Jos vadovė Inga Varenikaitė-Kvietelaitienė sako, kad per šį laiką keitėsi ne tik vaikai, mokytojai, bet ir pati mokykla. Ji augo, stiprėjo ir puoselėjo bendruomenės kuriamas tradicijas.
„Mano mokykla, mano suvokimas apie mokyklą atsirado ne iš vadovėlių ir ne iš mokslinių tyrimų, o iš asmeninių mokslinių tyrimų, nes pamačiau su laiku, ko jiems reikia, ko jiems nereikia ir kur aš labai klydau prieš 20 metų, mokydama šešiolikmetį lietuvių kalbos. Aš supratau tik tada, kaip tai reikia daryti, kai suėjo mano vaikams šešiolika.
Dabar jau vieni vaikai užaugę, ir aš suprantu, kaip tai yra reikalinga ir kaip mes galime padėti. Tai yra pagalba tėvams, kurie moko lietuvių kalbos. Mes jos nemokome, mes ją puoselėjame, padedame puoselėti“, – mintimis dalijasi I. Varenikaitė-Kvietelaitienė.
Šiandien lietuviškų šaknų turintys vaikai ir jaunuoliai mokykloje renkasi kartą arba du per mėnesį. Pasak mokyklos vadovės, šis modelis kiek kitoks nei įprasta užsienyje. Mat lietuvių kalbos Paryžiuje mokomasi ne kiekvieną savaitgalį.
„Kiekviena lituanistinė mokykla iškyla iš tos šalies, kurioje žmonės gyvena. Man atrodo, kad paryžiečiai galbūt norėtų ir antrą kartą susitikti, tai stengiamės organizuoti retkarčiais ir po antrą susitikimą per mėnesį. Bet kiekvieną savaitę, man atrodo, būtų turbūt sudėtinga, nes būtų kiekybė vietoj kokybės“, – komentuoja pašnekovė.
Jau kelerius metus lituanistinėje mokykloje kalbą lavina ir šešiolikmetė Gabrielė. Ji pripažįsta, kad iš pradžių tai darė dėl mamos užsispyrimo, bet dabar pati mielai keliauja į mokyklą, kur gali susitikti su bičiuliais.
„Jau nuo pat mažens mama man lietuviškai kalbėjo, ir aš taip išmokau kalbėdama. Kai per atostogas į Lietuvą važiuoju, su šeima [kalbu] lietuviškai, tiesiog taip natūraliai. (...) Su broliu irgi šneku visuomet lietuviškai, tai taip ir išmokau“, – pasakoja pašnekovė.
Gabrielė viena iš šios mokyklos mokinių, kuri ne tik stropiai mokosi lietuvių kalbos, bet ir nepabūgo savo žinių pasitikrinti. Drauge su bendraklasiais mergina laikė B2 lietuvių kalbos lygio nustatymo egzaminą ir puikiai pasirodė.
„Visai gerai išlaikyti B2 egzaminą, nes jei vėliau norėsiu į Lietuvą grįžti gal studijuoti, mokytis, tai gerai turėti“, – sako Prancūzijoje gimusi ir augusi lietuvė.
Šiam testui pasiruošti jauniesiems Prancūzijos lietuviams padėjo mokyklos mokytojos. Sako, susitikimų gyvai kartą per mėnesį neužteko, tad patarti vaikams ir juos padrąsinti teko nuotoliniuose susitikimuose.
„Išlaikė beveik visi tuo lygiu, kuriuo mes pasiūlėme. Tikrai šauniai, be jokių nesklandumų“, – džiaugiasi mokyklos vadovė.
Visą gyvenimą su mama, broliais bei seserimis lietuviškai kalbantis Kristijonas sako, kad kalbos jo galvoje persijungia visai nesudėtingai. Jei kartais užsimiršęs su mama pradeda kalbėti prancūziškai, ši iškart pirštais parodo „LT“ ženklą, kuris aiškus visiems.
„Reikia su tėvais kalbėti lietuviškai ir dar, kai reikia, tarpusavy su broliais ir sesėm, kartais su tėvu net. Tėvas išmoko lietuvių kalbą dėl mano mamos“, – pasakoja jaunuolis.
Prie krepšinio komandos Paryžiuje prisijungęs Kristijonas prisipažįsta turintis lietuvišką svajonę – vieną dieną žaisti Kauno „Žalgiryje“. Sako, nedvejotų nė akimirkos, jei reikėtų rinktis tarp Lietuvos ir Prancūzijos komandų.
„Lietuva be klausimų, nes Lietuva man iš tikrųjų suteikė meilę krepšiniui. Prancūzijoje dabar irgi populiarus krepšinis, bet jau nežinau, kiek laiko Lietuvoje krepšinis yra populiarus. Ačiū Lietuvai, kad aš pradėjau krepšinį žaisti, nes anksčiau žaidžiau futbolą“, – pasakoja jis.
Neseniai Kristijonas ne tik išlaikė kalbos lygio nustatymo egzaminą, bet ir ryžosi dalyvauti lietuvių kalbos olimpiadoje Vilniuje. Sako, tai buvo įdomi patirtis, tačiau ir kiek bauginanti. Mat į olimpiadą susirinko geriausiai lietuvių kalbą mokantys jaunuoliai iš visos Europos.
„Problema ta, kad, palyginti su kitais kandidatais, mūsų lygis yra daug žemesnis, nes kiti varo kiekvieną dieną į lietuvišką mokyklą, o mes tik kartą per mėnesį ir dar kartais mažiau. Aš norėjau išbandyti savo lietuvių kalbą“, – pasakoja Kristijonas.
Mokytojos tikina kaskart besidžiaugiančios savo mokinių pasiekimais, kai jie ne tik kalba lietuviškai, bet ir dalyvauja renginiuose. Tuomet aišku, kad pastangos nenuėjo veltui.
„Kaskart norisi verkti. Taip, tai yra pasididžiavimas. Tu supranti, kad tie vaikai nesuvokia dar iki galo... Jau tie vyriausieji paaugliai pradeda suvokti, kad vis dėlto tai yra tokia duotybė, nes nieko daryti nereikėjo. Reikėjo tiktai pasiduoti mamos arba tėčio įtakai. Kai tu į juos žiūri, tu tiesiog didžiuojiesi. Tu supranti, kad čia yra tas tęstinumas. Prancūzijoje mes kuriame dalelę Lietuvos su jais“, – mintimis dalijasi mokyklos vadovė.
Jaunuoliai juokauja, kad lietuvių kalba Prancūzijoje labai praverčia, kai norisi, kad niekas nesuprastų, apie ką jie kalba. Tačiau prisipažįsta, kad mokyklos draugai yra kone vieninteliai bičiuliai, su kuriais ja galima kalbėti. Be to, lietuvių kalba – tai ir puikus būdas papasakoti prancūzams, kad egzistuoja tokia šalis, kaip Lietuva. Mat išgirdę ja kalbant, dažnas susidomi.
„Jie visą laiką klausia, kokia kalba kalbi su mama, kodėl kalbi tokia kalba. Tada pasakau, kad mano mama iš Lietuvos ir kad aš su ja lietuviškai kalbu, nes visą laiką su ja kalbėjau lietuviškai“, – pasakoja Prancūzijos lietuvis Timotis.
Nors dažnas šioje šalyje įsikūręs tautietis į tėvynę grįžti nebeplanuoja, Prelato Jono Petrošiaus lituanistinės mokyklos Paryžiuje vadovė įsitikinusi – lietuvybę puoselėti verta. Juk čia užaugusi jaunoji karta pratęs dar XIX amžiuje gimusią lietuvių bendruomenės Prancūzijoje tradiciją.
