„Chersonas kitoks nei Lietuva. Jis yra sausas, tai yra stepė, ilgi, neaprėpiami laukai, daug saulės. (...) Tai savotiška, galbūt sovietinio laikotarpio labai sumaitota vietovė. (...) Bet nuostabi vieta būti ir aplankyti. Klausimas, kaip viskas atrodys dabar, nes nemačiau visko po Kachovkos susprogdinimo. Žinau, kad ta sala, į kurią mes važiavome, yra visiškai sunaikinta, tai bus naujas etapas“, – LRT.lt sako Chersone gimusi, Lietuvoje augusi Viktorija Gorbatenko. Moteris Ukmergės r. ne tik plėtoja natūralių arbatų bei kavų verslą, bet ir renka paramą savo gimtajam Chersonui.
Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Viktorija – istorikė, įmonės „Dvaro kavos“, gaminančios natūralias bekofeininines kavas bei arbatas, savininkė, Pietų Ukrainai įvairią paramą renkančios organizacijos „Parama Pietų Ukrainai“ („AID for Southern Ukraine“) įkūrėja. Be kita ko, moteris įsigijo ir Sližių dvarą, kuriame įsikūrė namus Ukmergės rajone, Kultuvėnuose, už nugaros palikusi gyvenimą sostinėje. Čia pat gamina ir savo produkciją, už kurios pardavimus dalis lėšų taip pat keliauja Ukrainai, rengia degustacijas.
Viktorijos tėvai – mama lietuvė ir tėtis ukrainietis – susipažino Kėdainių r., Akademijoje, Lietuvos agrarinių mokslų centre (LAMC). Vėliau dėl meilės mama išvyko gyventi į Chersoną, kur ir gimė bei pirmuosius penkerius metus gyveno Viktorija. Tėvams išsiskyrus, Viktorija su mama atvyko gyventi į Lietuvą.
„Mano gyvenime yra labai daug gamtos (...). Tos patirtys, kurios buvo mano vaikystėje, viena iš jų yra pas mano močiutę vienkiemyje Žemaitijoje, o kita patirtis, aišku, Chersonas. Kad ir miestas, Chersonas yra „pilnas“. Gyvenome ant Dniepro deltos ir tikrai daug laiko leidome tiesiog plaukiodami valtimis, turėdavome namelį saloje. Gamtos daug, aišku, paskui ji įeina į kitą lygį, kai gyveni tokioje aplinkoje, kur aplink tave įvairūs laukai, suskirstyti mažais rėželiais“, – prisimena Viktorija.
Jos teigimu, Chersone viskas sukasi apie tai, kaip iš vienos pusės užauginti kokybišką augalą ir kaip yra svarbu tai padaryti, valgyti sveikai.
„Bet, kita vertus, taip pat ir kaip apsaugoti augalą. Ekologija ten taip pat buvo labai stiprus dalykas“, – sako ji.
Meilę gamtai suformavo ir mamos profesinės kelionės, į kurias vykdavo ir pati Viktorija, pavyzdžiui, į Japoniją.
„Augau Akademijoje, Kėdainių r., ten yra Žemdirbystės institutas, stiprus žemės mokslų centras, išlikęs iki šių dienų. Kai jau tapau 18-metė, kai galėjau pati važiuoti (į Ukrainą – LRT.lt), tada kiekvienais metais vykdavau, domėdavausi (šalimi – LRT.lt). Su mano babuška ir visais giminaičiais visą laiką palaikėme ryšį, rašydavome ir siųsdavome vieni kitiems laiškus.
Kad ir kaip bebūtų, tas identiteto lietuvės-ukrainietės visada manyje išliko. Vien tik dėl to, kad gyvenau su, sakykim, keista pavarde kaime, (Lietuvoje – LRT.lt) visą laiką buvo problemų ją ištarti, tai visada buvo pabrėžiama“, – dėsto Viktorija.
Savanorystė atokioje vietoje Islandijos šiaurėje
Po Kėdainių Viktorijos akys nukrypo į sostinę. Visgi ir čia ji ilgai neužsibuvo. Baigusi medievistikos studijas Vilniaus universitete, Viktorija norėjo bent metų pertraukos ir išvyko savanoriauti į Islandiją.
„Išvykau į pakankamai atokią vietą šiaurės Islandijoje, ten gyvenau metus. Gyvenau labai uždaroje, gražioje bendruomenėje, dirbau mokykloje”, – atskleidžia pašnekovė.
Anot jos, Islandijoje yra visai kita švietimo sistema, kitas apgyvendinimo intensyvumas, tad ji dirbo internatinėje mokykloje.
„Bet jos ten nėra tokios kaip čia, Lietuvoje. Pavyzdžiui, kadangi sodybos išsidėsčiusios 40 km atstumu nuo mokyklos, tai tiesiog neįmanoma suvežioti visų kiekvieną kartą, dėl tos priežasties buvo kuriamos mokyklos tam tikroje vietovėje, vaikai atvažiuodavo gyventi ilgesniam laikui. Šis principas po truputį nunyko, atsirado mokyklinis transportas, bet Islandijoje išliko dvi tokios mokyklos. Kai vaikai jaučia, kad dėl dinamiško gyvenimo niekaip negali susikaupti savo egzaminams, jei nori išmokti ir pagyventi (atskirai nuo tėvų – LRT.lt), kiti gal dėl vienų ar kitų priežasčių nori nuo jų ar aplinkos pabėgti, jie renkasi tikslingai tokias gimnazijas“, – aiškina ji.
Viktorijos teigimu, tai jai buvo šansas ir pagyventi vietinėje bendruomenėje, ir susipažinti su vaikais iš visos Islandijos, pažinti jų kultūrą, gyvenimo dinamiką, o tai buvo labai įdomu.
„Gavau labai daug įkvėpimo ir bendruomeniškumo, sužinojau, ką reiškia muzika Islandijoje, kodėl ji yra tokia svarbi islandų gyvenime“, – atskleidžia moteris.
Visgi pašnekovė teigia negalvojusi ten pasilikti ilgesniam laikui, jai buvo nelengva priprasti prie islandų paros režimo, buvo emociškai sunku.
„Pirma, Islandijoje man neįprastas saulės balansas, vienu metu jos yra per daug, neįmanoma sustoti gyventi, visada turi kažką veikti. O kitu atveju jos tiek mažai, kad tai tampa fiziškai ir emociškai sunkiu laikotarpiu. Manau, kad tik sportas man padėjo. Juolab kad mes gyvenome tokioje atokioje vietoje, kur nėra net didesnio miesto apšvietimo“, – sako Viktorija.
Kita priežastis, privertusi apsvarstyti grįžimą į Lietuvą, – ne toks lengvas įsiliejimas į kultūrą, pilietiškumą svečioje šalyje. Pasak pašnekovės, teko mokytis ir islandų kalbos.
„Kitaip ir nelabai išeitų, nes daug suaugusiųjų ir vaikų, su kuriais aš dirbau, nemokėjo anglų kalbos ir mes mokėmės vieni iš kitų – aš mokiau anglų, jie islandų“, – prisimena ji.
Vėliau pašnekovės dėmesį patraukė Danija, kurioje ji pragyveno penkerius metus, čia baigė mokslus.
„Labai daug bendravome su lietuvių studentais, nes tuo metu, kai aš studijavau, (...) įsigaliojo nemokamas mokslas Danijoje, tuo metu daug pažįstamų ir bičiulių nusprendė ten studijuoti“, – pasakoja ji.
Praleidusi, kaip pati sako, puikius metus Danijoje, Viktorija visgi apsisprendė grįžti į Lietuvą.
„Aš mėgstu gamtą. Aišku, Islandija turi savaip ypatingą gamtą, bet ten yra visai kitas kraštas. Danijoje gamtos yra žymiai mažiau. Norėjau grįžti į Lietuvą, man tai buvo svarbu“, – ryšį su lietuviška gamta pabrėžia ji.
Svetur gimė ir verslo idėja
Po Danijos grįžusi gyventi į Vilnių Viktorija įsidarbino vienoje biudžetinėje įstaigoje, kaip pati sako, nors tai buvo įdomus darbas, bet tiesiog skirtas ne jai.
„Nusprendžiau pabandyti (sukurti – LRT.lt) kažką savo. Danijoje mes su bičiulėmis buvome sukūrusios verslą, bandėme prekiauti mažų lietuviškų prekės ženklų dizainerių kūriniais. Bet buvo mūsų pačių padarytos tam tikros klaidos ir jis nebuvo labai sėkmingas. Kai supratau tą dinamiką, kai pati esu atsakinga už savo dalykus ir savo darbus, man tai patiko, pabandžiau ir turėjau visai geras galimybes įkurti savo verslą (Lietuvoje – LRT.lt)“, – verslo pradžią prisimena ji.
Dabar jau penkerius metus Viktorija turi bekofeininių kavų bei arbatų verslą „Dvaro kavos“.
„Kadangi mano draugas turi mažas kavines Vilniaus senamiestyje, tai jis galėjo mane konsultuoti, kaip elgtis su maistu, turėjo tam tikros patirties“, – dėsto verslo įkūrėja.
Tuo metu, kai atėjo mintis kurti savo verslą, moteris domėjosi veganiška ir vegetariška mityba, pastebėjo, kad Lietuvoje buvo tikrai mažai skirtingų miltų pasirinkimų.
„Be to, mano proprosenelis Ukrainoje buvo malūnininkas, tai iš išeitinio atlyginimo nusipirkau mažą malūną. Bandžiau gaminti avinžirnių miltus, kitokius miltus, ko tik nebandžiau. Bet nepavykdavo jų parduoti, žmonės jų nepirkdavo. Dėdavome į lentynas ir jiems tai buvo neįdomu“, – apie pirmuosius eksperimentus kalba ji.
Po to moteris nusprendė pabandyti padaryti miežių kavos. Kaip tik buvo žiemos mugė, pamėgino ją parduoti ir susilaukė sėkmės.
„Žmonės pradėjo kalbėti, ko jie dar norėtų, o mes – į tai reaguoti. (...) Ilgainiui asortimentas išsiplėtė iki 20 produktų, o pirmoji sukurta kava išnyko“, – sako „Dvaro kavos“ įkūrėja.
Pirmieji kavų ir arbatų gamybos bandymai prasidėjo virtuvėje, vėliau viskas persikėlė į kavinės virtuvę. Bet, kaip atskleidžia Viktorija, Vilnius niekada nebuvo tas tikslas, kur ji norėjo pasilikti, visada galvojo apie gyvenimą vienkiemyje.
„Ir kaip istorikei mano draugas sako, žiūrėk, yra dvaras, sąlyginai netoli nuo Vilniaus, nes ir ieškojome kažko 70–80 km aplink Vilnių. Radę šitą Sližių dvarą čia atvažiavome vasario mėnesį, viskas buvo pilka, matyti griuvėsiai“, – pirmuosius įspūdžius prisimena ji.
Kiek vėliau, įsigijusi dvarą, Viktorija čia perkėlė savo verslą. „Dvaro kavose“ dabar iš viso dirba septyni žmonės. Viktorijos teigimu, pagrindinis jos tikslas – sutvarkyti šį istorinį dvarą ir teikti jame apgyvendinimo paslaugas, kad jame dažniau vyktų degustacijos ir kitos veiklos, dvaras būtų atviras visuomenei.
Danijoje užgimė idėja ir padėti Ukrainai
Kol gyveno Danijoje, Viktorijos mintyse užgimė ir idėjos prisidėti prie pagalbos Ukrainai. Su Chersono pilietiškumo klausimais ji dirba nuo 2013 metų, su Kopenhagos ukrainiečiais organizavo įvairiais akcijas ir iniciatyvas.
„Vėliau apsilankius Chersone susipažinau su lietuviškų šaknų turinčia vietos ukrainiete Natalija Bimbiraite. (...) Susitikome ir nuo to laiko visada palaikome ryšius. Chersone galbūt trūksta tokio identiteto suvokimo. Jie sovietų buvo okupuoti žymiai anksčiau nei Lietuva, tad identitetas buvo pakankamai išravėtas. Man buvo labai nuostabu sutikti Nataliją, kuriai buvo įdomi LDK praeitis, visai kitas istorijos korpusas, kuris buvo visiškai pamirštas ir iš esmės naujai sukurtas Rusijos. Ji dirbo ir kovojo su visa šita propaganda, mane tai žavėjo, nes aš pati istorikė“, – atskleidžia Viktorija.
Taip pamažu pašnekovė kartu su Natalija ir kitais žmonėmis pradėjo vykdyti įvairias iniciatyvas pačioje Pietų Ukrainoje, konkrečiai – Chersono srityje. Pavyzdžiui, kovido pandemijos įkarštyje kovojo su propaganda, raginančia nesiskiepyti.
Vėliau kilo idėja įkurti organizaciją „Parama Pietų Ukrainai“ („AID for Southern Ukraine“), kurios veiklą šiuo metu aktyviai vykdo pati Viktorija ir du jos bičiuliai, bendradarbiaudami su vietiniais ukrainiečiais bei Ukrainos institucijomis. Organizacija renka įvairią paramą, lėšas, už kurias vėliau perka daiktus, vaistus, techniką ir kt. reikalingus atributus nuo Rusijos pradėto plataus masto karo kenčiantiems ukrainiečiams.
„Mūsų pagrindinis tikslas yra Chersonas, niekur kitur paramos nesiunčiame. Tai nėra dėl to, kad Chersonas būtų geresnis už kitas sritis, kurioms reikia pagalbos, tikrai ne. Bet dėl to, kad mes turime žmogų (N. Bimbiraitę – LRT.lt), kuris užtikrina mums skaidrumą, tai yra mums svarbiausia. Dabar kristalizuojasi ir Ukrainos institucijos, su kuriomis bendradarbiaujame“, – dėsto ji.
Anot Viktorijos, ji pati neseniai lankėsi Užkarpatėje, iš kur parsivežė vaistažolių ir su komanda netrukus pristatys iš jų pagamintas arbatas, visos lėšos bus skirtos vietos ukrainiečiams.
„Svarbiausia šiuo laikotarpiu, kai praėjo jau pusantrų metų (nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios – LRT.lt), tai kalbėti. Po truputėlį slystama į Donbaso laikotarpį, kai galvojama, kad buvo truputėlį tas karas, dabar jis praėjo, o iš tikrųjų jis yra ir yra labai baisus. Kai ten nuvažiuoji ir pamatai arba šiaip skaitai, kadangi tai vis tiek yra mano artimieji, tai karas tikrai yra ir jis niekur nedingo“, – primena ji.
Alinantis, bet sėkmingas tėčio pabėgimas į Lietuvą
Kaip teigia Viktorija, kai rusų okupantai įvažiavo į Chersoną, ji nerimavo, kad tėčiui kažkas atsitiks, nes jis nebijojo atvirai visiems pasakyti ir įrodyti, jog yra ukrainietis. 2022 metų gegužę Viktorijos tėčiui pavyko pabėgti į Lietuvą iš Chersono, kurį tuo metu buvo okupavusios Rusijos pajėgos. Vėliau miestas sėkmingai buvo atkovotas ukrainiečių.
Kaip pati moteris praėjusių metų gegužę skelbė savo feisbuko paskyroje, pirmasis tėčio bandymas pabėgti iš Chersono buvo nesėkmingas.
„Jam buvo pasiūlyta vykti į Krivoj Rogą (Ukrainos kontroliuojamą zoną), nes Mykolajivo pasiekti nebeįmanoma. Kaip sekėsi? 4 val. ryto išvažiavo su kitais 5 asmenimis (tarp jų ir du vaikai). 231 km. nuvažiuoti prireikė 16 valandų. Jų laukė 50 okupantų kontroliuojamų blokpostų (maždaug 1 blokpostas kas 5 km). Kiekvieną blokpostą kontroliuoja atskira mafija, susidedanti iš vienos etninės grupės – čečėnų, buriatų, kalmukų, kubanės kazokų, rusų ir kt.
Tikrina daiktus, kartais telefonus, ieško tatuiruočių ir jas fotografuoja, kartais prašo nusirengti. Visi jie girti ir agresyvūs. Jei nori, kad tave praleistų tolyn – reikia daryti viską, ką sako, ir papildomai duoti jiems degtinės (ar bet kokio kito stipraus alkoholio) ir cigarečių, kartais pinigų, kartais dar ko nors“, – apie alinantį tėčio pabėgimą pasakoja Viktorija.
Jos teigimu, patikrų metu vyravo nuolatinis žeminimas, nenuspėjamas elgesys.
„Suskaičiavau, kad vien jų ekipažui teko vežtis ne mažiau kaip 50 butelių stipraus alkoholio (manau, kad su vienu buteliu vienam postui nebuvo apsieita) ir 50 blokų cigarečių. Šalikelėse buvo pilna sugadintos karinės amunicijos (tankų, raketų sistemų) ir apdegusių civilių automobilių. Viena kelio pusė palikta karinei amunicijai.
Tuo metu Davydiv Brid buvo paskutinis patikros punktas prieš įvažiuojant į vadinamąją „pilkąją zoną“ (fronto linija, jos niekas nekontroliuoja). Prieš tiltą per Inguleco upę nusidriekusi 20 km automobilių eilė (tų, kurie tą dieną nusprendė pabėgti iš srities). Kai kurie žmonės savo galimybės laukė daugiau nei parą“, – dėsto ji.
Viktorijos teigimu, du blokpostai buvo įkurti ant paties tilto, prie kiekvieno – krūva minų, keliaujama zigzagais.
„Paskutiniame poste nukreipiama į dešinę ar kairę. Viena kryptimi keliaujama į „pilkąją zoną“, o po to pasiekiama Ukrainos kontroliuojama teritorija, kita – grįžti ten, kur pradėjai (tau nepasisekė pabėgti). Ekipažas išleistas į „pilkąją zoną“, tačiau už kelių metrų nuo jų su itin didele galia ir garsu sprogo pora minų. Mano tėvas ir dabar iš dalies kurčias viena ausimi. Visgi, mano tėvui kelionė buvo sąlyginai rami, žinote kodėl? Jis nebuvo jauna vieniša keliaujanti moteris. Jis turėjo pakankamai pinigų kelionei apmokėti. Jis turėjo kur pabėgti, turėjo patyrusį kontrabandininką (vairuotoją), kuris mokėjo susidoroti su įvairaus pobūdžio ir poreikių okupantais prie blokpostų.
Jis pasirinko gerą laiką. Praėjus trims dienoms po kelionės, okupantai sušaudė automobilių koloną prie Divydiv Brid tilto. Daugelis mirė, kiti mirė, nes niekas jiems nesuteikė medicininės pagalbos, daugelis buvo sužeisti. Tik priminsiu – keliauja ir vaikai, nėščios moterys. Po savaitės tie, kurie bandė pabėgti link Mykolajivo, buvo nukreipti į užminuotą lauką. Daugelis mirė“, – savo pasakojimą užbaigia Viktorija.
Viktorijos tėtis dabar gyvena Ukmergėj, čia jis jaučiasi saugiai. Pasak pašnekovės, čia jam suteikta labai gera medicininė pagalba, mat vyras turėjo daug gretutinių ligų, o pati Viktorija su ašaromis akyse dėkoja Lietuvai, kad ši prisidėjo ir prisideda siųsdama paramą Ukrainai.
Visi giminaičiai, kurie gyveno Chersone ir su kuriais Viktorija palaikė artimus ryšius, išvyko į saugesnes vietas.
„Chersonas kitoks nei Lietuva. Jis yra sausas, tai yra stepė, ilgi, neaprėpiami laukai, daug saulės. Mano tėvas, kai atvažiavo į Lietuvą, žiūrėdavo (į debesis – LRT.lt) ir sakydavo: „Gaisras!“ Jam visą laiką atrodė, kad lietuviški skalsūs rudeniški debesys yra dūmai. Nes Chersone nėra tiek debesų.
Dykuma, sausa, bet yra arterija – Dnipro upė, kurioje vyksta visa gyvybė. Visada ten važiuodavau rugsėjo pradžioje, nes vasarą ten būna 40 laipsnių šilumos. (...) Tai savotiška, galbūt sovietinio laikotarpio labai sumaitota vietovė. (...) Bet nuostabi vieta būti ir aplankyti. Klausimas, kaip viskas atrodys dabar, nes nemačiau visko po Kachovkos susprogdinimo. Žinau, kad ta sala, į kurią mes važiavome, yra visiškai sunaikinta, tai bus naujas etapas“, – mano Viktorija.
