Čikagoje kiekvieną savaitę vis dar spausdinamas daugiau nei šimtmetį skaičiuojantis, ilgiausiai pasaulyje be pertraukos leidžiamas lietuviškas laikraštis „Draugas“, tačiau jo skaitytojų ratas mažėja. Kažkada didžiausią lietuvių bendruomenę sutelkęs miestas už Lietuvos ribų – Čikaga – jau kelis dešimtmečius išgyvena pokyčius – bendruomenė labiau išsisklaidžiusi, o senuosius lietuvių gyvenamus rajonus primena tik istoriniai tampantys paminklai.
Speiguotą, bet saulėtą šiaurės Ilinojaus žiemos rytą Leonas Putrius pasitinka Čikagos Lietuvių tautinių kapinių lankytojus. Jis nudžiunga išgirdęs lietuvių kalbą, bet laisviau kalba angliškai – gimė Jungtinėse Valstijose lietuvių šeimoje, čia užaugo ir praleido visą gyvenimą.
Paklaustas, ar yra lankęsis Lietuvoje, jis atsako, kad ne. Lietuva L. Putriui – tik iš pasakojimų, knygų, nuotraukų girdėtas, bet savo akimis nematytas kraštas.
Kita vertus, jis teigia, kad jaučia ryšį su tėvų gimtine. Įsidarbino istorinių, daugiau nei šimtmetį skaičiuojančių Čikagos lietuvių kapinių administratoriumi.
„It`s an honor (liet. „tai garbė“), kad aš čia atėjau, – pradeda kalbėti angliškai ir tęsia lietuviškai. – Man svarbu, kad šita istorija eitų tolyn“.
Į Čikagą daugiau nei amžių atvykstantys lietuviai čia tęsią tautinę kultūrą, pasakoja L. Putrius ir ranka parodo į Dariaus ir Girėno paveikslą ir lietuviškus kryžius administracinio pastato viduje.
Jis atrakina šalia esantį seifą ir rodo įrėmintą dokumentą: „Čia matot mūsų įstatus, mes čia pradėjom 1911 metais.“
Būtent 1911-aisiais už maždaug 30 kilometrų į pietvakarius nuo centrinės Čikagos dangoraižių įkurtos Lietuvių tautinės kapinės. Anuomet tai buvo atoki vieta. Šiandien čia jau priartėję begaliniai trečio pagal dydį JAV miesto priemiesčiai.
Minimos kapinės – tik vienos iš dviejų didžiųjų lietuvių kapinių Čikagoje. Kitos – katalikų, o šios – mažiau religingų lietuvių.
Juos anuomet su pareigingais katalikais lietuviais laidoti atsisakyta, pasakoja į Čikagą prieš kelis dešimtmečius persikėlęs Arvydas Reneckis: „Buvo laisvamanių labai daug lietuvių, kurie nėjo į bažnyčią, jau 19 amžiuje.“
Po karo į šias kapines pervežta Vokietijoje mirusio aušrininko dr. Jono Šliūpo urna, stovi paminklas Čikagoje mirusiam prezidentui Kaziui Griniui, kurio palaikai į Lietuvą iš JAV pervežti pasibaigus sovietų okupacijai. Tai vos keli reikšmingiausi su šiomis kapinėmis susiję vardai – lietuvių kapų šiose kapinėse tūkstančiai.
„Sakyčiau, dabar turėtų būti apie 12, gal net 13 tūkstančių“, – sako A. Reneckis.
Kapinėse amžinojo poilsio atgulė ir karta, prisidėjusi prie to, kad Vašingtonas oficialiai nepripažino sovietų okupacijos, vienas iš tokių – JAV lietuvių žurnalistas Mykolas Vaidyla, okupuotos Lietuvos klausimu mynęs JAV Kongreso slenkstį.
„Būdavo, kad Amerikos Kongrese giedamas Lietuvos himnas Vasario 16-ąją. Čia yra jų nuopelnas“, – pasakoja A. Reneckis.
Kapinėse taip pat palaidota rašytojų ir lietuviškų Čikagos laikraščių redaktorių, tokių kaip Juozas Adomaitis Šernas. Lietuviškų laikraščių Čikagoje 20 a. būta daugybė, o šiandien liko vienintelis.
„Mūsų skaitytojai miršta“
Būtent Čikagoje įsikūręs ilgiausiai pasaulyje be pertraukos veikiantis lietuviškas laikraštis, tai nuo 1909-ųjų leidžiamas „Draugas“. Kiekvieną savaitę jis vis dar spausdinamas ir siunčiamas prenumeratoriams lietuviams visoje Amerikoje.
„Draugo“ tarybos pirmininkas Vytas Stanevičius pats vienas dėlioja šviežiai išspausdintus laikraščius prenumeratoriams didžiuliame, tykiame 20 a. 6-ajame dešimtmetyje JAV lietuvių architekto suprojektuotame pastate.
„Iš viso paštu šiandieną išsiųsim beveik 900“, – sako „Draugo“ tarybos pirmininkas V. Stanevičius.
Kažkada laikraščio prenumeratorių būta gerokai daugiau – mažiausiai dvylika tūkstančių.
„Buvo geri laikai, Virginija, ar ne?“ – kreipdamasi į kolegę nusijuokia vyriausioji „Draugo“ redaktorė Ramunė Lapas.
Dar prieš kelis dešimtmečius „Draugas“ buvo leidžiamas kasdien. R. Lapas pasakoja, kad senajame Čikagos lietuvių rajone rytais susidarydavo eilės laukiančių atvežamo dienraščio.
Šiandien istorinėje redakcijoje beliko keli darbuotojai, nors laikraštis spausdinamas kiekvieną savaitę. Prenumeratorių skaičių sumažino ne tik visame pasaulyje popierinės spaudos pozicijas pakirtęs interneto įsigalėjimas, bet ir besikeičianti lietuviškoji Čikaga.
„Mūsų skaitytojai miršta, mūsų ištikimieji skaitytojai, tie, kurie eilėse stovėjo ir negalėjo be „Draugo“ gyventi, vienas po kito išeina“, – sako vyriausioji redaktorė R. Lapas.
Dingę lietuvių rajonai
„Lithuanian Plaza“ (liet. Lietuvių aikštė) – taip šiandien vadinama gatvė Marquette Parko rajone, kur dar prieš kelis dešimtmečius dominavo lietuviai. Nuo čia mažiau nei pusvalandis kelio automobiliu iki centrinės Čikagos. Pagal šio miesto distancijas – netoli.
Tik vienas iš pėdsakų – didžiuliame rajono parke išlikęs masyvus paminklas Dariaus ir Girėno skrydžiui per Atlantą.
Netoliese – po karo iškilęs lietuvių jaunimo centras su išmūrytu Vyčiu pastato fasade. Jis pastatytas Čikagos lietuviams pajutus grėsmę lietuviškajai tapatybei. Pasak čikagiečio dr. Audriaus Plioplio, po Antrojo pasaulinio karo prie Čikagos katalikų bažnyčių veikė daugybė lietuviškų šeštadieninių mokyklų, skirtų vaikams skiepyti lietuvių kalbą ir kultūrą.
Vietos vyskupas šias mokyklas ėmė uždarinėti, pasakoja A. Plioplys: „Mintis buvo, kad imigrantai atkeliavę turi užmiršti savo kraštą, iš kurio atkeliavo, užmiršti kalbą.“
Pono A. Plioplio dėdė kunigas Vaclovas Gutauskas važiavo per visą Ameriką, rinkdamas aukas būsimam lietuvių jaunimo centrui, turėjusiam išlaikyti lietuvių tapatybę. Ir šiandien šiame pastate veikia lietuviška mokykla, lankoma šimtų vaikų.
O buvusiame lietuviškajame Marquette Parko rajone, kuriame, pasak senųjų jo gyventojų, būdavo įprasta dažniau girdėti lietuvių nei anglų kalbą, gyventojai pasikeitė jau seniai. Šiandien, pasivaikščiojus po rajoną, daugiausia matyti Meksikos vėliavų.
Senieji lietuviai čikagiečiai, paklausti, kodėl lietuviai šį rajoną paliko, atsako panašiai – ėmė keistis šio rajono gyventojų rasinė sudėtis.
„Buvo, kaip sakoma, real estate`ininkų (liet. nekilnojamojo turto brokerių) gandų, kad juodaodžiai atsikraustys, žmonės pajuto baimę ir pradėjo kraustytis“, – pasakoja čikagietis Jonas Platakis.
Anot jo, lietuvių bendruomenė Čikagoje vis dar gausi ir aktyvi, atvyko daug vadinamųjų trečiabangininkų – po Kovo 11-osios į JAV imigravusių lietuvių.
Pagrindinis skirtumas, pasak J. Platakio, kad lietuviai, anksčiau gyvenę „koncentruotai“ ir bendruomeniškai migravę iš vieno Čikagos rajono į kitą, šiandien daugiausia gyvena pasklidę po visą Ilinojaus valstiją. Vis dėlto populiariu lietuviškojo gyvenimo centru pastaraisiais dešimtmečiais išlieka ir Lemonto miestelis, nuo Čikagos nutolęs jau labiau nei buvusieji lietuvių rajonai.
