Viliojanti savo gamta, kurioje telpa ir kalnai, ir kriokliai, ir paplūdimiai prie vandenyno, garsėjanti vienintele vieta pasaulyje, kur gaminamas portveinas – Douro slėniu, turinti, ką pasiūlyti, ir gurmanams, ir aktyvaus poilsio mėgėjams – taip Šiaurinę Portugaliją apibūdina čia gyvenanti lietuvė Kristė Paulauskaitė. Su portalu LRT.lt ji pasidalijo rekomendacijomis, kurios padės šį kraštą pažinti vietinių gyventojų akimis.
Šis pasakojimas – straipsnių ciklo „Kelionių kompasas“ dalis. Įvairiausiose pasaulio vietose gyvenantys lietuviai dalijasi rekomendacijomis, ką verta aplankyti jų krašte, ir pasakoja apie turistų dar neatrastas vietas.
Daugiau nei 5-erius metus Porto mieste gyvenanti Kristė Paulauskaitė pati veda turus nedidelėms grupėms po šį miestą, planuoja individualias keliones po Portugaliją, ypač Šiaurinę jos dalį, ir Portugalijos salas.
Anot pašnekovės, jos kelionės orientuotos į unikalius ir vietinį gyvenimą atskleidžiančius patyrimus, vietinę gastronomiją, užlėptas ir dažnai nepastebimas vietas, įdomias veiklas.
Lietuvė pabrėžia, norintys tiesiog pailsėti 5 žvaigždučių viešbutyje su „viskas įskaičiuota“ Šiaurės Portugalijoje ar pačioje šios dalies sostinėje – Porto mieste – gali nusivilti. Čia poilsis labiau orientuotas į kultūrinį, gamtos pažinimą, gastronomines patirtis.
„Tiek patys žmonės, tiek kultūra, tiek vaizdai pietinėje ir šiaurinėje Portugalijoje skiriasi. Šiaurinė Portugalija – Portas, aplink Portą – yra gana žalia, miškinga. Man kažkuo siejasi su Lietuva, nors mes ir neturime vandenyno. (...)
Pati šią pusę pasirinkau gyvenimui, nes tikrai skiriasi žmonės. Čia jie paprastesni, šiltesni, širdingesni, besidalinantys, kviečiantys, bendraujantys. Čia daugiau pačių portugalų“, – vardija K. Paulauskaitė.
Jos teigimu, čia verta vykti tiems, kurie mėgsta aktyvesnes keliones – daug vaikščioti, leistis į žygius ar net užsiimti banglenčių sportu, išmėginti burlentes, pasiplaukiojimus laivu. Taip pat bus ką veikti keliautojams, besidomintiems gastronomija, vynais.
Tiesa, reikėtų nusiteikti, kad Šiaurės Portugalija toli gražu ne visada lepina šiltas oras. Bet ir išvydus prognozėse nuolatinį lietų, išsigąsti nereikėtų, mat oras linkęs keistis.
„Aš pati kažkada, kai tik atvažiavau į Portugaliją, galvojau: kaip čia bus karšta ar bent jau visada šilta, vis tik piečiausia Europos šalis, bet nė velnio. Orą sunku nusakyti, jis gana dažnai keičiasi vien dėl to, kad pats Portas yra vandenyno pakrantėje, tuo pačiu jungiasi su didele Douro upe, todėl orai yra besikeičiantys, priklausantys nuo vėjų, nuo vandenyno srovių. Klimatui įtaką daro ir kalnai aplink“, – komentuoja pašnekovė.
K. Paulauskaitė, esant galimybei, rekomenduotų į šią šalies dalį vykti 10 dienų ar ilgiau. Tuomet, pasak lietuvės, galima susidėlioti maršrutą, pavyzdžiui, nuo Porto iki Lisabonos ir pamatyti daugybę vietų pakeliui, pasiekti ir pietus. Orientuojantis tik į šiaurę, galima turiningas atostogas sutalpinti ir į 7 dienas.
Šiaurinės dalies sostinei – Portui – lietuvė pataria skirti bent dvi dienas. „Optimalus skaičius šiam miestui būtų 2-4 dienos. Skiriant 4 dienas, jau tikrai galima nuvykti ir į paplūdimius, kai geresnis oras, ir pasivaikščioti po senamiestį“, – sako pašnekovė.
Ji pažymi, jog pačiame mieste tikrai nereikia nuomotis automobilio, taip pat ir pasiekus Lisaboną. Anot K. Paulauskaitės, tai gali būti netgi laiko švaistymas, nes senamiestyje pravažiuoti nėra kur, stovėjimas mokamas arba privatus.
„Po Portą tikrai galima vaikščioti, net nereikia viešojo transporto. Galbūt už 2 eur įsėsti į 500 autobusą ir nuvažiuoti prie jūros. Tas autobusas kaip tik pravažiuoja pro visą paupį, su visais nuostabiais vaizdais iki pat Porto pajūrio, kas yra Foz ir Matosinhos“, – pažymi pašnekovė.
Kaip vertą dėmesio vietą K. Paulauskaitė išskiria už valandos kelio nuo Porto esantį vienintelį šalyje nacionalinį parką, kuris vadinasi Peneda-Geres. Jame gausu krioklių, nepaprastai gražių upės paplūdimių.
„Mėgstantiems iššūkius galima išmėginti laukinio kempingo patirtį, tiesiog pasivaikščioti, leistis į žygius – vaizdai nuostabūs, viskas žalia, kalnai. Vasaros metu labai smagu pasimaudyti kriokliuose, tarp uolų ar tuose upės paplūdimiuose. Upės vanduo visada šiltesnis.
Reikia turėti omeny, kad Portugalijoje yra vandenynas ir vandens temperatūros vidurkis yra apie 17 laipsnių, maždaug kaip Baltijos jūroje, o gal ir šalčiau. Paplūdimio turizmas labiau orientuotas į galimybę pasideginti, pagulėti paplūdimyje. Norintiems pasiplaukioti, pasidžiaugti vandeniu, yra siūloma pavažiuoti toliau nuo Porto ir maudytis ežeruose ar upėse, kurios įšyla virš 20 laipsnių“, – komentuoja pašnekovė.
Pasirinkusiems kelionę į nacionalinį parką, verta užsukti ir prie netoliese esančių karštųjų versmių, vadinamų „Roman Caldaria Of Bande“. Tiesa, jos priklauso Ispanijai, bet yra vos už 10 min. kelio nuo Portugalijos nacionalinio parko.
Kaip pasakoja K. Paulauskaitė, maudyntis šiose versmėse galima ir rudens bei žiemos laikotarpiu, kai kituose vandens telkiniuose maudytis per šalta. „Jie natūralūs, jokio mokesčio nėra. Tai laukinė patirtis – atvira vieta upėje, pati upė šalta, o tie karšo vandens baseiniukai kviečia pasimaudyti ir pabūti“, – sako lietuvė.
Pasileidus nuo Porto Link Lisabonos K. Paulauskaitė įvardija, ką vertėtų aplankyti pakeliui:
Guimarães. Už valandos kelio nuo Porto įsikūręs vienas seniausių miestelių, iš kurio kilęs pirmasis Portugalijos karalius. Dažnai vadinamas „Portugalijos kilmės vieta“. Pasak lietuvės, čia pakanka pusdienio arba galima tiesiog užsukti važiuojant link Douro slėnio – papietauti, pasivaikščioti. Lietuvos keliautojams šį miestelį pašnekovė dažnai sulygina su Trakais, mat jame gausu pilių.
Douro slėnis. Šis slėnis, kaip pasakoja K. Paulauskaitė, yra vienintelis pasaulyje, kuriame gaminamas portveinas. „Skirtingos slėnio dalys ribojamos trijų didelių kalnų, čia verta praleisti bent vieną naktį. Pasivaikščioti po vynuogynus, užeiti į kurią nors iš daryklų, sužinoti vynų ypatybes, jų paragauti. Toje lokacijoje yra ir nuostabus vietinis maistas, tad tikrai verta padegustuoti ir pajusti Douro slėnio atmosferą“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Į šią vietą ji rekomenduoja vykti rudenį arba pavasarį, mat vasaros čia nepaprastai karštos, o žiemą gali stipriai atšalti.
„Vasarą Douro slėnyje temperatūra gali užkilti iki 50 laipsnių, kas yra pernešama gal tik vietiniams, tada vynuogės renkamos tik anksti rytais. Vynuogių rinkimo sezonas yra rugsėjį, tai jei norite čia lankytis tuo metu, verta rezervuoti nakvynes, kelionę tikrai iš anksto. Tuo metu ten susirenka daug someljė, vyndarių, nes tada prasideda ir vynų testavimas, degustavimas, tikrai būna perpildytas sezonas“, – sako lietuvė.
K. Paulauskaitė priduria, kad visas vynas vėliau transportuojamas ir laikomas kitoje upės pusėje nuo Porto miesto Vila Nova de Gaja. „Ten ir vintažinis vynas laikomas, ir paprastas. Padegustuoti ten galima pasirinkus vynų turus, tikrai labai įdomu, kažkas tokio, ko kitur nelabai patirsi pasaulyje“, – pažymi pašnekovė.
516 Acoura tiltas. Aveiro rajone netoli Porto esantis kabantis tiltas atidarytas pernai pavasarį. 516 m ilgio statinys yra ilgiausias pasaulyje kabamasis pėsčiųjų tiltas.
Aveiras. Pravažiavus Douro slėnį ir leidžiantis link vandenyno, galima užsukti į miestelį, kuris, kaip pasakoja lietuvė, skambiai vadinamas portugališkąja Venecija. Vis dėlto, nors čia gausu kanalų ir jais plaukiojančių laivelių, nereiktų įsivaizduoti, kad jis iš tiesų labai panašus į Italijos miestą.
„Aveiras yra mažas miestelis, manau, kad vadinti jį Portugalijos Venecija yra labiau marketingo triukas, bet užsukti į jį trumpam – tikrai smagu. Jis turi Costa Nova paplūdimį su dryžuotais mažais nameliais, kurie atrodo išties ikoniškai ir labai gražiai. Pačiame miestelyje verta stabtelti kavos ar pietų ir keliauti toliau. Tai nėra miestas, kuriame būtų būtina nakvoti“, – komentuoja K. Paulauskaitė.
Perisi. Nors pats miestelis nėra labai ypatingas, iš jo galima pasiekti nedideles salas. Anot pašnekovės, iki jų galima nusikelti keltu, o tam pakaktų skirti ir pusdienį.
Nazare. Lietuvės teigimu, tai dar vienas dėmesio vertas miestelis, kuris didžiausią įspūdį paliks veikiausiai tiems, kurie domisi banglenčių sportu. „Būtent Nazare yra tas miestelis, kuriame fiksuojamos didžiausios pasaulyje bangos. Čia būna ir banglentininkų konkursai. Bet nereikia tikėtis, kad pamatysite pačias didžiausias bangas. Dažniausiai jos būna spalį, lapkritį. Tokiu metu reikia stebėti orų, bangų, vandenyno prognozes ir dažniausiai apie didžiausias bangas pranešama dieną prieš“, – dėsto pašnekovė.
Fatima. Netoli Nazare esantis miestelis, anot K. Paulauskaitės, skirtas tiems, kas domisi religiniais objektais, piligriminėmis kelionėmis. „Kaip pasakojama, mergelė Marija Fatimoje buo pastebėta trijų piemenėlių ir būtent ten yra vienas didžiausių piligriminių objektų Portugalijoje, didžioji Fatimos Rožinio Dievo Motinos bazilika“, – apie legendą kalba iletuvė.
Labiausiai rekomenduoja vykti rugsėjį ar gegužę
Kaip pasakoja K. Paulauskaitė, vasaros sezonas Šiaurinėje Portugalijoje yra nuo birželio iki rugsėjo. Pats turistiškiausias ir labiausiai užimtas mėnuo yra rugpjūtis. Pasak lietuvės, būtent tada ir patys portugalai keliauja, iš užsienio atostogų į gimtąją šalį grįžta ir svetur gyvenantys. Be to, kadangi daug portugalų tuo metu nedirba, tai daugybė vietų neveikia, o kainos šokteli į viršų, todėl rugpjūčio atostogoms Portugalijoje rinktis K. Paulauskaitė nepataria.
„Mano mėgstamiausias ir rekomenduojamas laikotarpis keliauti būtent Šiaurinėje Portugalijoje, kaip ir turbūt visoje Portugalijoje yra rudenį. Ypač ankstyvą – rugpjūtį. Tada čia būna mūsų lietuviška vasara – bus svyruojant apie 25 laipsnius, saulėtos dienos, gali būti ir lietaus protarpiais, bet tikrai bus galima ir į paplūdimį nueiti, ir pasivaikščioti, ir pakeliauti aplink“, – komentuoja lietuvė.
Ji taip pat kaip tinkamą laiką atostogoms įvardija pavasarį, ypač – gegužę. „Balandį galima tikėtis, kad bus lietaus. Kaip ir spalį, lapkritį. Tiesa, bus ir saulės, tos šilumos apie 20 laipsnių, tai pavargus nuo mūsų pilkesnio, šaltesnio oro, tai būtų vis tiek atgaiva“, – apie orus Portugalijoje kalba K. Paulauskaitė.
Žiemą temperatūra kyla vidutiniškai iki 15 laipsnių, bet gali šildyti ir 20 laipsnių šiluma. „Retkarčiais užeina, kad gali nukristi iki 10 laipsnių, ypač apie Portą. (...) Žiema Šiaurinėje Portugalijoje kaip lietuviškas rugsėjis, spalis. Rudenį, žiemą, pavasarį tikrai galima rasti pigesnių vietų apsistoti, mažiau turistų“, – teigia lietuvė.
Transporto subtilybės
K. Paulauskaitė pažymi, kad miestuose patogiai išvystytas viešasis transportas, bet norintiems nutolti nuo pagrindinių taškų ir pamatyti mažesnius miestelius, nacionalinį parką ar Douro slėnį verčiau nuomotis automobilį. Tiesa, Douro slėnį nuo porto galima pasiekti ir traukiniu per 3 valandas arba rinktis dienos ar dviejų kruizą iki šios vietos.
„Verta žinoti, kad keliai yra mokami. Kainos priklauso nuo lokacijų. Galima visada rinktis paralelinius kelius, kuriuose užtruksite ilgiau, bet pamatysite mažesnius portugališkus miestelius.
Yra opcija pasirinkti „Via Verde“ (elektroninė rinkliavų rinkimo sistema – LRT.lt). Dažniausiai agentai pasiūlo, paklausia, ar jos norėsite. Kainuos apie 5 eur. papildomai, bet tai reiškia, kad nereikės kiekviename kelyje stabtelėti susimokėti, tiesiog pravažiuosite pro mokesčių punktus ir vėliau ateis atskira sąskaita. Visi vietiniai naudoja šią opciją“, – sako lietuvė.
Firminiai patiekalai
Anot K. Paulauskaitės, Portugalija garsėja žuvies patiekalais. Tiesa, receptuose vyrauja paprastumas. „Žuvis yra šviežia, pakepta ant griliaus su druska ir pipirais. Jie puikiai žino, kaip paruošti žuvį ir ji tiesiog tirpsta burnoje“, – tikina pašnekovė.
Lietuvės sako, kad Porte birželį labai populiaru valgyti sardines, o netoli šio miesto esančiame Matozinjose egzistuoja net specialios žuvies gatvės, kuriose įsikūrę restoranai gali pasiūlyti dienos pietų nuo 10 eur iki maždaug 20 eur.
Dažniausiai tokie restoranėliai, pasak lietuvės, turi ir mėsinių patiekalų: šonkauliukų, avienos, ožkienos. Būtent ožkiena yra firminis patiekalas jau anksčiau minėtame Duaro slėnyje.
„Jų tradicinis patiekalas – ožiukas (port. Cabritto) – dažniausiai valdomas sekmadieniais. Tai jeigu sekmadienį pataikytumėte važiuoti ten, kavinėje vertėtų užsirezervuoti vietą iš anksto ir pasakyti, kad norėsite ragauti „cabritto“. Nes ir vietinės šeimos dažniausiai sekmadieniais eina valgyti šio patiekalo“, – aiškina K. Paulauskaitė.
Ji priduria, kad mėsos patiekalų porcijos nemažos, todėl ją galima dalintis keliems žmonėms. Nemažai vietų turi ir opciją pasirinkti pusę porcijos.
Lietuvė įspėja – dažniausiai kaip garnyras čia patiekiamos bulvytės fri ir ryžiai. „Portugalai turi juos abu, kas mums nebūdinga. Galima iškart paprašyti, kad vietoje kažkurio iš šių garnyrų įdėtų salotų“, – patarimais dalijasi pašnekovė.
Portugalijoje taip pat gausu įvairių jūros gėrybių – nuo kalmarų, krevečių iki midijų. Čia galima paragauti ir itin retų bei brangių jūros gėrybių, kurios patiekiamos tik Portugalijoje. Lietuvės teigimu, tam ryžtasi ne kiekvienas. „Kam nebaisu paragauti, tai tikrai verta dėmesio, vadinasi „Percebes“ (angl. barnacles). Tai moliuskai, kurie atrodo kaip dinozauro pirštukai. Jie būna švieži, niekaip neparuošti, pats valgymo procesas įdomus“, – sako pašnekovė.
K. Paulauskaitė išskiria ir firminį bei labai mėsišką Porto patiekalą – didžiulį sumuštinį „Prancūzaitė“ (port. Francesinha). Jo kainos, anot pašnekovės, siekia apie 10-12 eur.
„Nelengvas patiekalas, todėl dažniausiai norintiems jo paragauti siūlau dalintis per pusę. Sumuštinis sudarytas iš sluoksnių skirtingos mėsos: rūkyta dešrelė, kiauliena, jautiena, kumpis. Kiekvienas šefas turi savo receptą ir dažniausiai jį saugo, tai būna šeimos receptas. Kur beparagausi, visur skonis šiek tiek skirsis.
Ant viršaus dedamas sūris ir galima pasirinkti, ar bus su kiaušiniu ar be. Tuomet apipilamas specialiu padažu, kuris gaminamas dažniausiai daugiau nei 5 val., į jį įeina nuo apelsinų sulčių iki portveino, alaus“, – komentuoja pašnekovė.
Lietuvė priduria, kad prie tokio sumuštinio dažniausiai patiekiamos ir bulvytės fri, jas reikia valgyti pamirkius į padažą, kuriame skęsta „prancūzaitė“.
„Suvalgius pusę sumuštinio, reikia paprašyti dar padažo. Jį atneša burbuliuojantį, karštą – užpili ant likusio sumuštinio ir visas skonis vėl atgaivinamas. Turistai dažnai to nežino, bet vietiniai taip valgo“, – patikina K. Paulauskaitė.
Kaip privalomą išmėginti desertą pašnekovė išskiria portugališkus pyragėlius. Anot jos, geriausia juos rinktis iš kepyklų.
Lietuvė priduria, kad portugalai pusryčius dažniausiai valgo iki 11 val. Kavinės pietums atsidaro nuo 12 iki 15 valandos. Tai reiškia, kad vietinės kavinės daro pertrauką iki 19, 19:30 ar 20 val., kai vėl atsidaro vakarienei. Tiesa, K. Paulauskaitė priduria, jog turistinėse vietose pietus galima gauti ir po 15 valandos.
Pašnekovė pabrėžia: jei tik įmanoma, reikėtų neskubėti ir pasistengti pajusti vietos atmosferą, mat čia gyvenimas verda lėčiau.
