Vienas mėnuo – tiek pakako, kad pasikeistų du gyvenimai. Vita į Suomiją pagal studentų mainų programą atvyko kiek anksčiau, nei turėjo, o ispanas Alberto pasiliko ilgiau. Netrukus jų istorija persikėlė į Ispaniją. Jie jau 17 metų kuria bendrą gyvenimą Bunjolyje – miestelyje, garsėjančiame pomidorų mūšiais, bet pažįstančiame ir pavojingą gamtos stichiją.
Rengiantis aplankyti Vitą, Valensija alsavo nerimu – laukė stipraus lietaus. Prieš metus smarkūs potvyniai nusinešė daug gyvybių, todėl didesnio lietaus atveju visi perspėjami likti namuose. Vita prisimena, kaip jos šeima susidūrė su stichija.
„Vieną namą nusinešė, tiltą sugriovė, kitur nunešė visą kelią. Mes gyvename prie Bunjolio – ten kelią taip pat nuplovė. Vyras rizikavo gyvybe, kai išvažiavo į greitkelį, matė, kaip srovė nešė mašinas. Nuvažiavo į aukštesnę vietą, ten sustojo ir liko“, – pasakoja Vita.
Likęs be ryšio, jis negalėjo net paskambinti nuraminti šeimos, ji visą naktį laukė nežinioje. Vita grįžti iš darbo taip pat nebegalėjo – kelias buvo virtęs upe, tad kurį laiką glaudėsi pas kolegę.
Garsusis pomidorų mūšis
Susitinkame Bunjolyje – gimtajame Vitos vyro mieste, kasmet sutraukiančiame tūkstančius turistų į garsųjį pomidorų mūšio festivalį „Tomatina“.
„Čia yra bažnyčia ir miestelio pagrindinė gatvė. Būtent joje vyksta „Tomatina“. Pravažiuoja septyni sunkvežimiai, pilni pomidorų. Žmonės iš užsienio klausia: „Iš kur tie pomidorai? Atskraidins lėktuvu?“ Sakau: „Ne, sunkvežimis atveš.“ – „Kaip pravažiuos, juk gatvė tokia siaura?“ – „Turime susispausti kaip sumuštinis“, – juokiasi Vita.
Sakoma, kad tai – didžiausias maisto mūšis pasaulyje. Viskas prasidėjo nuo dviejų draugų grupių, apsimėčiusių pomidorais. Ankstesni draudimai ir kritika dėl maisto švaistymo festivalio populiarumo nesumažino – daugybė turistų paskutinį rugpjūčio trečiadienį traukia pasimaudyti pomidorų sultyse.
Kaip pasakoja pašnekovė, šventė oficialiai prasideda tik tuomet, kai kas nors užlipęs į aukštą taukuotą medinį stulpą nuima viršuje pririštą kumpį.
„Žmonės stato „pilį“, padeda vienas kitam lipti. Iš pirmo karto niekam nepavyksta – lipa vienas po kito, kol galiausiai kas nors pasiekia tikslą. Aplink yra mažų gatvelių, tad jei pasidaro bloga, visada gali išeiti ir atsipūsti“, – kalba Vita.
Ji juokdamasi priduria, kad prieš pomidorų mūšį visi praeiviai, ypač užsieniečiai, apipurškiami šaltu vandeniu – kad būtų pasiruošę šlapi sutikti pomidorus.
Bunjolyje svarbi ne tik „Tomatina“ – čia gyvena ir stipri muzikos tradicija. Kiekviena šeima palaiko vieną iš dviejų vietinių orkestrų, o pasirinkimas dažnai tampa beveik principo reikalu.
Vitos šeimoje – savotiška takoskyra: ji su uošviu palaiko vieną orkestrą, vyras su mama – kitą. Augant mažajam muzikantui, abi pusės tyliai viliasi, kad vieną dieną jis pasirinks būtent jų orkestrą.
Pradėjo nuo nulio
Vitos vyras Alberto didžiuojasi, kad jo gimtinė žinoma visame pasaulyje, ir nenori kraustytis į regiono sostinę Valensiją, kur dirba Vita. Gretimame miestelyje pora bendrą gyvenimą kuria jau 17 metų, augina du vaikus. Susipažino Suomijoje per „Erasmus“ mainų programą.
„Nusprendžiau [Suomijoje] likti mėnesiu ilgiau, o Vita atvyko mėnesiu anksčiau. Per tą laiką susipažinome kaimynų surengtame vakarėlyje. Daug laiko leidome kartu, kalbėjomės. Po to grįžau į Ispaniją ir nusprendžiau jai paskambinti. Vieną dieną, kitą... Taip bendravome visus metus“, – prisimena Alberto.
Galiausiai pora nusprendė apsigyventi kartu – išsirinko Ispaniją. Visgi pradžia buvo sunki – kaip pasakoja Vita, jie neturėjo nieko ir pradėjo nuo nulio, žingsnis po žingsnio.
„Neturėjome net šviesos, miegojome ant grindų. Pasiklojome du čiužinius, be šildymo, be nieko – taip pradėjome gyvenimą nuo nulio. Pirmas atlyginimas buvo 300 eurų. Buvo: „Oho, turime 300 eurų. Ką dabar su jais daryti? Einame į parduotuvę pirkti valgyti“, – pasakoja Vita.
„Labai sunkiai dirbome. Bet visada palaikėme vienas kitą – tai mūsų stiprybė“, – priduria jos vyras.
Profesinis kelias buvo vingiuotas
Vita į Ispaniją atvyko pačiame 2008-ųjų krizės įkarštyje, kai darbo beveik nebuvo. Pirmuosius duonos kąsnius užsidirbo augindama pomidorus, kitas daržoves, vištas. Kaune baigusi veterinarijos studijas, Ispanijoje labai norėjo dirbti su gyvūnais, tačiau užtruko dokumentų tvarkymas. Kai galiausiai juos gavo, jau buvo išmokusi ispanų kalbą ir įgijusi naują specialybę.
„Atvažiavau, nemokėjau kalbos, tik porą žodžių iš serialų. Pradėjau mokytis savarankiškai. Ėjau į suaugusiųjų mokyklą, vėliau nusprendžiau mokytis namuose. Skaitydavau vaikiškas knygeles, klausinėjau vyro žodžių. Buvau užsibrėžusi per tris mėnesius pradėti šnekėti – ir po truputį pavyko“, – prisimena moteris.
Pradžioje kalbos barjeras apsunkino darbo paieškas. Vita dirbo barmene, vaistinėje, kol galiausiai atsidūrė stomatologijos klinikoje. Darbas ten jai patiko, tad po dvejų metų ji įgijo burnos higienistės kvalifikaciją ir dabar dirba šioje srityje.
Kasdien žvelgdama į ispanų burnas, moteris pastebi nemažai anatominių skirtumų: „Jų kaukolė – daugiau į priekį, sukandimas kreivesnis, gomurys kitokios formos. Mūsų veidas apvalesnis. Lietuvoje to nedariau, bet manau, kad skirtumai tokie.“
Ji vardija ir kasdienybėje pastebimas ispanų ypatybes: vaikšto po namus su batais, su visais bučiuojasi, dosniai nukrauna stalus ir visada skuba padėti. Kai Vitai buvo sunku, padėjo visas miestelis, visi draugai, o ypač – vyro šeima.
„Mano vyro šeima labai draugiška, tikrai mylimi žmonės. Man kaip antri tėvai. Priėmė kaip savo dukrą – viskas man kaip ir jų tikrai dukrai. Visą laiką kaip šeimos narė. Dėl manęs jie viską daro ir aš dėl jų viską darau“, – kalba pašnekovė.
Pora augina du sūnus – vienas panašus į mamą, kitas į tėtį. Be senelių paramos būtų daug sunkiau, pripažįsta Vita.
„Seneliai labai padeda, ypač su vaikais. Kai atvažiavau, vaiko priežiūros laikotarpis buvo vos keturi mėnesiai. Sakau: kaip paliksi keturių mėnesių vaiką? Jis net nesėdi, pats nevalgo. O jie jau į darželį veda tokį mažylį. Jei grįžti į darbą, kažkas turi nuvežti, kažkas – paimti vaikus. Dažniausiai vaikus iš mokyklos pasiima seneliai“, – senelių svarbą pabrėžia Vita.
„Ši šeima – didžiausias mano turtas“
Kaip ir kiekvieną sekmadienį, Vitos anyta lauko virtuvėje ant tikros ugnies gamina paeliją. Nors patiekalas populiarus visoje Ispanijoje, Valensijos apylinkėse žmonės įsitikinę, kad čia paelijos gimtinė ir niekas kitas jos negamina taip gerai.
„Įprastai ją gamina ant laužo. Galima ir su dujomis, bet skonis būtų ne tas pats. Tai tipiška ir pati skaniausia paelija. Ragavome jos visuose restoranuose, bet tokios kaip mano uošvienės – niekur nėra ir nebus“, – sako Vita.
Paklausta apie paelijos paslaptį, Vitos anyta šypsosi: daug meilės.
Valgyti susirenka visa šeima – visi valgo iš vieno indo.
„Paprastai paelija valgoma iš paėjos – taip vadinasi ši lėkštė. Kiekvienas turi savo kraštelį, negalima eiti į kaimyno teritoriją. Visi labai kovoja dėl tos prisvilimo dalies apačioje, nes ji visiems labai patinka. Jei jos nėra – protestuoja!“ – juokiasi Vita.
„Ši šeima – didžiausias mano turtas. Labai didžiuojuosi, kad juos turiu, esu be galo dėkinga. Jei ne jie, nežinau, kaip šiandien viskas būtų“, – atvirauja moteris.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše
Parengė Ignas Ramanauskas
