„Daug kas įsivaizduoja, kad žmonės čia gyvena tiesiog dykumoje, smėlyje, palapinėse, kad visur aplink pilna kupranugarių“, – juokiasi Katare įsikūrusi Eglė Urbonavičiūtė-Valutė ir pabrėžia – tai tikrai netiesa. Ji sako, kad prisijaukinti Katarą jų šeimai nebuvo sunku, neatbaidė nei vasarą svilinantis karštis, nei tam tikri kultūriniai ypatumai, pavyzdžiui, kad dažniausiai čia niekas nevyks sutartu laiku.
Dalyvauti konkurse dėl vietos orkestre paragino vyras
Smuikininkė Eglė Urbonavičiūtė-Valutė su vyru Katare skaičiuoja 8-erius metus. Prieš tai ji studijavo Vienoje ir Lione, o Kataras akiratyje atsirado porai ėmus ieškoti šalies, kur galėtų dirbti ir gyventi kartu.
„Su vyru susipažinome gana anksti, daug keliavome, santykiai buvo per atstumą. Galiausiai nutarėme, kad būtų laikas „nusėsti“ vienoje vietoje abiem. Tuo metu vyras dirbo Bahreino karalystėje. Būtent jis pastebėjo, kad Katare yra man tinkamų darbo pasiūlymų“, – sako Eglė.
Vyro paraginta lietuvė ryžosi dalyvauti konkurse į Kataro filharmonijos orkestrą, kuris tuo metu ieškojo dviejų smuikininkų. Pirmasis turas vyko Miunchene, Vokietijoje, jame dalyvavo apie 50 kandidatų. „Sakyčiau, čia yra vidutinis skaičius, nes būna ir 200 kandidatų į vieną vietą“, – pažymi smuikininkė.
Patekus tarp 10-ies geriausių, Eglės laukė konkurso finalas jau pačioje Kataro sostinėje Dohoje. Pašnekovė prisimena, jog perklausa vyko birželio mėnesį – tuomet šalyje kaitina 50-ies laipsnių karštis.
„Tai buvo kosmosas. Išlipus iš lėktuvo tiesiog šovė 50 laipsnių karščio banga, tarsi atsidurtum kokioje turkiškoje saunoje. Tai čia buvo pirmas šokas“, – sako lietuvė.
Tiesa, perklausą dėl vietos į Kataro filharmonijos orkestrą pašnekovė apibūdina kaip itin profesionalią. Ji vyko aklai, visi dalyviai grojo už širmos. „Daugumoje orkestrų tai yra įprasta praktika, bet finale paprastai širma atidengiama, nes norima pamatyti grojantį žmogų. O čia net finale buvo akla perklausa, niekas nieko nematė“, – pasakoja smuikininkė.
Mitai, kurie nepasitvirtino
Užsitikrinus vietą orkestre, klausimų dėl kraustymosi į Katarą neliko. Eglė pažymi, jog nebuvo nei dvejonių, nei baimių, atvirkščiai – atsirado ramybės jausmas, kad viskas susidėliojo į vietas, mat ir ji, ir vyras sėkmingai rado darbą šiame krašte. Tiesa, lietuvė pripažįsta, jog iš aplinkinių girdėjo įvairių komentarų.
„Daug kas įsivaizduoja, kad žmonės čia gyvena tiesiog dykumoje, smėlyje, palapinėse, kad visur aplink pilna kupranugarių“, – juokiasi Eglė.
Anot pašnekovės, toks paveikslas toli gražu neatitinka realybės. Lietuvė pasakoja, jog miestai plečiasi, čia netrūksta dangoraižių, erdvių šeimoms, visur švaru ir tvarkinga.
Be kita ko, iš aplinkinių lietuvė sako girdėjusi klaidingų mitų, esą ji privalės vaikščioti vilkėdama visą kūną dengiančius tradicinius arabiškus drabužius.
„Katare dėl aprangos viskas palyginti laisva. Čia, kur mes gyvename, galima ir su suknele išeiti, ir maudytis su mums įprastais maudymosi kostiumėliais. Tik kai kur, pavyzdžiui, jei eini į banką ar valstybinę instituciją, pavyzdžiui, ministeriją, turi prisidengti – apsirengti neprovokuojančiai, konservatyviai, gerbiant jų kultūrą.
Patys arabai savo valstybinėse įstaigose dirba vilkėdami savo nacionalinius rūbus. Mano vyrui buvo tokia situacija, kad jis norėjo užsukti į policijos departamentą pasikeisti pažymėjimo, vilkėjo šortus ir marškinėlius, bet jam pasakė, jog su šortais negalima eiti“, – pasakoja lietuvė.
Priprato ir prie karščio, ir prie vėluojančių arabų
Eglė sako į Dohą vykusi be išankstinių nuostatų. Ne kartą lankiusi vyrą Bahreine, ji sako maždaug įsivaizdavusi, ko galima tikėtis. Vis dėlto pripažįsta – iššūkių būta. Pirmiausia teko prisitaikyti prie karščio.
„Iš lietuviškos vasaros, kur būna kokie 25 laipsniai karščio, atvykau į 50 laipsnių karštį, kur didžiulė drėgmė. Vos išeini į gatvę ir jau esi šlapias. Bet laikui bėgant kūnas prisitaiko. Dabar jau grįžę į Lietuvą nesimaudome Baltijos jūroje, mums per šalta, jau esame palepę“, – juokiasi pašnekovė.
Tiesa, dėl tokio karščio gyvenimas dienos metu čia daugiausia vyksta viduje. Kaip pasakoja lietuvė, žmonės daug laiko leidžia prekybos centruose, kur yra kondicionieriai.
„Dar yra toks kultūrinis ypatumas – pasivažinėjimas automobiliu. Atsisėdi į automobilį, įsijungi kondicionierių ir važinėji. Be to, Katare yra labai daug maisto vietų „drive in“, kur gali privažiavęs ir net neišlipęs iš mašinos užsisakyti gėrimo ar maisto. Tai taip prisitaiko žmonės“, – pažymi Eglė.
Be vasarą svilinančio karščio, lietuvei buvo nelengva priprasti ir prie arabų laiko planavimo. Kaip sako pašnekovė, jei susitarėte susitikti 19 valandą, tai dar nereiškia, jog taip ir bus.
„Arabai dažnai sako: inšala – „kaip Dievas pasakys“. O jei pasako bukra bukra inšala, tai bukra reiškia „rytoj“, inšala – „kaip Dievas pasakys“, tai reiškia galbūt rytoj, galbūt poryt, o gal kitą savaitę, – juokiasi Eglė. – Tai mes tokius ypatumus jau išmokę ir stengiamės būti lankstesni dėl laiko planavimo.
Vis dėlto, kai tenka groti renginiuose, dabar visada pasakau – jei sutarėm laiką ir vėluosime pradėti valandą arba dvi, aš įkainoju savo laiką tokia suma. Kai arabams pasakai, kad laikas yra įkainotas, jie jau nebus linkę rizikuoti ir vėluoti.“
Anot lietuvės, dar vienas iššūkis atvykus į Katarą laukė atsisėdus prie automobilio vairo. Eglė greitai pastebėjo, kad arabai linkę važiuoti greitai ir pagal savotiškas taisykles.
„Gyvendamas šioje šalyje tu įgauni šeštąjį pojūtį. Jei gretimoje juostoje važiuoja automobilis, tu net gali nujausti, kad jis, neparodydamas posūkio, norės užkirsti tau kelią ir persirikiuoti. Dažniausiai taip ir nutinka, tai tiesiog duodi kelią. Nesakau, kad visi yra prasti vairuotojai, bet vairavimo kultūra tikrai labai skiriasi“, – komentuoja Eglė.
Paklausta, kas Katare patinka labiausiai, lietuvė išskiria saugumą. Anot tautietės, čia nėra didelio nusikalstamumo, be to, visi atvykstantys gyventi į šią šalį yra atidžiai tikrinami.
„Privalai turėti darbo vizą ir pateikti policijos išrašą, kad nesi teistas. Tave gerai patikrina, peržiūri tavo istoriją, ar nesi nusikaltėlis. Net ir eidamas prekybos centre, rinkdamasis produktus gali palikti sau ramiai rankinuką ir po 10 minučių grįžęs rasi jį toje pačioje vietoje“, – tikina Eglė.
Reikia užsitarnauti pasitikėjimą
Kaip pažymi tautietė, Kataras – gana jauna šalis, todėl neturi savo ryškaus identiteto ar išskirtinai jai būdingų tradicijų. Pavyzdžiui, virtuvę perėmė iš indų, joje yra ir libanietiškų, egiptietiškų skonių. Be to, ir patys katariečiai šalyje sudaro gerokai mažesnę dalį nei atvykėliai.
„Pagal naujausią skaičiavimą, apie 400 tūkst. čia gyvenančių žmonių yra katariečiai, o apie 1 mln. sudaro kitataučiai, atvykėliai kaip mes. Tai jų pati bendruomenė yra gana maža. (...)
Patys vietiniai katariečiai kadaise buvo žvejai. Jie plaukdavo laivais į Indiją pardavinėti perlų, nes dauguma buvo perlų medžiotojai, patys nerdavo į dugną. Rastus perlus Indijoje jie keisdavo į maistą – ryžius, prieskonius ir visa kita. Taip vykdavo mainai“, – pasakoja pašnekovė.
Anot lietuvės, katariečiai linkę laikytis atstumo. Turi praeiti nemažai laiko, kad užsitarnautum jų pasitikėjimą. „Jei jie mato, kad gerbi jų kultūrą, kad bandai kažkiek kalbėti arabų kalba, jei atsiranda bendrų interesų, tai taip, tada jie tave įsileidžia. Turime keletą vietinių arabų draugų, kurie pasikviečia į savo vadinamąjį svečių namelį arbatos“, – sako Eglė.
Nors 2022-aisiais pasaulio futbolo čempionatą rengęs Kataras buvo kritikuojamas dėl migrantų išnaudojimo, taip pat kaltinamas moterų diskriminacija ir LGBTQ teisių pažeidimais, lietuvė pažymi kasdien apie tokius atvejus daug negirdinti.
„Negaliu sakyti, kad jų nėra. Kataras nori pasirodyti kaip šalis, kurioje žmonės gali gyventi saugiai ir laimingai, tai galbūt yra linkę slėpti tokius atvejus, bet kasdien tikrai nematome kažkokių ekstremalių situacijų“, – komentuoja pašnekovė.
Susikūrusi sėkmingą karjerą, į Lietuvą grįžti neplanuoja
8-erius metus Katare gyvenanti lietuvė įsitikinusi – norint prisitaikyti svečioje šalyje, daug kas priklauso nuo požiūrio. Jiedu su vyru, kaip sako Eglė, mėgsta keliauti, yra atviri skirtingoms kultūroms, galbūt todėl prisijaukino ir Katarą.
„Jei įsiteigsi sau, kaip man bus sunku, kaip bus karšta, nežinau, kaip iškęsiu, tai turbūt ir bus sunku. O kai bandai įžvelgti gerąsias tos šalies savybes, kažkaip akcentuoji pozityvius dalykus, tai ir sutinki įdomių žmonių, ir viskas puikiai išsisprendžia. Aš linkusi nedramatizuoti – kaip išeis, taip. Dažniausiai viskas išeina gerai“, – šypsosi pašnekovė.
Dabar lietuvė džiaugiasi ne tik muzikavimu Kataro filharmonijos orkestre, bet ir darbu Kataro muzikos akademijoje. Čia kelias valandas per savaitę ji moko smuiku norinčius išmokti groti vaikus ir suaugusiuosius.
„Čia patekti nebuvo sunku, nes Kataro muzikos akademija priklauso tai pačiai organizacijai kaip orkestras, taigi visi esame susiję, muzikantai vieni kitus pažįsta. Smagu, kad dirbdama čia galiu sutikti įvairių tautybių mokinių, atvykusių iš įvairių šalių. Tiesa, sulaukiu ir suaugusių katariečių, norinčių išmokti groti, mat vietiniams suteikiamos puikios sąlygos, jiems visas mokslas yra nemokamas.
Žinoma, kai turi katarietį klasėje, nežinai, ar jis ateis laiku į pamoką, ar ne, – juokiasi Eglė, – bet džiugu, kad jie rodo susidomėjimą klasikiniu instrumentu. Tam čia ir esame, kad atiduotume duoklę šiai šaliai ir patiems arabams.“
Sėkmingą karjerą Katare susikūrusi Eglė sako visada jausianti dėkingumą Lietuvai už išsilavinimą. Būtent čia prasidėjo ir jos muzikinis kelias, sutikti pirmieji mokytojai, išmokę groti smuiku ir pamilti šį instrumentą. Vis dėlto grįžti į Lietuvą šeima kol kas neplanuoja.
„Žmogus žiūri, kas yra geriausia jam ir jo šeimai. Jei kalbėtume apie muzikantų atlyginimus, tai būkim biedni, bet teisingi – Lietuvoje tikrai nėra geriausia situacija. Bendrauju ir su mokytojais, turiu ir kitų draugų, kurie dirba orkestruose Lietuvoje, tai žmonės turi per kelis darbus dirbti, kad galėtų patogiai gyventi.
Muzikantų darbas nėra lengvas. Kad pasiektum lygį ir patektum ten, kur esi, tau nuo pat vaikystės, kaip ir sportininkams, reikia kiekvieną dieną groti – nesvarbu, ar savaitgalis, ar atostogos, žiema ar vasara. Tai yra disciplina ir nuoseklus darbas. Jaučiasi, kad neįvertinta mūsų specialybė”, – mintimis dalijasi tautietė.
Anot smuikininkės, Lietuva vis dar nesuteikia galimybių talentingiems žmonėms kurti tėvynėje. Kaip pastebi Eglė, dažnai gabūs muzikantai išvyksta ir tik sulaukę pripažinimo užsienyje yra pradedami vertinti gimtinėje.
„Nesinori, kad kažkas paskaitęs galvotų: išvažiavo į užsienį ir dabar kritikuoja Lietuvą, bet kad ir kaip skaudu, tas protų nutekėjimas tebevyksta. Man rūpi tai, kuo gyvena Lietuva ir ypač kultūrinis gyvenimas, tikrai norisi, kad viskas klostytųsi geriausiai, bet kol kas, bent jau muzikantams, tai nėra geriausias variantas“, – sako pašnekovė.
Vis dėlto būdama toli nuo gimtinės Eglė nepamiršta lietuviškų tradicijų. Katare gamina ir lietuviškus patiekalus, kartu su kitais šiame krašte įsikūrusiais lietuviais švenčia didžiąsias metų šventes. O ir į Lietuvą ji sako grįžtanti gana dažnai, ypač kai šeimoje gimė sūnus.
„Tiek mano, tiek vyro tėvai gyvena Lietuvoje, be galo jų pasiilgstame. O jei kalbėtume apie pačią šalį, tai labiausiai pasiilgstame gamtos. Katare daug smėlio, geltono peizažo, o Lietuva vasarą žaliuoja, čia pilna miškų, gaivus oras. To trūksta labiausiai“, – šypsosi tautietė.
