Kurdų kilmės turkas Münir Akın Lietuvoje gyvena ketvirtus metus. Per tą laiką beveik pabaigė psichoterapijos studijas lietuvių kalba, metus gyveno Rukloje, kur mokė migrantų vaikus, bei trejus metus dirba su vaikais, pabėgusiais nuo karo Ukrainoje. Su Münir kalbėjomės lietuviškai ir sutarėme, kad, prireikus, pereisime į anglų kalbą. Tačiau to neprireikė.
Lietuvių kalba įtraukė
Münir pirmą kartą į Lietuvą atvyko prieš dešimtmetį – dalyvavo kelias dienas trukusiame seminare, skirtame mokytojams.
„Aš esu istorijos mokytojas. Dirbti pradėjau Turkijos rytuose, viename kaime. Vėliau persikėliau į Stambulą. Ten dirbau daugiau nei 10 metų. Ir tada nusprendžiau išsikraustyti čia. Mano partnerė lietuvė. Mes galvojome gyventi Stambule. O kadangi aš pradėjau domėtis psichoterapija, ieškojau, kur studijuoti Stambule. Bet neradau, kas atitiktų mano kriterijus. Tada radau Vilniaus geštalto institutą ir, prieš pradedant studijas, pradėjau mokytis lietuvių kalbos“, – pasakoja Münir.
Naujos kalbos subtilybes perprasti vyras ryžosi jau sulaukęs keturiasdešimties. Kalbos mokymasis pareikalavo didžiulės energijos, bet Münir sako, jam buvo įdomu suprasti, kokie yra lietuviai.
„Pradžioje abejojau, ar tikrai galėsiu. Bet aš norėjau sužinoti apie žmones. Kalba tarsi užuolaida. Jei ją atitrauktum, ką ten rastum? Mane ji įtraukė. Pradėjau klausyti LRT radijo dar Stambule. Kiekvieną dieną. Aš viską suprantu, kai tekstą skaitau. Bet gramatika man dar yra iššūkis“, – lietuviškai dėsto Münir.
Pabaigus pirmą psichoterapijos studijų kursą, vyras grįžo ir į pedagogiką. Jau trejus metus jis dirba anglų kalbos mokytoju lietuviškoje mokykloje, kurioje mokomi nuo karo pabėgę vaikai, „Gravitas Schola“ Vilniuje. Joje jis dirba nuo pat mokyklos atsidarymo, kai gera Münir bičiulė vienuolė Viktorija Voidogaitė CC kartu su mokyklos direktore pakvietė jį dirbi anglų kalbos mokytoju.
Vyras pasakoja, kad pradžioje buvo sunku, nes mokykla tik kūrėsi. Mokiniai buvo migrantai ir turėjo kitą statusą, todėl reikėjo kurti naują sistemą, kuri dabar, po trejų veiklos metų, jau nusistovėjusi.
Per didelė empatija rizikinga
Pedagogas moko aštuntokus, devintokus, o dabar turi ir vieną ketvirtokų klasę. Mokytojai daugiausia yra ukrainiečiai, yra ir lietuvių – jie moko lietuvių kalbos.
Paklaustas, ar yra didelis skirtumas mokyti tiesiog vaikus ir vaikus, bėgančius nuo karo, Münir atsako, kad nelabai.
„Šitas fenomenas man irgi įdomus. Kaip vaikai bet kokioje situacijoje gali būti tiesiog vaikais. Jie gyvena labai skirtingame pasaulyje. Jei jie nėra intensyviai ir asmeniškai patyrę [karo], jie lengvai gali atsiriboti. Žinoma, vėliau dalykai gali sugrįžti, jie atsimena. Bet dabar vaikas gyvena kaip vaikas. Įdomus fenomenas. Žinoma, yra atvejų, pavyzdžiui, jei nukenčia jų artimas žmogus, jie jaučiasi prastai, gali tai pamatyti. Bet jeigu tu eini į mokyklą, žaidi, valgai, šypsaisi, eini į spektaklį, eini į biblioteką, tai yra geras ženklas“, – dėsto Münir.
Anot pašnekovo, tai, kad jis pats yra užsienietis, padeda mokant migrantų vaikus, suteikia daugiau empatijos. Tačiau vaikams jis nėra psichologas, jis yra pedagogas, o jo pagrindinis vaidmuo – juos išmokyti.
„Per didelė empatija irgi rizikinga, kadangi mokytis yra sunku, reikia stengtis. Ir jeigu tu nori kažką duoti, reikia pabūti griežtam. Jeigu dirbant su pabėgėliais vaikais man reikėtų atsisakyti savo taisyklių ar savo pedagoginės patirties, tai būtų nenaudinga.
Mano požiūriu, jeigu nori būti naudingas, turi eiti tą kelią. Jeigu galvosi, kad to reikia atsisakyti, kadangi vaikas yra pabėgėlis, tuomet jis neišmoks. Nebūtų jokios prasmės. Jie yra vaikai, jiems reikia išmokti. Aš esu mokytojas“, – aiškina Münir.
Metus praleido Rukloje
Be ukrainiečių mokyklos, vyras dirbo ir Ruklos pabėgėlių centre tuomet, kai Lietuvą 2021 m. pirmą kartą pasiekė didesnė migrantų banga ir mažai kas žinojo, kaip tokioje situacijoje elgtis. Münir bičiulė V. Voidogaitė sukūrė mokymo projektą pabėgėlių vaikams Rukloje. Jis juos mokė matematikos. Tai buvo 2021 m. spalis – 2022 m. gegužės pabaiga.
„Aš ten būdavau keturias dienas per savaitę. Aš ten gyvenau. Iš pradžių automobiliu iš Vilniaus į Ruklą važiuodavau kiekvieną dieną. Bet tuomet pagalvojau, kad gal būtų lengviau rasti ten butą. Sesuo Viktorija padėjo jį susirasti. Ir gyvenau ten iki metų pabaigos, kai grįžau į Vilnių“, – prisimena Münir.
Rukloje tuo metu gyveno apie 120 mokyklinio amžiaus vaikų. Dauguma jų buvo kurdai ir arabai iš Irako bei šrilankiečiai.
„Matematikos mokyti galėjau iki 9 klasės lygio. Galiu atvirai pasakyti, kad mano matematikos lygis neaukštas, – šypsosi Münir. – Bet jų lygis irgi nebuvo aukštas. Ir buvo daug vaikų, kurie niekada nebuvo ėję į mokyklą, net sulaukę jau 8 ar 9 metų.“
Vyras pasakoja, kad buvo gana sudėtinga matyti vaikus, gyvenančius tokiomis sąlygomis – tvora aptvertoje nedidelėje teritorijoje, kurios palikti jie negalėjo beveik metus.
„Buvo perdėta. Kam reikia bijoti tokių vaikų? Rukla labai izoliuota vieta. Bet politika yra tokia. Niekada nesuprasi. Galų gale, Rukla tyliai buvo išardyta. Ir viskas. Stovyklos nebėra. Jie visi pabėgo į kitas šalis. Kadangi jų tikslas nebuvo gyventi čia. Jų tikslas – keliauti toliau. Lietuvos sprendimas buvo jiems neleisti iš čia iškeliauti. Niekada nesuprasi, kaip aš sakau“, – svarsto Münir.
Psichoterapija gali tapti spąstais
Vyras sako, kad pedagoginei veiklai psichoterapijos studijos taip pat padėjo. Tačiau save jis ateityje mato psichoterapeuto, o ne mokytojo kėdėje.
„Prieš maždaug aštuonerius metus bibliotekoje radau Alfredo Adlerio knygą. Ją skaitydamas supratau, kad tai yra mano vieta. Man reikia dirbti psichoterapeutu. Ne mokytoju. Ypač istorijos. Man reikia prasmės ir man reikia studijuoti. Beieškodamas pradėjau skaityti dešimtis knygų. Mane įtraukė, negalėjau sustoti“, – pasakoja Münir.
Iš pradžių susidomėjęs psichoanalize, vėliau jis pasuko į geštalto terapiją.
„Pradžioje psichoanalizė atrodo įdomiau. Bet tai nėra gilu. Po dešimties knygų supratau, kad joje trūksta gylio. Vien šitas sakinys – grįžkime į tavo vaikystę... Negaliu kritikuoti, tai irgi svarbu. Kaip galima sakyti, kad tai nesvarbu? Bet į vaikystę leistis reikia adekvačiai. Nereikia gyventi vaikystėje. Nereikia dėl visko kaltinti to, kas atsitiko prieš dvidešimt metų“, – aiškina Münir.
Tačiau pašnekovas priduria, kad joks metodas nėra tobulas. Jis sako, kad džiaugiasi, jei gali padėti žmonėms, tačiau užsimena, kad kai kuriems psichoterapija gali tapti ir spąstais, iš kurių sunku išsivaduoti.
„Jei žmonėms padeda – puiku. Bet ne visada padeda. Kai kuriems psichoterapija yra spąstai. Jie negali išeiti iš psichoterapijos erdvės. Jie užstringa ir gali netgi pulti į depresiją“, – teigia Münir.
Tačiau pabandyti psichoterapiją neprošal būtų kiekvienam, priduria jis, nes per ją gali susipažinti su savimi, o mėnesio ar šešių mėnesių trukmės konsultacijų daugumai užtenka.
„Gavau, ko norėjau – viskas. Turėtų būti šitaip, – sako Münir. – Eini į terapiją, gauni, ko tau reikia. O tada – eik, gyvenk.“
