Buvusio „Žalgirio“ krepšininko Brocko Motumo žmona Martyna, trijų vaikų mama, gyvena šalyje, kur jos šeima vadinama „baltaisiais milžinais“. Per vyro karjerą Motumai apkeliavo daugybę pasaulio vietų, tačiau Japonija tapo didžiausiu kultūriniu pokyčiu ir šoku.
„Japonijoje mes – klounų šeima“
„Japonijoje mes – klounų šeima. Čia mes išskirtiniai dėl to, kad esame blondinai. Mūsų lėliukas turi mėlynas akis, tai žmonės, ypač vyresnio amžiaus moterys, sustabdydavo vežimėlį ir žiūrėdavo į jį. Nors japonai neemocionalūs, bet kai kažkas įvyksta ar pamato tai, kas jiems labai patinka, emocija atsiranda – pavyzdžiui, iš nuostabos pradeda mojuoti rankomis. Iš pradžių man buvo keista, bet dabar prie tokių reakcijų esu pripratusi, nes taip dažnai būna, kai pamato mano vyrą“, – pasakoja Martyna.
„Krepšinio fanai myli mūsų visą šeimą, tai yra labai svarbu, ypač negyvenant šalia savo šeimos. Jie visą laiką pasisveikina ir mūsų laukia, kad ir į kokią areną ar senas komandas nuvažiuojame, kai žaidžia mano vyras. Keliuose miestuose, kur gyvenome, visą laiką esame laukiami. Tos reakcijos tikrai labai šiltos“, – džiaugsmo neslepia ji.
Gatvėje jų šeima pastebima iš tolo. Japonijoje vyrų ūgis yra apie 170 centimetrų. Martynos – 175 centimetrai, o jos vyro Brocko – net 210 centimetrų. Poros vaikai bendraamžius japonus irgi lenkia ūgiu. Todėl, kaip teigia Martyna, jų vaikų sveikatos raidos stebėsena tapo savotišku išbandymu.
„Mes sekame australišką raidos ir skiepų sistemą. Turėjome pasirinkti vieną atskaitos tašką, pagal kurį būtų galima žiūrėti. Mūsų berniukas gimė Ispanijoje, tada pirmus metus gyveno Turkijoje, antrus metus – Monake, o vėliau mes pasirinkome australišką modelį kaip atskaitos tašką sveikatos prasme. Juo vadovaujamės daugiau nei japonišku“, – sako pašnekovė.
Lietuvė teigia, kad Japonijoje vis dar stipriai jaučiama lyčių nelygybės problema. Ji pasakoja apie patirtį nėštumo metu, kai be vyro sutikimo negalėjo pasidaryti kraujo tyrimų.
„Japonijoje teko praleisti pusę nėštumo su antru vaiku, tai buvo įdomu. Europoje genetiniai tyrimai yra įprastas dalykas, o čia, kai paprašiau genetinio kraujo tyrimo, gydytojai į mane keistai pažiūrėjo. Jie nesuprato, kodėl. Paaiškėjo, kad negalėjau be vyro parašo pasidaryti kraujo tyrimo, nes genetinių tyrimų jie nedaro. Keista – reikia vyro sutikimo, nors aš esu nėščia“, – stebisi Martyna.
Įspūdį paliko japonų kultūra
Šeima čia gyvena jau penktus metus, tačiau Martyną tebestebina taisyklių gausa ir tai, kaip japonai jų laikosi.
„Japonai viską daro taip, kaip reikia daryti – pagal taisykles. Jie netgi eidami naktį per gatvę laukia žalios šviesos. Jeigu nueini į parduotuvę pasimatuoti drabužių, kiekviena matavimosi kabina yra su kilimu ir ten eiti su batais negalima. Pas gydytojus irgi reikia eiti nusiavus batus – duoda tokias odines šlepetes. Mūsų sūnus žaidžia krepšinį ir, prieš eidamas į krepšinio areną, irgi palieki batus. Visi apsiauna odines šlepetes“, – pasakoja pašnekovė.
Anot jos, lygiai taip pat Japonijoje vertinama tyla. Žmonės laikosi griežtų manierų – net kalbėjimas telefonu viešumoje laikomas nemandagiu.
„Kur bebūtum, visur labai tylu – traukiniuose, kavinėse ir kitur. Jie šneka labai tyliai, ramiai, tai kartais būna, kad tikrai reikia tramdyti savo vaikus. Jie yra europietiški vaikai: jiems reikia visur lipti, viską pamatyti, daryti. Kartais aš nesuprantu, kaip japonų vaikai sėdi ramiai ir tyliai“, – atvirauja Martyna.
Lietuvės teigimu, Japonijoje santykiai kuriami santūriai, vengiama viešo jausmų demonstravimo, o jaunos poros supažindinamos tik per tradicines piršlybas, vadinamas „omiai“.
„Vienas dalykas yra tyla, kitas – apsikabinimai. Yra gal kokie 2–3 japonai iš mūsų draugų rato, su kuriais apsikabiname. Tai labai keista, nes jie nesiliečia. Net ir būdami pora ar vedę, jei susitinka kažkur, nusilenkia vienas kitam“, – pasakoja Japonijoje gyvenanti lietuvė.
„Mes visada juokiamės ir žaidžiame“
Martynos ir Brocko pažinties istorija – vakarietiška. Po mokyklos Martyna išvyko į Londoną, kur baigė sporto verslo vadybos magistrantūrą, o grįžusi į Lietuvą įsidarbino Kauno „Žalgirio“ krepšinio klube.
„Gana juokinga istorija, nes, atsimenu, pirmą kartą gyvenime galvojau: kaip gerai, kad nėra jokių vyrų mano gyvenime. Dirbau savo svajonių darbą „Žalgiryje“ ir daugiau man nieko nereikėjo. Kaip tik tada sutikau Brocką pirmą kartą. Kai kam nors pasakai, atrodo, tokia klišė – kai nustojai ieškoti, tada ir radai“, – sako Martyna.
„Prisimenu tą jausmą per pirmąjį pasimatymą. Jis atrodė toks geras žmogus iš to, kaip kalba ir elgiasi. Galvojau, jis čia gal juokauja, nes aš niekada prieš tai nebuvau susipažinusi su žmogumi, kuris yra toks nuoširdus ir geras. Užtruko pusę pasimatymo, kad suprasčiau, jog jis nejuokauja. Jo toks būdas – jis spinduliuoja ramybę, o aš esu nerami. Man atrodo, kad mes labai gerai vienas kitą išbalansuojame“, – atvirauja ji.
Ilgiau pabūti dviese šiai porai – iššūkis. Jie neturi auklių. Todėl ir romantiški pasimatymai ar vakarienė dviem restorane nukeliami į ateitį.
„Mes susirandame, ką veikti. Kai užmigdome vaikus, pažaidžiame kokį žaidimą. Vakar susiradau klausimus, kurie man pasirodė labai juokingi. Buvo parašyta „Klausimai, kurių norėtum paklausti savo vyro“. Mes vienas kito klausinėjome ir prisijuokėme, sėdėdami ant sofos. Aš netikiu, kad būtinai reikia kažkur išeiti ir būti tik dviese. Svarbu išlįsti iš telefonų, pakelti galvą, pažiūrėti vienas į kitą ir tiesiog juoktis“, – įsitikinusi Martyna.
Pasak jos, į santykius svarbu įnešti juoko ir žaismingumo.
„Mes visada juokiamės ir žaidžiame. Mama, kai atvažiuoja, sako: „Jūsų vaikams taip linksma būti su jumis dėl to, kad jūs patys kaip vaikai.“ Bet aš visą laiką vyrui sakau, kad niekada nenoriu nustoti žaisti. Kad ir kiek metų bebūtų, noriu prisiminti, kad mums turi būti smagu“, – teigia pašnekovė.
Jaunatviškumą puoselėja aktyviu gyvenimu ir sportu
Martyna sako norinti, kad jos vaikai ją prisimintų ne tik kaip mamą. Jos teigimu, gyvenimas neapsiriboja tik mamos pareigomis. Šiandien Martyna rengia laidą apie krepšinį, kartais dėsto „Eurolygos“ studentams ir dar kuria maudymosi kostiumėlių kolekciją.
„Nenoriu apsimetinėti prie savo vaikų, nors jie dar maži. Visą laiką rodau emocijas tokias, kokios yra. Kai vežu juos į darželį, pasileidžiu kokią dainą, dažniausiai Marijono Mikutavičiaus, ir jau graudinuosi. Diena puiki, aš ne dėl to graudinuosi, kad man blogai, o dėl to, jog prisiminimai grįžta ir iš Lietuvos, ir iš kitur. Tada jie klausia: „Mamyte, viskas gerai?“ Sakau: „Viskas gerai.“ Bet koks vis tik nerealus yra gyvenimas. Bandau visada išlikti pozityvi. Juk ne visiems įmanoma tiek nuostabių žmonių pažinti ir tiek šalių aplankyti per gyvenimą“, – dalijasi ji.
Martyna neslepia, kad dažnai pasiilgsta Lietuvos, tačiau Japonija jau tapo namais, į kuriuos norisi sugrįžti.
„Aš visą laiką jaučiu ilgesį. Jeigu esu Japonijoje, pasiilgstu Lietuvos, draugų, „Žalgirio“. Kai būname Australijoje, pasiilgstu Japonijos, nes čia ir maistas geras, ir japonų kultūra, ir mačią dievinu“, – sako lietuvė.
Gera nuotaika ir šypsena – Martynos vizitinė kortelė. Būtent dėl jos Lietuvoje teigia net sulaukusi pastabų – esą pernelyg daug šypsosi. O jaunatviškumą puoselėja aktyviu gyvenimo būdu ir sportu.
„Tas mūsų sėdėjimas 21 amžiuje yra baisus nuodas. Dabar kaip tik paskaičiau naują tyrimą, kuriame teigiama, kad mes galime 5 minutes pajudėti – ar pašokinėti vietoje, ar dar kažką – ir jau mūsų kūnas ir smegenys visai kitaip reaguoja. Judėjimas yra puikus vaistas“, – įsitikinusi moteris.
„Vyras juokauja, kad krepšinį myliu labiau nei jis“
Martyna nesilaiko dietų ir jomis netiki. Ji intuityvios mitybos šalininkė ir vadovaujasi japonų taisykle: valgyti ne iki sotumo, o tiek, kad sotumo jausmas ateitų pats.
„Man vienas iš sunkiausių dalykų yra sau priminti valgyti pusryčius, nes ryte atsikeli – tai į darželį vaikus paruošti, tai aprengti, tai pusryčius pagaminti. Nevalgymas moterims sukelia stresą, o stresas yra negerai.
Anksčiau būdavo populiaru manyti, kad nepavalgysiu, eisiu pasportuoti ir iškart man riebalai degs. Vyrams tai gal ir yra tiesa, bet moterų kūnai reaguoja visiškai kitaip. Todėl dabar bandau tuo pačiu metu, kai vaikai valgo, ir pati pavalgyti“, – apie mitybos įpročių svarbą aiškina lietuvė.
Motumų šeimos gyvenimas sukasi visišku krepšinio ritmu: nuo 12 metų ir pati Martyna žaidė krepšinį, o dabar į treniruotes vežioja penkiametį sūnų. Moteris pasakoja, kad kai vyksta varžybos, kuriose žaidžia Brockas Motumas, krepšinio aikštelė tampa visos šeimos didžiųjų emocijų centru.
„Krepšinį myliu nuo vaikystės, bet niekada negalvojau, kad tiek daug streso bus žiūrėti krepšinį, kai žaidžia tau svarbus žmogus. Išgyveni dėl visko – kai jis nukrenta, o jei iš alkūnės gauna, pradeda kraujas bėgti, tai atrodo, kad pasaulis sustojo, nežinai, kas dabar čia bus. Tos emocijos, susijusios su krepšiniu, visą karjerą svyravo aukštyn ir žemyn. Mano vyras juokauja, kad myliu krepšinį labiau nei jis. Bet matyti jį žaidžiantį krepšinį yra geriausias dalykas, koks tik gali būti“, – sako Martyna.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ įraše.
