Šešerius metus Jungtinėje Karalystėje gyvenusio ir į tėvynę sugrįžusio Rimanto Radzevičiaus kasdienybė – daug skambučių, kelionių ir darbų. Tačiau daugiausiai laiko jis sako skiriantis būsto Alytuje statyboms – ne viename megapolyje gyvenęs, pasaulį išnaršęs tautietis pasirinko gyvenimą toliau kurti Dzūkijos miškų apsupty.
Išvyko atsitiktinai
Rimantas sako, kad jo išvykimo priežastis yra kiek juokinga – į Jungtinę Karalystę po mokyklos vykti neplanavęs, tokį sprendimą lėmė stojimų sistemoje netikėtai įsivėlusi klaida.
„Aš mokslus pabaigiau, jei atmintis nemeluoja, 2010 metais. Tais metais Švietimo ministerija įvedinėjo naujas stojimo į aukštąsias mokyklas tvarkas, kažkas keitėsi.
Tais metais sistemoje buvo kažkoks sutrikimas, dėl kurio per pirmus du stojimo etapus įleido tik labai mažą dalį studentų, tik šimtukininkus. Visiems kitiems įstoti leido tik per trečiąjį etapą.
O aš kaip tik per trečiąjį etapą pamiršau, kad reikia iš naujo dokumentus užpildyti. Taip ir išėjo, kad niekur neįstojau“, – su juoku prisimena pašnekovas.
Lietuvis pasakoja nepasimetęs, nes sesuo jau kurį laiką gyveno Didžiojoje Britanijoje. Daug nedvejodamas prisimena vienu skambučiu sesę informavęs, susikrovęs daiktus ir išvykęs.
„Negaliu sakyti, kad patyriau kažkokių didesnių sunkumų pirmais metais, kaip kitiems būna. Manau, kad nesvarbu, kur gyveni, tiesiog reikia daryti taip, kaip gali geriausiai toje situacijoje“, – atskleidžia Rimantas.
Tačiau jis priduria, kad situaciją lengvino mintis, jog išvykimas tikrai bus laikinas. Pasiekęs užsibrėžtus tikslus jis žinojo sugrįšiąs į tėvynę.
„Buvo, aišku, noras pasibaigti mokslus ten ir kartu turėti bent minimalių santaupų. Man tuo metu buvo gal tik aštuoniolika, devyniolika metų, tada labai daug reiškė galimybė būti finansiškai nepriklausomam. Siekiau susitaupyti tiek, kad galėčiau įsigyti būstą“, – teigia pašnekovas.
Šalių skirtumai
Rimantas pasakoja, kad tiek šešerius metus gyvendamas Jungtinėje Karalystėje, tiek vėliau ilgesnį laiką praleidęs kituose pasaulio didmiesčiuose su didesniais sunkumais nesusidūrė todėl, jog visada jautėsi esąs pasaulio pilietis.
Jis teigia supratęs adaptacijos poreikį, todėl palankiai priėmė kitą kultūrą, visuomenės skirtumus. Svarbiausia, jo nuomone, buvo atėjęs aiškumas, kad savo kultūros ar gyvenimo būdo svetur nereikia spausti ir diegti, identitetą galima išlaikyti savyje ir be to. Taip žmogui lengviau jaustis gerai.
„Todėl, kai išvykau, jaučiausi tiesiog pakeitęs vietą, bet tai nekeitė manęs kaip asmenybės. Nes vienas žmogus, išvažiavęs iš Lietuvos, gali jaustis migrantu, o kitas nesijaus jokiu migrantu, jam tai bus tiesiog nauja gyvenimo vieta“, – sako Rimantas.
O ir didelių skirtumų, pasak pašnekovo, nebuvo – pasaulis šiuo metu darosi vis globalesnis, todėl beveik visos Vakarų valstybės panašėja tarpusavyje.
„Aš seniai, dar gyvendamas Jungtinėje Karalystėje, diskutavau su vienu senuku apie šalių skirtumus. Ir kalbėjomės, kad galima pastebėti tam tikrus ciklus, kaip keičiasi valstybė – kaip keitėsi Jungtinė Karalystė, lygiai taip pat keičiasi ir Lietuva.
Tiesiog Britanijoje stiprus pokytis vyko, sakykim, aštuntajame ar devintajame dešimtmetyje. Tam tikros kibirkštys ten lėmė pilietinius judėjimus, o jie – naujo mentaliteto susikūrimą. Lietuva tais laikais negalėjo turėti tų kibirkščių, tų diskusijų, kurios būtų paskatinusios pokytį, bet mes jų pradedame dabar turėti.
Mes sparčiai judame į globalų mentalitetą. Kiek tai užtruks – klausimas, bet lietuviams tikrai nereikia per daug žvalgytis kitur – mes esam tikrai nerealūs“, – džiaugiasi tautietis.
Nesigaili sugrįžęs
Rimantas pasakoja, kad šiais žodžiais įsitikino 2016 metais sugrįžęs atgal į Lietuvą.
„Supratau, kad čia galima labai gerai ir smagiai gyventi. Taip, gal ir yra trūkumų, bet trūkumai gali virsti ir pliusais – viskas priklauso nuo požiūrio. Dabar Lietuvos nekeisčiau į jokią kitą šalį. Išvažiuoti, pakeliauti – taip, bet ateitį matau tėvynėje.
Lietuvoje, kai esi lietuvis, gal skambės banaliai, bet jautiesi savas. Ir šitas jausmas labai daug suteikia. Aš raginčiau visus sugrįžti“, – sako jis.
Lietuvis taip pat džiaugiasi sparčiai Lietuvoje besiplečiančiais finansinių technologijų startuoliais, vieną ir pats vysto.
„Per šiuos visus metus Lietuva sukūrė stiprią startuolių bendruomenę, o ir startuoliai nebėra orientuoti vien tik į finansinę rinką, atsiranda tokių, kurie keičia įpročius, kurie juos palengvina. Plečiasi švietimo, sveikatos sektoriai. Vertikalė plečiasi į visai kitas sritis, o tai yra tikrai puikios žinios“, – tikina Rimantas.
Iš pasaulio didmiesčių į Dzūkiją
Sugrįžęs į tėvynę, Rimantas iš pradžių apsigyveno Alytuje, tačiau kurį laiką pagyvenęs suprato, kad ten jam per mažai veiklos.
„Todėl pabėgau į Vilnių, įsigijome būstą, susikūrėme visą gyvenimą sostinėje. O tada, beveik iš karto, grįžtam atgal į Alytų.
Niekada negali žinoti, kas slepiasi už kito kampo. Čia vienas esminių gyvenimo dėsnių, vienas iš tų, kuriais gyvenime vadovaujuosi. Nes niekada nežinai“, – atskleidžia jis.
Paklaustas, kodėl nusprendė grįžti į Dzūkijos miškus, pašnekovas teigia, jog pasikeitė aplinkybės, atsirado moteris, šeima.
„O Alytus iš tiesų yra labai draugiškas šeimai – darželiuose vietos visada bus, mokyklose irgi, spūsčių nebus, vaikus į būrelius suvežiot galėsi greitai. Be to, miestas labai žalias, netoli iki Vilniaus“, – teigia Rimantas.
Pašnekovas pažymi, kad po gyvenimo svetur valandą važiuoti iki Vilniaus jam nebeatrodo didelis atstumas.
„Vienas iš aspektų, kurį supratau gyvendamas Didžiojoje Britanijoje, yra tai, kad mes, lietuviai, labai savo galvoje esame išpūtę mūsų mažus atstumus. Nes, sakykime, valandą važiuoti iki darbo kiekvieną rytą – pasaulyje tai nėra problema, tai yra norma. Čia, sakyčiau, gal reikėtų naujo požiūrio kampo tautiečiams“, – tikina jis.
Avarija įkvėpė kelionei aplink pasaulį
Rimantas pasakoja, jog darbų pripildytą kasdienybę prieš keletą metų sukrėtęs įvykis privertė iš naujo apsvarstyti gyvenimą ir jo siūlomus džiaugsmus.
„Patekau į avariją, po kurios metus pragulėjau lovoje, – atskleidžia jis. – Ir kai jau sugebėjau atsistoti iš lovos, labai aiškiai supratęs, kad tikrai nežinau, kas slepiasi už kito gyvenimo posūkio, nusprendžiau nebešvaistyti akimirkų ir galimybių. Ir, kadangi galimybių buvo, susikrovę lagaminus sėdom į lėktuvą.
Man buvo reikalinga reabilitacija tam, kad atsigautų poilsiavusi koja, buvo užsibrėžtas tikslas keliauti ir kuo daugiau vaikščioti, tyrinėti“, – sako Rimantas.
Lietuvis teigia per pusmetį aplankęs Didžiąją Britaniją, Jamaiką, JAV rytinę ir vakarinę pakrantes, Balį, Maldyvus, Dubajų, Ispaniją, Maroką ir Paryžių. „Stengiausi visą žiemą praleisti ten, kur šilta, kad nereikėtų šalti kojų“, – juokiasi jis.
Paklaustas, kas labiausiai nustebino, jis išskiria Azijos šalių žmonių svetingumą ir žmogiškumą. Įspūdį jam paliko ir Maroko žmonės, teigia nesitikėjęs, kad jie bus tokie šilti.
„Na, ir ta pati Jamaika – jei žiūrėtume į žiniasklaidą, tai Jamaika yra vadinamosios didesnės rizikos šalis, atrodo, kad ten labai daug nusikaltimų. Tačiau iš tiesų Jamaika yra viena iš vietų, kur tikrai dar kartą sugrįžčiau, nes, aišku, gamta yra labai įspūdinga, bet ir patys žmonės yra paprasti ir labai draugiški.
Kai keliavom, vienas taksi vairuotojas mus vežiojo po salą ir pasakojo istoriją, kad taip, Jamaikoje yra nusikaltimų, bet kariauja tik nusikalstamos grupuotės. O dėl turistų, jis sakė, kiekvienas jamaikietis yra pasiruošęs juos užstoti ir apsaugoti, nes jie nori keisti šalies įvaizdį į geresnę pusę“, – prisimena pašnekovas.
Kad ir kokią nenuspėjamą, ateitį Rimantas sako regintis Lietuvoje. Tačiau skuba pridurti, jog ateityje tikrai nusimato kelionių – jau rudenį planuoja praleisti tyrinėdamas Afrikos žemyną.
