Dažnai gyvenimas priverčia emigruoti ar pakeisti savo gyvenamąją vietą, todėl augintinių šeimininkai susiduria su dilema: tampa neaišku, kaip pasielgti su savo augintiniais. Atsiranda šeimininkų, kurie savo augintinius išmeta į gatvę, dalis išdrįsta juos užmigdyti, kiti – atiduoda į prieglaudas. Ne pelno siekianti organizacija VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) kviečia susipažinti su projekte „neBrisius.lt“ aprašytais augintiniais emigrantais, rašoma GGI pranešime žiniasklaidai.
Kai nusprendžiame įsigyti augintinį, į savo namus priimame naują šeimos narį. Šeimininkas tampa atsakingas už augintinį, jo saugumą, psichologinę būseną bei visokeriopą gerovę. Augintiniai yra jausmingos būtybės, turinčios ne vien fiziologinių poreikių, bet taip pat ir psichologinių, tad apleisti patiria psichologinę nuoskaudą.
Prieš įsigyjant augintinį vertėtų paklausti savęs, kur būsite po dešimties ar dvidešimties metų, nes augintinis net ir po daug metų gali būti greta jūsų. Svarbu rimtai pasverti, ar turėsite galimybes visą šį laikotarpį augintiniui suteikti namus bei juo atsakingai rūpintis, o, nusprendę emigruoti, ar galėsite ir būsite pasiryžę augintinį pasiimti kelionėn kartu.
Katę išsivežė į Jungtinę Karalystę
Rūta neįsivaizduoja, kaip galėtų savo noru atsisakyti bent vieno iš savo katinų, net kelios dienos išvykus tampa kančia. Šeimininkė prieš tai su Frėja gyveno Vilniuje, tačiau gyvenimas privertė emigruoti į Jungtinę Karalystę.
Tačiau Rūta savo augintinės nepaliko – nupirko jai žmogaus vietą autobusiuke ir su pažįstamų pagalba atsigabeno augintinę pas save: „Gyvūnas yra šeimos narys nuo pirmos iki paskutinės akimirkos – ar džiaugsme, ar varge, ar namie, ar svečioje šalyje.“
Nusprendusi vykti į užsienį pasidomėjo dėl gyvūnų įvežimo
Nusprendusi kraustytis, savo augintinę kartu pasiėmė ir Ona. „Aš juokauju, kad kai kurie vargšai šuniukai per savo gyvenimą nenueina toliau penkių metrų nuo būdos, o mano Lotta iš Kauno (paėmiau ją iš VšĮ „Penkta koja“) atsikėlė gyventi į Vilnių, o dabar skraido „po visokias Norvegijas“, – pasakoja Ona.
„Žmonės išvyksta, o augintinius palieka. Man sunku suprasti, kokios širdys tų žmonių, kurie gali taip pasielgti, nes kai pati nusprendžiau, jog šią vasarą norėčiau išvykti padirbėti į užsienį, tai pirmas dalykas, kurį padariau, – pasidomėjau gyvūnų įvežimo politika“, – sako Lottos šeimininkė.
Tiems, kas ruošiasi emigruoti ir nori pasiimti augintinius kartu, moteris pataria, kaip išvengti kliūčių.
● Pirmiausia reikia pasidomėti konkrečios šalies reikalavimais, norint įsivežti augintinį.
● Rasti lengviausią būdą, kuriuo galėsite transportuoti augintinį, kad gyvūnui palengvintumėte emigraciją.
● Likus mėnesiui iki kelionės, apsilankyti pas veterinarą.
● Pasvarstyti, ko gyvūnui atvykus į naują šalį gali prireikti pirmiausia.
● Mėgautis procesu.
Su augintiniais išvyko į JAV
Ieva su vyru Jurgiu sužinoję, jog atsirado galimybė padirbėti JAV, net nesuabejojo, kad savo augintinius Lumį ir Zuikį pasiims kelionėn kartu. Anot šeimininkų, dokumentus gyvūnams susitvarkyti buvo labai paprasta. Gyvūnai turi turėti mikroschemą, europasą ir būti paskiepyti nuo pasiutligės. Karantinuotis gyvūnai pandemijos laikotarpiu neprivalo nei Lietuvoje, nei nuvykus į Ameriką.
Šeimininkai pasakoja, jog Amerikoje gyvūnai yra ypač mylimi, gausu veterinarijos klinikų, aukšto lygio specialistų. Tiesa, ieškant būsto galima susidurti su tam tikras veisles draudžiančiomis nuomos įmonėmis, tačiau, ilgiau paieškojus, galima atrasti vietą, kurioje veislė bus toleruojama.
Paklausti, ar yra laimingi, kad savo augintinius pasiėmė kartu, jie patikino: „Žinoma! Neįsivaizduojame savo gyvenimo be šių gyvūnų, jie yra mūsų šeima.“
Pasiėmė iš prieglaudos per atostogas Lietuvoje
Virginija visuomet svajojo iš prieglaudos pasiimti šuniuką, o emigravusi į Norvegiją savo svajonę galiausiai įgyvendino. Per atostogas Lietuvoje Virginija su vyru spontaniškai nutarė apsilankyti šunų prieglaudoje ir ten sutiko kalaitę Čilę, ji iš karto krito šeimininkei į akį.
„Mums atvažiavus kaip tik vieno voljero šuniukai buvo išleisti palakstyti. Vienas iš jų tiesiog įšoko man į glėbį ir atrodė, kad ji čia labai gerai jautėsi“, – pasakojo Virginija.
Šeimininkams parsigabenti Čilę kartu į Norvegiją nepasirodė sudėtinga užduotis, Lietuvoje atlikę privalomas procedūras, nedelsdami augintinę parsigabeno į naujus namus Norvegijoje.
Šeimininkė teigė, jog Čilė spinduliuoja dėkingumu bei meile, yra ypač supratinga bei paklusni augintinė: „Nė minutės nesigailėjau, kad ją pasiėmėm: tiek meilės, atsidavimo ir dėkingumo“, – sako moteris.
Pataria įvertinti galimybes prieš įsigyjant augintinį
Projekte „neBrisius.lt“ keturkojų emigrantų skiltį koordinuojanti fotografė bei 4 metų patirtį organizacijoje turinti savanorė Rasa Šileikienė teigia, kad emigruojant išeitis visada yra, reikia tik skirti laiko tą išeitį surasti. Ji dalijasi savo įžvalgomis ir patirtimi, dirbant su augintiniais emigrantais bei jų šeimininkais.
– Ne paslaptis, jog dalis šeimininkų savo augintinius prieš emigraciją palieka likimo valioje ar net išmeta gatvėn, o kartais net ir užmigdo. Kaip vertinate šiuos poelgius? Kokia būtų Jūsų žinutė šiems žmonėms?
– Labai svarbu, kad žmogus prieš įsigydamas augintinį įvertintų savo galimybes juo rūpintis ir suprastų, jog tai yra ilgam. Asmenys, kurie atsakingai tą pasveria, dažniausiai nekelia tokių klausimų, ar imti gyvūną kartu, ar ne, jie klausia: „Kaip man jį pasiimti kartu? Ką turiu atlikti?“.
Gyvūno palikimas, išmetimas į gatvę ar migdymas neturi jokio pateisinimo. Net susiklosčius situacijai, kuri atrodo be išeities, išeitis visada yra ir tik reikia skirti laiko tą išeitį surasti. Tikiu, kad sąmoningumas visuomenėje auga ir ateityje šia tema nebebus poreikio diskutuoti, tačiau kol to nėra, linkiu visiems atsakomybės už savo augintinius jausmo ir skirti laiko ieškant geriausio sprendimo.
– Ar įžvelgiate kokių nors ypatingų šeimininkų, kurie nepalieka savo mylimų augintinių, o emigruodami juos pasiima kartu, savybių? Kuo jų ryšys su augintiniu išskirtinis?
– Šeimininkai, kurie gyvūną laiko savo šeimos nariu ir jaučia atsakomybę už jį, niekada jo nepaliks, nei kraustydamiesi iš miesto į miestą, nei emigruodami. Visada ieškos būdų, kaip keliauti kartu. Tokie šeimininkai, be abejo, turi išskirtinį ryšį su savo augintiniu.
– Ką patartumėte šeimininkams, kurie emigruodami savo augintinių pasiimti kartu negali?
– Sutinku, kad būna situacijų, kai augintinio negalime pasiimti kartu, tokiu atveju rekomenduoju pirmiausia kreiptis į pačius artimiausius žmones, galbūt kas nors iš jų galėtų pasirūpinti jūsų augintiniu. Jei artimųjų rate tokio asmens rasti nepavyksta, yra įvairių grupių, kuriose galima ieškoti atsakingų šeimininkų laikinai globai ar net visam laikui. Taip pat rekomenduoju neskubėti augintinio dovanoti, galbūt emigravus ir įsikūrus naujoje šalyje po kiek laiko atsiras galimybė gyvūną pasiimti kartu, todėl laikino globėjo paieškos gali būti vienas iš sprendimų.
Parengė Arnas Mackonis.
