Čikaga daugiau nei šimtmetį išlieka vienu svarbiausių lietuvių kultūros centrų visame pasaulyje. Joje po karo užaugę ir gyvenimą praleidę lietuviai LRT papasakojo apie tautinės tapatybės išsaugojimą ir pastangas kurti Lietuvą išeivijoje. Tiesa, lietuviškąją Čikagą keičia ir imigracijos kartų kaita.
Vien Bridžporto rajone, Čikagoje, kadaise buvo 6 lietuviški restoranai. Viena iš nedaugelio lietuvių, likusių šiame pirmajame lietuviškame rajone, – Gražina Bičiūnaitė. Jos šeimai priklausė vienas seniausių Čikagos lietuviškų restoranų.
„Mama mirė 1979 metais ir man paliko restoraną“, – sako pašnekovė.
Galbūt tai netgi buvo pasaulyje ilgiausiai veikęs lietuviškas restoranas, lankytojų laukęs nuo pat 1938-ųjų. „Uždėjome iškabą „Healthy food“ (liet. sveikas maistas), „Lithuanian restaurant“ (liet. lietuviškas restoranas) ir geltona, žalia, raudona, kad matytųsi“, – pasakoja G. Bičiūnaitė.
Dabar restoranas liko tik nuotraukose, mat užsidarė 2009-aisiais. „Kuo tik galėjau, tuo garsinau lietuvybę“, – sako pašnekovė.
Kai lietuviai ėmė keltis kitur, G. Bičiūnaitės kaimynė Patricija Nelija Paulauskas irgi pasiliko šiame rajone. Vaikystėje, netrukus po karo, ją čia atsivežė šeima. „Mes pabėgome. Mes ne tai, kad norėjome čia atvažiuoti, bet likimas mus atvedė“, – pabrėžia Amerikos lietuvė.
P. N. Paulausko, G. Bičiūnaitės ir tūkstančių kitų kelias į Čikagą vedė per Vokietijos griuvėsius. Perplaukus Atlantą, integracija JAV prasidėjo nuo vaikystės.
Vis dėlto, užuot ištirpę amerikietiškoje kultūroje, jie sulietuvino kelis Čikagos rajonus vieną po kito. Kaip pasakoja Čikagos jaunimo centro vadovas Antanas Rašymas, jam, kaip ir kitiems dipukų vaikams, tėvai buvo įskiepiję meilę Lietuvai jos net nemačius. „Manau, tai buvo jų projektas. Jie sukūrė čia mažąją Lietuvą“, – sako pašnekovas.
P. N. Paulauskas, praleidusi čia visą savo gyvenimą, patikina, kaip jai svarbu nepamiršti savo šaknų. Ji prisimena mamos jai pasiūtus lietuviškus tautinius drabužius.
„Man labai svarbu tautiniai rūbai. Kokia yra tauta, kuri negerbia savo rūbų? Dabar lietuviai tokie, gaila“, – svarsto Amerikos lietuvė.
Nors G. Bičiūnaitės restorano nebėra, į jos vietą stojo trečioji lietuvių imigracijos banga. Vieną netoli Čikagos veikiantį restoraną įkūręs Andrius Bučas čia atvyko po Nepriklausomybės. Dabar ir čia klientų lietuvių vis mažiau.
Taip pat skaitykite
„Gal mažiau nei 50 proc., o anksčiau 99 proc. mūsų klientų buvo vien lietuviai. Dabar išsiauklėjome ir kitus“, – komentuoja restorano savininkas.
Anot pašnekovo, jo pažįstami lietuviai Čikagą palieka. Keliasi į valstijas, kuriose mokesčiai mažesni, o naujai atvykstančiųjų mažėja. „Nebesijaučia dabar bangų. Sakykime, 2000 metais, kai daug atvažiuodavo. Nesulaukiame daug atvažiuojančių lietuvių studentų, kad ir vasarai, jie gal kitur važiuoja, kur arčiau Lietuvos. Tas sumažėjimas labai jaučiasi“, – pripažįsta A. Bučas.
Mažėja ne tik lietuvių skaičius, bet ir jų tarpusavio ryšys. Bent jau tarp skirtingų kartų. Paklausus apie ryšį su naująja lietuvių karta, G. Bičiūnaitė sako: „Jie savo, mes savo.“
Įvairiais skaičiavimais, Čikagoje ir aplink gali būti iki 100 tūkst. lietuvių ar lietuvių kilmės amerikiečių.
Visą pasakojimą žiūrėkite LRT TELEVIZIJOS reportaže.
