Istorijos

2021.07.29 19:06

Švedijos lietuvė apie ją stebinusius įpročius: asmeninių temų giminėje neliečiame, kad neišsiskirtų nuomonės

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.07.29 19:06

Švedija. Atrodytų, netolimas užsienis – Vilnių nuo Stokholmo skiria vos pusantros valandos lėktuvu. Ir mes, ir jie esame prie tos pačios Baltijos jūros. Bet čia atsikrausčiusi, už švedo ištekėjusi ir vaikų susilaukusi Gabija stebisi, kaip stipriai skiriasi gyvenimas ten ir Lietuvoje. Ji niekada nesitikėjo, kad prisitaikyti prie skandinaviško gyvenimo būdo bus šitaip sunku. 

Gabija save laiko meilės emigrante, mat per vieną iš daugybės komandiruočių į Švediją susipažino su savo vyru Simonu.

„Mūsų pažintis buvo per programėlę. Aš čia skraidydavau ir būdavau viena, kolegos nelabai mane kviesdavo, būdavo liūdna ir nuobodu. Tada sužinojau apie tą programėlę, galvojau, bent su kuo nors susitiksiu, ką nors paveiksiu, nesėdėsiu viena viešbučio kambaryje“, – pažinties pradžią LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ pasakojo Gabija.

Gabija Švediją laikė svajonių šalimi, kol ten apsigyveno ir susilaukė vaikų: kasdien svajoju grįžti į Lietuvą

„Aš negalėčiau būti tik žmona“, – apie sunkiai priimtą sprendimą iš Lietuvos kraustytis į Švediją kalba ji. Kai Simonas pasiūlė apsigyventi kartu ir kurti šeimą, lietuvė gerai suprato: jeigu atvyks neturėdama darbo, svečioje šalyje, be vyro, neturės nieko. Komunikacijos specialistė niekada neturėjo tikslo persikrausčiusi į Švediją tapti švede ir būti priklausoma nuo vyro.

Pirmą pusmetį gyvenimas Stokholme Gabijai atrodė kaip rojus: mylimas vyras, pasivaikščiojimai po gražų miestą, galerijos ir kavinės. Tačiau po rožinio pusmečio prasidėjo sunkus periodas. Nors Vilnių ir galima pasiekti per porą valandų, daryti to kiekvieną savaitgalį neįmanoma, nes nebeužtenka laiko. Pokalbiai su artimaisiais telefonu atsibosta, apima ilgesys ir jausmas, kad gal toje šalyje, kuri atrodė tokia estetiška, amžinai ir liksi svetimas. Tai, ką jautė pirmaisiais metais Švedijoje, pašnekovė prilygina dabartiniam karantinui, kai mylimi žmonės tuo pat metu yra ir arti, ir toli.

Kuo ilgiau Gabija gyveno Švedijoje, tuo labiau stebėjosi vietinių uždarumu ir koks tas Stokholmas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo atviras visiems, yra šaltas. O kur dar atšiaurūs orai, kai ištisas savaites tiesiog neprašvinta.

„Oras turi daug įtakos, labai anksti temsta. Rudeniop daugelis man sako: „Bet ar Lietuvoje nepanašus klimatas?“ Gal jis ir panašus, bet tikrai ne toks. Lietuva – mažesnė šalis, viskas arčiau, daug greičiau pasiekiama, nereikia žiemą 6 valandas važiuoti tamsoje“, – sakė Gabija.

Tačiau labiausiai Švedija ėmė stebinti Gabiją tada, kai susilaukė vaikų. Vyresnėlei Amelijai dabar treji, o Matilda – dar visai mažytė.

„Niekada gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad gyvenimas taip pasikeičia gimus vaikams. Kai gimė pirma dukra, aš tikrai buvau kosmose. Abi dukros gimė žiemą. Vėl ta žiema, slegianti tamsa, buvo labai sunku. Galvojau: Dieve, dabar visas mano gyvenimas taps nemiga, atrodau siaubingai, visiškai nėra laiko sau. Tada dar Švedijoje gyvenau gana neilgai, gal pusantrų metų, tai kur ta pagalba? Man buvo problemų dėl žindymo, [nežinojau] kur rasti pagalbą. Pagalbą radau tik po 2 mėnesių, kai jau viskas kaip ir išsisprendė“, – prisiminė laidos pašnekovė.

Lietuvoje vis dar įprasta, kad seneliai jauniems tėvams tampa pačiais svarbiausiais pagalbininkais. Švedai vaikai pas senelius atostogauja retai, scenarijus, pagal kurį paliksi sūnelį močiutei ir pats nubėgsi pas draugus ar į kiną, – praktiškai neįmanomas. Negana to, pasak Gabijos, Švedijoje neįprastas toks artimas bendravimas su tėvais ir giminaičiais, koks yra normalus Lietuvoje. Mūsų tėvai vis duoda pamokymų ir patarimų, o Švedijoje skatinama mąstyti savo galva ir nuomonės per prievartą niekas nebruka.

„Dar iš vyro išmokau, kas man buvo labai keista, kai mes susitinkame su jo šeima, kalbame labai bendromis temomis. Man atrodo taip keista, kodėl mes nepaliečiame jokių asmeninių temų. Tam, kad nepaliestume taškų, kur išsiskirtų mūsų nuomonės“, – kalbėjo Švedijoje gyvenanti lietuvė.

Nors tapo mama, galvoti Gabija stengėsi ne tik apie vaikus, bet ir apie save, nes suprato: jeigu nepasirūpins savimi, kentės visa šeima.

„Yra didelis asmenybės krizės klausimas, nes tu tampi mama ir staiga viskas sukasi apie vaikus, visi klausimai yra susiję su vaikais, visos dovanos yra vaikams, viskas yra vaikams. Bet aš dar esu čia, aš esu Gabija. Esu moteris su savo poreikiais. Tai labai sunku gyvenant svetimoje šalyje. Vaikams užauginti reikalingas kaimas, bendruomenė, o čia to nėra. Labai sunku, nes nuovargis didžiulis. Reikia rasti savo būrelį. Gerai, kad Stokholme labai daug mamų bendruomenių. Daug laiko skyriau, atradau tokią bendruomenę mamų, kurioms svarbu karjera. Turėdavome visokių pašnekovų apie karjerą, apie asmenybę, apie sveikatą, apie maistą. Galėjome kalbėtis ne tik apie vaikus“, – pasakojo Gabija.

Kai gimė vaikai, ji pamatė, kokia vis dėlto skirtinga vaikų auginimo kultūra Lietuvoje ir Švedijoje. Dukrų vaikystė mažai kuo primena tą, kurią Gabija patyrė, kai pati buvo vaikas. Lietuvė sako, kad viena iš labai svarbių tėvams tenkančių užduočių yra pasirūpinti, kad vaikas tobulėtų, būtų lavinamas, kad keltų sau tikslą ir išmoktų įveikti gyvenimo metamus iššūkius. Pasak jos, švedai vadovaujasi principu, kad vaikas pirmiausia turi gerai jaustis.

„Lietuvoje, man bent taip atrodo, mums svarbu, kad vaikai būtų tvarkingi, gerai elgtųsi. Tarkim, aš nesmagiai jaučiuosi, jeigu vaikui ožiukai. Tada galvoju: gal palauksiu, gal paskui eisime. O čia žmonės turi daug vaikų ir dirba, abu poroje turi karjerą, todėl čia bus vienas vaikas, viskas varva, teška, purvinas iki kaklo, kitas vaikas – už pažasties, klykia, čia dar kitas kokį dviratį tempia. Tai visiems yra šaunu ir puiku“, – kalbėjo emigrantė.

Kai kurie švedų įpročiai lietuvei taip pat neįprasti, pavyzdžiui, nuostata mokymo įstaigose vengti vaikų konkurencijos.

„Kai vaikai pradeda lankyti kokį nors sportą ir treneris mato, kad vienas vaikas labai prastai žaidžia, tarkim, futbolą, tikrai nebus iš jo futbolininko ir visiškai jam nesiseka, vis tiek kiekvienas vaikas muš baudinį ar ką nors darys. Tiksliai nežinau, iki kokio amžiaus, bet kurį laiką čia nėra jokių taškų, kad vaikai nenusiviltų, kad nesijaustų pralaimėję, kad visi jaustųsi nugalėtojais, kad visi jaustųsi labai gerai. (...) Labai svarbu pozityviai įvertinti žmogų, kai jis ką nors padaro, labai svarbu įvardyti, kas buvo gerai, kad žmonės augdami kurtų pasitikėjimą savimi. Tai susiję. Kai vaikai maži, viskas daroma taip, kad būtų linksma, kad jie nepradėtų iškart kurti kompleksų, kad kam nors yra negabūs.

Kai augau Lietuvoje, būdavo, kad jeigu pradėjai kokį nors dalyką, tai jį ir pabaik. Gal tau ir nesiseka, labai nekenti griežti smuiku, bet pabaik tą muzikos mokyklą, nes tau bus geriau, būsi pabaigęs, įgijęs specialybę. O čia labiau skatinama bandyti skirtingus būrelius, kol tikrai rasi, kas patinka. Gal nerasi, kas tau patinka, bet būsi daug visko gyvenime išbandęs“, – lygino pašnekovė.

Švedija nuolat patenka į laimingiausių pasaulio valstybių sąrašus, tačiau čia gyvendama Gabija dažnai prisimena Lietuvą, gyvenimo tėvynėje pranašumus ir sako, kad norėtų sugrįžti. Svarsto, kad gal tuomet, kai paaugs dukros.

Visas pokalbis – LRT TELEVIZiJOS laidoje „(Ne)emigrantai“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.