Emilę darbas veda per pasaulį: aš tapau klajokle, kuri neturi sėslaus gyvenimo būdo

Neužsibūti vienoje vietoje, vis iš naujo prisitaikyti, imtis naujų darbų – tokį kelią pasirinko lietuvė Emilė Stragytė. „Vienu metu galvojau, keliose šalyse galėčiau pagyventi, jeigu kas metus, kas dvejus keičiu gyvenamąją vietą. Supratau, kad nėra tiek daug“, – juokiasi pašnekovė. Dar mokykloje ji vyko mokytis į Taivaną ir Kiniją, o šiandien Emilė dirba humanitarinėje srityje ir nori prisidėti prie pokyčių. Ar tai būtų maisto prieinamumo klausimai Egipte, ar darbas su Kalnų Karabacho pabėgėliais Armėnijoje. 

Svetur išvyko dar mokykloje

Emilės patirčių sąraše rikiuojasi Taivanas, Kinija, Prancūzija, Švedija, Egiptas, Armėnija, Sakartvelas. Kai kuriose jų lietuvė mokėsi, kitur – dirbo. Svarstydama, kaip atsirado tokia trauka nepažintiems kraštams, pašnekovė prisimena trijų savaičių stovyklą Ukrainoje. Ten, būdama vos 9-erių, Emilė panoro vykti su giminių Ukrainoje turinčia geriausia drauge.

„Klausimas, kaip mano tėvai mane išleido, – juokiasi pašnekovė. – Važiavome traukiniu iki Juodosios jūros su draugės močiute ir tris savaites aš buvau toje stovykloje, kur draugė man vertėjavo. Paskui net pradėjau suprasti kalbą. Gal tai normalizavo patirtį atvykti į naują vietą, kur nieko nesuprantu, kur kitokia kultūra. Kaip vaikui viskas atrodo normalu, per daug nekvestionuoji, priimi, kaip yra. Gal viskas nuo to ir prasidėjo.“

Įkvėpimu Emilei tapo ir tetos diplomatų šeima, kuri tuo metu gyveno Kinijoje. Svajodama mokytis svetur, mokyklos baigimo ji nebeišlaukė – būdama 15-os pirmą kartą išvyko į Taivaną per „Rotary Youth Exchange“ programą. Tiesa, kaip ir daugelis vaikų, ji norėjo į Ameriką, bet, pamatę Emilės drąsą, programos organizatoriai pasiūlė pasvarstyti Taivano kryptį.

„Buvo 2014 metai ir Lietuvoje niekas dar nekalbėjo apie Taivaną. Manau, kad dauguma žmonių galvojo, kad aš važiuoju į Tailandą. Ir paskui ateina žinutės iš kokių giminių: kaip ten Tailande?“ – portalui LRT.lt pasakoja pašnekovė.

Lietuvė metus praleido vietinėje šeimoje, ėjo į vietinę mokyklą. Ji sako neprisimenanti jokio baimės jausmo, tik lydintį smalsumą. Emilės mokykla buvo profesinės ir įprastos mokyklos junginys, tad kinų kalbos nemokančiai lietuvei buvo parinktos į menus ir rankdarbius orientuotos pamokos.

„Lankiau kirpimo, siuvimo, piešimo, pianino pamokas, kad galėčiau rankom komunikuoti. Ir ta patirtis man labai patiko, visiškai neatbaidė. Dar labiau norėjau kažką toliau veikti“, – prisimena Emilė.

Grįžusi į Lietuvą, ji sužinojo apie Jungtinius pasaulio koledžus (angl. United World Colleges) – pasaulinį mokyklų tinklą, kuris suteikia galimybę moksleiviams išvykti mokytis į įvairiausias šalis. To metų Lietuvoje Emilė vėl ryžosi pabandyti. Kadangi į Italiją norinčiųjų buvo daug, pašnekovė per atranką paminėjo, kad ją domintų ne tik ši šalis, bet ir tolimoji Kinija.

„Gal tuo metu buvau vienintelė, kuri pasakė, kad nori į Kiniją, ir mane ten išsiuntė. Tai nebuvo, kad aš rinkausi Taivaną ir Kiniją. Taip sukrito kortos. Išvažiavau pabaigti 11–12 klasės į Kiniją ir po to net nebuvo klausimo, ar grįžti į Lietuvą“, – sako pašnekovė.

Anot Emilės, dveji metai Kinijoje su UWC padėjo stiprų pamatą jos pasirinkimams. Dabar ji prisideda prie UWC Lietuvoje koordinavimo ir siekia, kad kuo daugiau šiandienių moksleivių pasinaudotų galimybe išvykti į užsienį.

„Tai nėra tiesiog mokykla, kur tu eini akademiškai pasiekti dalykų. Yra labai daug mokoma apie tvarumą, socialinį teisingumą ir globalius iššūkius, daug fokuso į popamokinę veiklą, savanorystę, ypač vietinei bendruomenei“, – pasakoja lietuvė.

Gilinosi į maisto prieinamumo klausimus

Pasak Emilės, būtent per šią patirtį ji ėmė vis daugiau galvoti, kaip gali prisidėti prie pokyčių. Lietuvė pasirinko dvigubas socialinių mokslų bakalauro studijas Prancūzijoje ir Honkonge, po to magistrą Švedijoje, kur ėmė labiau domėtis maisto prieinamumo klausimais.

„Man buvo įdomu žiūrėti, kokios problemos lieka tose kabutėse išsivysčiusiose šalyse, kurios sako, kad jaučia pasiekusios išsivystymą ir kad čia gyvenimas pakankamai geras. Maisto klausimas atsirado kaip erdvė, kur susijungia daug mano skirtingų interesų, nes maistas yra labai politiškas dalykas“, – teigia pašnekovė.

Gavusi Lietuvos mokslo tarybos stipendiją, ji gilinosi ir į maisto prieinamumo klausimą Lietuvoje. Emilija pažymi, kad kas dešimtas žmogus Lietuvoje nėra pasiekęs maisto saugumo, kai žino, kad kiekvieną dieną gali valgyti pakankamai ir rinktis maistingus produktus.

„Man atrodo, kad tai yra didžiulis skaičius. Tada kyla klausimas „O kodėl?“ Tada labai daug politiškų dalykų atsiranda: kur mes auginame maistą? Kaip mes parduodame ir perkame maistą? Iš kur žmonės turi savo pajamas? Ar jų užtenka maistui, ar užtenka kitiems pagrindiniams poreikiams?“ – sako tautietė.

Susidomėjimas šia tema nuvedė Emilę į pasaulio maisto programą. Mergina pusmetį praleido Egipte, kur dirbo su jaunimo projektais, skirtais įtraukti jaunimą užtikrinant maisto prieinamumą Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos regione.

Darbas su Kalnų Karabacho pabėgėliais

Pastaroji Emilės stotelė – Armėnija. Čia ji atvyko pernai kovą ir prisidėjo prie Kalnų Karabacho pabėgėlių integracijos. Kaip pasakoja lietuvė, šis klausimas Armėnijoje tebėra labai jautrus.

„Kalnų Karabacho klausimas iki galo neišspręstas, nes pabėgėliams kaip ir nebėra vilties grįžti atgal į Kalnų Karabachą. Jie turi įsikurti Armėnijoje, ir jie, nors ir yra armėnai, vis tiek turi gana stiprų identitetą. Tai beprecedentė situacija, kad 100 tūkstančių žmonių turėjo per devynias dienas ar net mažiau palikti Kalnų Karabachą ir atvykti į Armėniją.

Geriau susipažinus su tais žmonėmis, jiems yra skaudu. Jie vis dar gedi savo gimtinės, savo namų, gamtos, kuri šiek tiek skiriasi nuo Armėnijos. Bet kartu matosi jų atsparumas, stiprumas. Kai tu pereini tokią sunkią patirtį, tampi stipresniu žmogumi“, – pasakoja pašnekovė.

Ji pažymi, kad Armėnijoje vyksta daug Kalnų Karabacho pabėgėliams skirtų integracijos ir socialinių projektų. Pati Emilė gyveno Jerevane, bet veiklą vykdė Ijevane ir Dilidžane. Ten lankydavosi kelis kartus per savaitę ir kviesdavo Kalnų Karabacho pabėgėlius kartu su socialiai pažeidžiamais vietos gyventojais į susitikimus, kur jie galėtų susipažinti ir kurti ryšį. Taip pat teikė jiems pagalbą, kad jie galėtų lengviau įsidarbinti ar pradėti savo verslą, konsultavo individualiai ir grupėmis.

„Kartu ieškojom ir praktinių galimybių. Tarkim, kvietėme vietines įmones būti savanoriais, kurie galėtų papasakoti, ką reiškia dirbti jų įmonėse. Dauguma Kalnų Karabacho pabėgėlių atvykę su šeimomis, bet jų gyvenimas Kalnų Karabache buvo gana mažose bendruomenėse ir dabar jie išsiskirstę Armėnijoje pagal tai, kur kiti giminės Armėnijoje gyvena. Tai šiek tiek jaučiasi toks naujas bendruomenės kūrimas“, – pasakoja Emilė.

Sužavėjęs svetingumas ir mažiau žavūs dalykai

Pasak lietuvės, iš Kalnų Karabacho kilę žmonės yra nepaprastai nuoširdūs. Ji mato paradoksą, kad tie, kurie prarado viską, taip nori dalintis, yra atviri ir geranoriški. Ir pačius armėnus Emilė vadina vienais svetingiausių jos sutiktų žmonių.

„Ypač, jeigu palieki sostinę ir važiuoji į regionus. Turiu daug nuostabių patirčių, kur net ir tranzuojant pakeli ranką, kelias sekundes palauki ir jau stoja mašina“, – sako lietuvė.

Nors vietinių svetingumas pavergė greitai, pašnekovė pripažįsta – prisijaukinti ir atrasti jai mielų vietų Jerevane prireikė laiko. Jį Emilė apibūdina kaip kontrastų miestą, kur čia pat išvysi sovietinius pastatus, o centre rasi nublizgintų, bet dvasios neturinčių gatvių. Didžiausią Armėnijos grožis lietuvei atsiskleidė išvykus iš sostinės ir pamačius šalies gamtą.

Iš kitos pusės Emilei į akis krito Armėnijos blaškymasis tarp provakarietiškų ir prorusiškų pažiūrų. Tiesa, ji pati daugiausia sutiko atvirus, Europos kryptimi besidominčius armėnus ir pabrėžia, kad viešai susidurti su prorusišku požiūriu neteko.

„Tuo metu daug jaunų rusų atvyko į Jerevaną. Po Ukrainos karo jie čia gyvena ir dažnai kreipiasi rusų kalba. Aš specialiai niekada neatsakau rusiškai, nors šiek tiek suprantu, nes man norisi reprezentuoti labiau europietišką pusę. Aš matau, kiek daug Europos Sąjunga davė Lietuvai ir galbūt kartais atrodo, kad dalis Armėnijos yra įstrigę šiek tiek praeityje. Atvažiavus į Kaukazą matosi to, kas buvo Lietuvoje prieš 20 metų“, – sako Emilė.

Lietuvė greitai pastebėjo ir tai, kad Armėnijos visuomenė dar gana patriarchalinė. Kaip pavyzdį ji pateikia situaciją, kai vyrai pasisveikindami paspaudžia vienas kitam ranką, o ją praleidžia.

„Tada irgi kyla klausimas, ar turėčiau priimti savo vaidmenį, kad mane praleidžia, ar būti ta, kuri specialiai išties ranką? Tai priklauso nuo situacijų, kur kartais atrodo: tiek to, nepakeisiu visos visuomenės. Bet kartais, kai galima, tikrai specialiai kišu ranką“, – pasakoja pašnekovė.

Savęs kaip lietuvės nebeišskiria

Emilė pripažįsta, kad pirmuosius kartus, palikus Lietuvą, dažnai jausdavosi kaip Lietuvos ambasadorė. Juk ten, kur yra tekę pagyventi, dažnai būdavo vienintelė vietinių sutikta lietuvė.

„Nori nenori tampi ambasadoriumi, negali pasislėpti už kitų žmonių. Tai atsakomybė. Ar žmonės nežino Lietuvos, ar turi kokį nors stereotipą, kurį nori paneigti. Tada pasirenki, kaip reprezentuoji Lietuvą. Paskui draugams Kinijoje juokavau, kad esu jų mėgstamiausia ir nemėgstamiausia lietuvė, nes esu vienintelė, kurią jie pažįsta“, – juokiasi pašnekovė.

Visgi bėgant metams Emilė pajuto, kad ambasadorystės jos kasdienybėje liko mažiau. Lietuvė sako atradusi naują perspektyvą, kad iš tiesų tautybė nėra tokia svarbi.

„Mes visi esam, taip pasakius, pasaulio piliečiai. Ten, kur tu gimei, yra kažkoks visatos loterijos klausimas. Aišku, tai daro įtaką tavo kultūrai, kalbai, tam, kaip tu augai, ir panašiai. Bet iš tikrųjų tų skirtumų tarp mūsų yra mažiau, nei galvojome. Tada man galbūt buvo tas periodas, kur mažiau fokusavausi į savo lietuvybę kaip identiteto dalį.

Nors tai man svarbu, supratau, kad nebūtina man visą laiką save kažkaip išskirti iš kitų dėl to, kad esu lietuvė. Ir galbūt dėl to, kad dažnai būdavau vienintelė lietuvė, man padėjo rasti panašumų su kitais žmonėmis. Nes nebuvo kitų lietuvių, su kuriais galėčiau kartu jausti, kad mes šiek tiek skiriamės nuo kitų“, – svarsto Emilė.

Sėslaus gyvenimo neįsivaizduoja

Pašnekovė juokauja, kad tikriausiai jos smegenų chemija jau pasikeitė, mat ji kur kas patogiau jaučiasi naujoje vietoje, nei grįžusi į Lietuvą. Nepažinta šalis atneša naujas patirtis ir naujus žmones. Svetur, kur jos niekas nepažįsta, drąsiau išbandyti naujas veiklas, atrasti naujų hobių.

„Kai gyvenau Lietuvoje, galbūt labiau persvarstydavau, kur eisiu, kokie žmonės susirinks, kaip jie mane įsivaizduos, ar mane priims. Kai esu kitoje šalyje, aš nežinau, kokie žmonės kur vaikšto. Einu, kur aš noriu. Galbūt tada lengviau pačiai suprasti, ko noriu ir koks esu žmogus. Jaučiuosi tiesiog laisva naujoje erdvėje“, – mintimis dalijasi Emilė.

Anot pašnekovės, taip keisti šalis nėra lengva, bet pliusai atsveria minusus. Visgi Emilė pabrėžia, kad jai labai svarbi gimtinėje likusi šeima ir draugai, o Lietuvą vadina mylimiausia vieta, į kurią visada gera sugrįžti. Kol kas sėslaus gyvenimo neįsivaizduojanti mergina džiaugiasi sutikusi ir supratingą gyvenimo partnerį.

„Jis yra britas airis, kuris šiuo metu gyvena Fidžyje. Man atrodo, mes esame vienas kito inkarai, kurie tą stabilumą vienas kitam suteikiame. Mes taip vienas kitą giliai suprantame, kad net gyvename aš – Armėnijoje, jis Fidžyje. Visi klausia: kaip jūs kartu išgyvenote? Bet mums net klausimo nekyla, kaip“, – teigia lietuvė.

Dabar Emilė su nekantrumu pasitinka naują etapą – darbą Europos Sąjungos delegacijoje Tailande, Bankoke.

„Aš tapau klajokle, kuri neturi sėslaus gyvenimo būdo. Po Tailando vėl laukiu kažko naujo. Vienu metu galvojau, keliose šalyse galėčiau pagyventi, jeigu kas metus, kas dvejus keičiu gyvenamąją vietą. Supratau, kad nėra tiek daug“, – juokiasi pašnekovė.