Dominyka Nachajūtė ir Lukas Paltanavičius – du žmonės, pasirinkę su aplinkosauga susijusias magistro studijas užsienyje. Kaip sako patys, aplinkosauga jiems yra šiuolaikinės visuomenės pamatas. Tokio požiūrio pasigedę Lietuvoje, jie išvažiavo mokytis į platųjį pasaulį: dabar Dominyka yra Niujorke, o Lukas – Kenijoje.
Trūkstamas lėšas mokslams surinko per sutelktinio finansavimo platformą
Vasaros pabaigoje dėmesį patraukė socialiniuose tinkluose paplitęs vaizdo klipas. Norėdama antrus metus studijuoti Kolumbijos universitete, tarptautinės dvigubos magistro studijų programos studentė D. Nachajūtė kreipėsi su prašymu padėti surinkti trūkstamą sumą. „Čia toliau studijuosiu ekonomines ir politines darnaus vystymosi prielaidas“, – vaizdo klipe pasakojo ji. 2022 metų „QS University Ranking“ reitinguose universitetas pateko į geriausiųjų pasaulio universitetų dvidešimtuką.
Studijos JAV universitetuose yra brangios, Kolumbijos universitetas – ne išimtis. Dominykos vienų metų studijų kaina iš viso sudarė beveik 63 tūkst. dolerių. Apgyvendinimas ir kasdienės išlaidos, remiantis preliminariu universiteto skaičiavimu, – dar beveik 20 tūkst. dolerių. Papildomi tiesioginiai mokesčiai universitetui – 7 tūkst. dolerių.
Pats Kolumbijos universitetas Dominykai jau buvo skyręs stipendiją, padengiančią pusę studijų kainos sumos. Ji pasiėmė maksimalią paskolą ir suplanavo studijų metu atlygintinai dirbti universiteto teritorijoje. Jos šeimos ir asmeninės santaupos jau buvo išleistos pirmiesiems studijų metams Prancūzijoje.
„Daugiau šaltinių likusioms lėšoms gauti, deja, nebeturiu, tad labai prašau jūsų pagalbos. Prisidėki – tai man bus labai svarbus žingsnelis mano svajonės link!“ – savo „Contribee“ paskyroje rašė Dominyka.
Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui nuo kampanijos pradžios, Dominyka pranešė, jog trūkstamą 15 tūkst. eurų sumą jai pavyko surinkti. Dalį jos – „Contribee“ platformoje, dalį – pavedimais į asmeninę sąskaitą.
Mergina atskleidžia, kad ji žinojo keletą žmonių, kurie darė panašias lėšų rinkimo programas, todėl pati visus metus bandė pretenduoti į įvairias stipendijas, o paskui nusprendė prašyti žmonių pagalbos.
„Mano kampanija, aš tikiu, buvo nuoširdi, aš nuoširdžiai pristačiau, kodėl aplinkosauga man rūpi, kokios sritys mane domina ir kokį pokytį noriu įtvirtinti. Negirdėjau iš žmonių, kas konkrečiai įkvėpė juos paremti mano studijas, bet labai noriu tikėti, kad jie tiesiog nori rimtesnio požiūrio į aplinkosaugą“, – LRT RADIJO laidai „Vienkartinė planeta“ pasakoja Kolumbijos universiteto studentė.
Kaip sako Dominyka, aplinkosauga jai yra tai, kas leidžia abejoti įsitvirtinusiais ekonominiais ir finansiniais principais. Mergina gilinasi į tarptautinių prekybos sutarčių, Pasaulio prekybos organizacijos, užsienio investicijų ir klimato finansų vaidmenį pasaulio darnai.
„Šie tarptautiniai instrumentai, ypač prekyba, šiuo metu, manau, neatskleidžia savo potencialo aplinkosaugos atžvilgiu ir nėra pakankamai plačiai nagrinėjami akademiškai. Tokie instrumentai itin svarbūs ne tik valstybių globaliuose Pietuose darniam augimui, bet ir visam pasauliui, kuriame maisto grandinės ar klimato pokyčiai neturi sienų“, – „Contribee“ paskyroje rašė Dominyka.
„Politikos laukas yra tinkamas rūpintis tuo, ką myli“
Dominyka Nachajūtė yra vilnietė, ji baigė Vilniaus licėjų ir politikos mokslų bakalauro studijas Vilniaus universitete.
„Tiesiog labai mylėjau gamtą ir turėjau tokią menišką pusę. Pradėjau fotografuoti gamtą, vabzdžius, augalus. Vienu metu šie dalykai man susisiejo ir supratau, kad politika yra labai geras laukas rūpintis tuo, kas tau rūpi, ką tu myli. Ir taip nusprendžiau toliau mokytis aplinkosaugos politikos“, – prisimena lietuvė.
Baigusi bakalauro studijas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, Dominyka nutarė tęsti studijas užsienyje. Ji įstojo į dvigubą aplinkosaugos politikos ir darnaus valstybių vystymosi magistro studijų programą. Pirmus metus aplinkosaugos politiką studijavo ir magistro laipsnį įgijo Sciencies Po universitete Paryžiuje, ten anksčiau ji studijavo pagal Erasmus studijų mainų programą.
„Tiek studentai, tiek dėstytojai yra labai kritiški – ir tai natūralu prancūziško maišto kontekste. Daug kalbėjomės apie tai, kokios ekonominės priemonės neveikia, kokios yra aplinkosaugos politikos ydos ir panašai“, – aiškina mergina.
Dominyka prisipažįsta, kad ši studijų programa jai ypač patraukli pasirodė tuo, kad antraisiais metais studijos vyksta Niujorke esančiame Kolumbijos universitete. Čia esančiame Žemės institute dėsto iškilūs ekonomikos profesoriai, darnaus vystymosi specialistai, tokie kaip Jeffrey Sachsas ir Josephas Stiglitzas.
„Neturėjau tikslo važiuoti studijuoti į JAV, norėjau būtent į Kolumbijos universitetą, nes šis universitetas man atrodo kaip tikra darnaus vystymosi šventovė. Be abejo, ir dviguba magistro programa yra labai didelė dovana, nes tai yra dvi skirtingos akademinės tradicijos. Svarbu į aplinkosaugą žiūrėti valstybių augimo – tiek politinio, tiek ekonominio – kontekste, ir man atrodo, ši programa tą leidžia padaryti“, – sako LRT RADIJO pašnekovė.
2015 metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja patvirtino 17 darnaus vystymosi tikslų: siekiama sumažinti skurdą, nelygybę, įveikti klimato kaitą ir sustabdyti aplinkos skurdinimą, skatinti taiką ir teisingumą. Dominykai dėstęs ekonomistas Jeffrey Sachsas yra buvęs trijų Jungtinių Tautų generalinių sekretorių patarėju, dabar šioje organizacijoje jis toliau advokatauja darnaus vystymosi tikslams. Beje, jis yra dirbęs Rytų Europos vyriausybių konsultantu žlugus komunizmui ir pereinant prie laisvosios rinkos.
Šiuo metu Dominyka dalyvauja šio ekonomisto vedamose dirbtuvėse, o ateityje ji linkusi tęsti akademinį kelią ir todėl svarsto apie doktorantūros studijas, nors dar nėra iki galo dėl to apsisprendusi.
Kartu Dominyka norėtų ir į Lietuvos akademinę aplinką atnešti rimtesnį požiūrį į aplinkosauginę politiką. Tokio požiūrio trūkumas ją ir paskatino išvykti mokytis į Paryžių, o vėliau – ir į Niujorką.
„Įdomu tai, kad aplinkosauga čia yra matoma kaip paranki prizmė savo ekonominei sistemai permąstyti. Tarkim, kai kurios valstybės yra labiau išnaudojamos, jų gamta naikinama. Tai ateina iš labai kolonialistinės praeities ir vis labiau išnaudotojiškos ekonominės sistemos. Aplinkosauga yra prizmė, kuri leidžia tai kvestionuoti.
O štai aš Lietuvoje užaugau su labai romantizuotu ir mitologizuotu suvokimu apie tai, kas yra aplinkosauga. Tai tarsi toks medžius apsikabinti mėgstantiems hipsteriams skirtas dalykas. Man labai dėl to liūdna ir norisi atnešti į Lietuvą rimtesnį aplinkosaugos matymą“, – pabrėžia Dominyka.
Svarbiausia – bendraminčių būrys
Marijampolietis L. Paltanavičius baigė magistro studijas Olandijoje, Vageningeno universitete. Šis universitetas kartais vadinamas žemės ūkio Silicio slėniu, jis universitetų reitinguose užima 123 vietą.
„Mano programa vadinasi Biobased Sciences, fokusuotasi į tai, kaip panaudoti žiedinės ekonomikos principus žemės ūkyje, susipažinti su augalų auginimo sistemomis giliau. Galvojome, kaip šiuo metu žemės ūkyje nereikalingus produktus sugrąžinti į mūsų ekonomiką, kaip tvariai užauginti maistą. Manau, visas universitetas yra gana orientuotas į ekologiją. Toks jausmas, kad ten suvažiuoja iš viso pasaulio žmonės, kurie nori mūsų planetą padaryti šiek tiek žalesnę ir malonesnę gyventi“, – aiškina vaikinas.
Bakalauro studijas Lukas baigė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, tada tai dar buvo Aleksandro Stulginskio universitetas.
„Mano visa šeima įsitraukusi į žemės ūkio verslą, tikriausiai todėl ir mane patraukė žemės ūkis. Baigęs bakalauro studijas dirbau prie žemės ūkio produktų platinimo. Pastebėjau, kad ūkininkas nėra tik maisto augintojas – jis atsakingas ir už mūsų aplinką, ir už maisto kokybę, ir už socialinę aplinką, darbo sąlygas. Tad jis ganėtinai svarbi figūra, kai kalbame apie visuomenę ir aplinką. Ūkininkas taip pat yra verslininkas.
Jis susiduria su tiek daug iššūkių ir atsakomybių, tad man kilo klausimas, kaip pagerinti ūkininko gyvenimą ir kaip jam padėti dar labiau rūpintis mūsų aplinka, nes jis tiesiogiai dirba su gamta.
Vageningene pasikeitė mano mąstymas ir galbūt svarbiausia buvo tai, kad sutikau daugybę bendraminčių – jaunų, ambicingų žmonių, kurie nori sukurti naują pasaulį, kurie yra nepatenkinti tuo, kaip gyvenimas klostosi, ir nori pokyčių“, – LRT RADIJUI pasakoja lietuvis.
Būtent šiame universitete, tiksliau, bibliotekoje, Lukas sutiko Aishą Hassan, kuri Vageningeno universitete studijavo tarptautinę darnaus vystymosi magistro studijų programą.
„Su Aisha susipažinome 2019 metais ir patį pirmą kartą, kai nuėjome išgerti arbatos, ji pristatė idėją, kad reikėtų dviračiais numinti nuo Kairo iki Keiptauno. Aš tuomet galvojau, kad ši mintis beprotiška, nebuvau tikras, kad tai įmanoma. O pats visada norėjau aplankyti tvarius ūkius tiek Afrikoje, tiek visame pasaulyje. Kažkaip norėjosi suprasti daugiau, nes universitete daug skaitome apie tai, daug rašome. Norėjosi rankas sukišti į dirvožemį ir pajausti dirvožemio efektą.
Baigdami studijas savęs paklausėme, ką norėtume daryti, jei žinotume, kad numirsime po 2 metų? Nenorėjome eiti į tradicinį korporatyvinį pasaulį. Norėjome keliauti ir mokytis iš ūkininkų, suprasti, kaip jiems padėti. Nors iš pradžių atrodė, kad neturime pakankamai pinigų keliauti po pasaulį, neturime pakankamai žinių ar stebuklingų dviračių, bet išdrįsome, tai turbūt taip ir gimė mūsų projektas“, – teigia pašnekovas.
Lukas ir Aisha sukūrė puslapį ir socialinių tinklų paskyras pavadinimu „Cycle to Farms“ – „Mink į ūkius“. Gegužę, dar būdami Olandijoje, Lukas ir Aisha išsiruošė į kelionę dviračiais. Jie pervažiavo Vokietiją, Austriją, Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Albaniją, Graikiją, Jordaniją ir Egiptą, ten būdami apsilankė Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje.
Dėl šalyse tvyrančių įtampų jie aplenkė Pietų Sudaną ir Etiopiją ir iš Egipto skrido tiesiai į Kenijos sostinę Nairobį. Šiuo metu Lukas yra Kenijoje, iš ten vėliau su Aisha mins į Ugandą, Burundį ir tada jau užbaigs kelionę Tanzanijoje.
Lukas ir Aisha iš viso suplanavę aplankyti 25 tvarius ūkius, ir ne bet kokius, o regeneratyvius, arba atsinaujinančius.
Žmonės, užsiimantys atsinaujinančia žemdirbyste, pagrindinį dėmesį skiria dirvožemio sveikatai. „Kuo daugiau bioįvairovės, kuo mažiau elementų iš toliau negu iš tavo ūkio. Šiuose ūkiuose nėra nei trąšų, nei pesticidų, naudojami žiedinės ekonomikos ir gamtai palankūs sprendimai.
Galbūt geras pavyzdys būtų Vokietijoje aplankytas ūkis. 15 žmonių, 30 hektarų. Šiame plote jie viską augina eilėmis: vienoje eilėje apie 10 riešutmedžių rūšių, kitoje – 10 rūšių uogų, tada vaismedžių eilė, toliau eina plotas kviečių, miežių, bulvių ir tada vėl riešutmedžiai, uogos ir t. t.“, – įspūdžiais dalinasi Lukas. Anot jo, šis ūkininkavimo būdas reikalauja daug planavimo ir mąstymo dar prieš įkeliant koją į ūkį.
Dirvožemį atkuriančiuose ūkiuose Lukas ir Aisha praleidžia maždaug po savaitę. Čia ne tik aiškinasi, kaip viskas veikia, bet ir padeda nudirbti dalį darbų ir gauna tvariai užauginto maisto.
„Jei pabūni dieną, pamatai, ką nori pamatyti. O jei pabūni bent savaitę, pamatai, kad ne viskas idealiai vyksta, ne viskas, kas kalbama, yra realybė. Turbūt mums reikėtų praleisti bent mėnesį, o gal pusmetį ar net metus ūkyje, kad viską pamatytume“, – pabrėžia vaikinas.
Beje, Lukas sako dar kelionės pradžioje įsitikinęs tuo, kad Afrikos ir Europos žemyno žemės ūkiai gali ir turi ko pasimokyti vieni iš kitų.
„Pirmas ūkininkas, kurį aplankėme Olandijoje, įkvėpimą gavo Kenijoje. Jis atvyko į Keniją su požiūriu, kad čia reikia atvežti traktorių ir trąšų. Bet pamatęs, kad čia agromiškininkystės sistemoje užauginama pakankamai daug skirtingų elementų, jis nusprendė tokį ūkį įkurti Olandijoje. Dabar jis yra vienas iš tokio ūkininkavimo sistemos pionierių ir aktyviai šį judėjimą veda pirmyn. Tad Afrikos nurašyti lengva ranka nereikėtų“, – patikina lietuvis.
Lukas ir Aisha taip pat naudojasi sutelktiniu finansavimu, planuoja parengti dokumentinį filmą, parašyti knygą, surinktomis žiniomis papildyti Vageningeno universiteto studijų medžiagą. „Šiuo metu jau pakankamai daug didelių kompanijų pradeda žvelgti į šitą atkuriamosios žemdirbystės modelį. Taigi pokyčiai ateis, tik ne taip greitai, kaip mes norėtume“, – teigia Lukas.
„Cycle to Farms“ sudarytame dirvožemį atkuriančių ūkių žemėlapyje nėra Lietuvos ūkių. Lukas sako neabejojantis, kad tokių ūkių Lietuvoje yra, tik gal jie taip nesivadina. Panašų ūkį, svarsto jis, turėjo jo močiutė.
O ką apie Luko idėjas mano pramoninį ūkį aprūpinančiame žemės ūkio versle dirbantys tėvai?
„Aš visą laiką buvau juoda avis šeimoje, bet mano šeimos nariai pripratę prie mano drąsių minčių ir diskutuojam tas idėjas. Tikiu, kad daug mano išsakytų idėjų galima pritaikyti Lietuvoje, netgi plėtojant pramoninę žemdirbystę. Pavyzdžiui, Austrijoje ūkininkas, sodinantis eilę medžių savo ūkyje, galbūt praranda kiek dirbamosios žemės, bet žiemą tas plotelis geriau peržiemoja, atkeliauja paukščiai, sustabdomi kai kurie kenkėjai. Tad gudrūs žmonės pastebės gerus dalykus ir juos pritaikys.
Turbūt taip žiūrime ir šeimoje: yra daug drąsių idėjų, tikriausiai daugelį jų galima ir pritaikyti“, – LRT RADIJUI atvirauja vaikinas.
Pats Lukas teigia kelionėse po ūkius pamatęs galbūt ir sau priimtiną gyvenimo modelį.
„Mes turbūt norėtume praleisti daugiau laiko gamtoje. Pirmą dienos pusę darbuojiesi ūkyje, antrą dienos pusę – biure. Tokių variantų pakankamai daug tiek Austrijoje, tiek Vokietijoje, tiek Jordanijoje, tiek čia, Afrikoje“, – sako L. Paltanavičius.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Vienkartinė planeta“ įraše.
