Visai neseniai į Lietuvą iš Italijos parvykęs Tomas sako, kad grįžo pailsėti. Visą laiką būti svetimoje šalyje ir nuolatos bandyti prisitaikyti prie tos šalies mentaliteto bei kultūros kartais vargina. Vis dėlto prie jo sprendimo grįžti stipriai prisidėjo ir italų požiūris į Rusiją: „Yra likęs sentimentas, kad komunizmas išgelbės pasaulį.“
Italų nostalgija komunizmui
„Nėra lengvų patirčių, kurios būtų smagios. Užsienis yra apie tai. Išvažiuoji į naują šalį – bus labai sudėtinga, bet ir smagu“, – komentuoja pašnekovas.
Prie Tomo sprendimo grįžti labai prisidėjo ir politinė Italijos tikrovė. Ji, pasak vyro, labai skiriasi nuo Lietuvos.
„Labiausiai privertė grįžti Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Mano Italijos matymas labai pasikeitė nuo to laiko“, – tikina lietuvis.
Tomas pasakoja, kad, norint suprasti italų mentalitetą, pirmiausia reikia suprasti jų jaučiamą nostalgiją, be kurios, jo teigimu, ši tauta gyventi negali.
„Po Antrojo pasaulinio karo, kai griuvo fašizmas, atėjo į valdžią komunistai. Italai tą momentą prisimena kaip vieną geresnių, kur žmonės už jų teises kovoja ir panašiai. Tik yra toks mažas momentas, kad dešimtajame dešimtmetyje buvo išsiaiškinta pačių Italijos teismų, kad ta komunistų partija, kuri vėliau skilo, iš tiesų rūpinosi Italija, pristatė daug mokyklų, vykdė socialinę politiką, bet tos partijos buvo remiamos Sovietų Sąjungos.
Ir visame tame Viduržemio jūros regione yra tokio klasikinio dualizmo: turėjome fašistus – fašistai blogai, todėl mus turi išgelbėti komunistai. Ir yra likęs šitas sentimentas, kad komunizmas išgelbės pasaulį. Labai daug jaunų žmonių tuo tiki. Kartu turime daug metų skleidžiamą propagandą“, – pasakoja Tomas.
Vaikinas pabrėžia, kad propaganda skleidžiama nuo seno ir reguliariai, todėl spėjo paliesti ir jaunus žmones. Lietuvio teigimu, jie tiki, kad Stalinas nebuvo toks blogas, save išdidžiai vadina trockistais.
Tomas pasakoja ir tokią istoriją: „Buvau sutikęs žmonių, jaunų žmonių, kurie paklausė, iš kur aš esu. Sakau, kad iš Lietuvos ir jie nežino, kur tai yra. Bandau paaiškinti, jie sako: „Ai, Rusija.“ Sakau, kad ne.
Galiausiai išsiaiškinam, kur ta Lietuva ir tada sako: „Geras, mano prosenelis ar senelis tarp kitko buvo italų partizanas, kažkuriuo momentu jis prisijungė prie Sovietų Sąjungos armijos ir jus vadavo.“
Studijos Bolonijoje ir sunkus darbas
Nors pats vaikinas kilęs iš menininkų šeimos ir yra grafikas, šiuo metu menu neužsiima. Jo pažintis su Italija prasidėjo dar studijų laikais. Mokydamasis Vilniaus dailės akademijoje pasinaudojo proga ir trumpam išvyko pastudijuoti į Boloniją. Sako ten itin susižavėjęs dėstytojais.
„Ten mokiausi meno akademijoje, buvo labai smagu, labai įdomi patirtis todėl, kad turbūt pirmą kartą buvo labai kompetentingi teorijos dėstytojai. Labai įdomiai pasakojo. Labai daug informacijos pateikdavo ir tikrai matydavai ten ugnį akyse, kai pasakoja apie kokią nors labai specifinę temą. Tarkime, politiką vaikų literatūroje“, – pažymi pašnekovas.
Dar būdamas studentas Tomas italų kalbą išmoko vos per tris mėnesius. Sako kito pasirinkimo net ir neturėjęs. Labiausiai jam padėjo jį priėmusi pažįstama, kuri su lietuviu kalbėjo tik itališkai.
Ir nors pirmoji pažintis su Italija buvo gana pozityvi, grįžus čia gyventi situacija pasikeitė. Tomas pasakoja gavęs itin sunkų darbą, kuriame jautėsi smarkiai išnaudojamas. Vaikinas pabrėžia, kad jaunam žmogui susirasti normalų darbą Italijoje, net ir turint patirties, – labai sunku.
„Dirbau labai nemylimą darbą tuo metu – buitinės technikos išvežiotoju ir montuotoju. Mes būdavome dviese furgone, vežiodavome po visą Pjemontą, Lombardijos regionus buitinę techniką. Manau, kad tai labai nuostabus darbas rašytojams, nes pamatai daug skirtingų žmonių.
Ten mane išnaudojo. Darbą dažnai pradėdavau apie 5-ą ar 6-ą ryto, o darbas labai dažnai baigdavosi apie 10-ą vakaro, kartais net ir vidurnaktį. Labai dažnai būdavo, kad dirbdavau 6 dienas per savaitę, kartais ir septynias. Ne patys laimingiausi prisiminimai iš to laiko. Šitas dalykas labai prisidėjo prie nemeilės Italijai, nes ten nėra labai lengva susirasti darbą, ypač jauniems žmonėms“, – pasakoja lietuvis.
Pamatė stiprią Rusijos propagandą
Tomas Italiją lygina su dešimtojo dešimtmečio Lietuva. Anot jo, viskas čia vyksta per pažįstamus. Darbą tautietis galiausiai metė. Kitą susirado benamių valgykloje. Jų Italijoje – daugybė, o įkūrusios jas įvairių kairuoliškų pažiūrų bendruomenės.
Dalis tokių centrų rūpinasi bendruomenėmis, padeda pažeidžiamoms žmonių grupėms. Kiti, pasak Tomo, tiesiog susibūrimų ir vakarėlių vieta. Dirbdamas su vienu iš tokių centrų lietuvis sako supratęs, kokią didelę įtaką rusiška kultūra yra padariusi Italijai.
„Tuo metu man atsirado alergija komunistams italams. Tikrai sutikdavau daug močiučių, kurios ateina ir klausia, kodėl taip nemyli, skriaudžia rusus Latvijoje. „Kur jūs perskaitėte šituos dalykus?“ Man atnešdavo knygą ar tris, kuri parašyta kokio nors italo, studijavusio Maskvoje, kaip visas pasaulis yra rusofobiškas.
Savanoriaudamas iš lėto supratau, kad esu apsuptas žmonių, kurie kaip religija yra įtikėję, kad Rusija yra didi šalis. Ta propaganda yra tokia stipri, kad realiai yra rusų kultūros centrų, kurie vadinasi „Russkij Mir“, – pasakoja Tomas.
Turinas įspūdžio nepaliko
Pašnekovas gyveno Italijos šiaurėje – Turine. Tokią geografiją lėmė ne jo paties noras, o tai, kad ten gyvena Tomo mergina. Tačiau šiuo miestu lietuvis sužavėtas neliko. Pašnekovas pažymi, kad tai industrinis miestas, kuriame didelis oro užterštumas.
„Jis yra apsuptas kalnų, bet tie kalnai nėra taip arti, kaip atrodo. Pats miestas yra dauboj, tai kai užkyla daug smogo, vėjas neišvėdina. Jeigu koks nors lietuvis nori gyventi Italijoje, tai aš esu įsitikinęs, kad jis nenori gyventi Turine“, – tvirtina pašnekovas.
Vaikinas pasakoja, kad pirmą kartą išvažiavęs į Italiją, dar studijų metais, labai norėjo pritapti. Tačiau čia atvykus antrą kartą – viskas pasikeitė.
„Viena vertus, gyvendamas Italijoje aš labai lietuviu jaučiausi, bet negaliu pasakyti, ką man tai reiškia. Turbūt pirmą kartą, kai išvažiavau į Italiją, Boloniją, labai norėjau tapti italu. Labai norėjau kalbėti tobulai itališkai, įsilieti, ištirpti tame sociume. Bet jau antrą kartą ten būdamas dėl karo konteksto supratau, kad aš tiesiog to negaliu, man nepavyks ir aš to nenoriu“, – komentuoja tautietis.
Nori vėl nerti į mokslus
Šiuo metu Tomas tikisi Lietuvoje pailsėti ir atgavęs jėgas vėl planuoja mokytis. Tačiau nebe menų.
„Dabar labai noriu į fiziką ar taikomąją matematiką stoti ir ateityje dirbti inžinerijos srityje“, – sako pašnekovas.
Apibendrindamas savo patirtis Tomas pabrėžia, kad keliauti, pažinti kitas kultūras, net jei jos tam tikrais savo aspektais nemaloniai nustebina, vis tiek vertinga. Jis ragina jaunus žmones nebijoti pasiblaškyti ir po to sukauptas patirtis ir žinias parsivežti čia. Jo teigimu, išvykti – visada gera mintis.
„Ar tai gera patirtis, ar bloga patirtis, bet bus tikrai smagu. Bent jau papasakoti grįžus“, – įsitikinęs lietuvis.
