Aktualijos

2021.07.31 19:57

Nuo galimybės stebėti meškas iki kelionių laiku unikaliuose muziejuose – lietuvė gidė papasakojo apie mažiau atrastą Estijos pusę

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2021.07.31 19:57

Neretai savaitgalio viešnagei pasirenkama Estija gali pasiūlyti kur kas daugiau nei Talinas, Tartu ar Saremos sala, sako šioje šalyje gyvenanti ir gide dirbanti Sigita Matulevičienė. Pasak lietuvės, įdomių vietų čia ras tiek mėgstantieji lankytis muziejuose ir besidomintieji istorija, tiek norintieji pasimėgauti gamtos grožiu. O viename iš nacionalinių parkų galima likti nakvoti specialiose slėptuvėse ir stebėti meškas.

Šis pasakojimas – straipsnių ciklo „Kelionių kompasas“ dalis. Įvairiausiose pasaulio vietose gyvenantys lietuviai dalijasi rekomendacijomis, ką verta aplankyti jų krašte, ir pasakoja apie turistų dar neatrastas vietas.

„Daugelis jau turbūt buvę ar bent jau yra girdėję apie Saremos salą, Taliną ar Tartu, todėl apie juos nesiplėsiu. Tik paminėsiu, kad apie estų istoriją ir kultūrą daugiausia sužinosite Estijos nacionaliniame muziejuje, kuris, beje, yra Tartu, o ne Taline.

Tai interaktyvus, gyvas muziejus, įdomi koncepcija, daug galimų temų. Aišku, geriausia eiti su gidu, bet ir vieni smagiai praleisite laiką bent 2–3 valandas. Ramia sąžine galiu rekomenduoti ir kitus muziejus Estijoje, kol kas dar neradau nė vieno nuobodaus“,– portalui LRT.lt pasakoja gidė.

Planuojant kelionę į Estiją savaitgaliui, ji pataria apsistoti tik viename regione. Kitu atveju didelę dalį laiko teks sugaišti kelyje.

„Tarkime, apsiriboti tik Sarema, Talinu su Lahemos nacionaliniu parku, tik Tartu su Peipaus ežeru, Setoma ar tik Narva. Estija nėra tokia maža, kaip iš pradžių atrodo, čia nėra greitkelių ir reikėtų gerai pagalvoti, ar po maždaug 9 valandų kelionės iš Lietuvos norite dar didžiąją laiko dalį praleisti kelyje.

Tarkime, nuo Tartu iki Talino reikia važiuoti apie dvi su puse valandos, iki Narvos ar link Parnu – taip pat“, – komentuoja pašnekovė.

S. Matulevičienė sako, kad platesniam įspūdžiui apie šalį reikėtų skirti bent savaitę. Tuomet užtektų laiko nuvykti ir į kiek tolimesnes vietoves.

Nuo salų iki mažiau lankomų miestų

Pasak gidės, atskiros temos vertos Estijos salos. Pašnekovė atkreipia dėmesį būtent į mažesnes – Kihnu, Vormsį ar Pakrio salą, kurią labiausiai rekomenduoja karinio paveldo mėgėjams, mat sovietmečiu būtent čia buvo įsikūrusi karinė bazė.

S. Matulevičienė atkreipia dėmesį ir į Narvos miestą, kuris, jos teigimu, pastaruoju metu labai išgražėjo.

„Ten yra ne tik 12 amžiaus tvirtovėje esantis muziejus su prieš metus atnaujinta ekspozicija, bet ir bastionų su kazematais, buvusiame baldų fabrike įkurdintas didžiulis senosios barokinės Narvos maketas. Miestas per Antrąjį pasaulinį karą buvo beveik visiškai sugriautas, atstatyta tik rotušė. Čia buvo didžiausias Europoje tekstilės fabrikas „Kreenholm“, puiki promenada palei upę.

Ida-Virumos regione buvo daug įvairios pramonės, čia buvo pradėti eksploatuoti skalūnai. Nebeveikiančioje skalūnų kasykloje „Kohtla-Järve“ yra puikus kalnakasybos muziejus, kurio gidai – buvę darbuotojai“, – mažiau atrastas Estijos vietas pristato pašnekovė.

Jos teigimu, kitas mažai lankomas, bet turintis ką pasiūlyti turistams miestas yra Viljandis. Įspūdingiausia lankytina vieta čia – ant aukšto ežero kranto esantys ordino pilies griuvėsiai.

„Bet čia yra ir Paulo Kondaso naivistinio meno centras, į kurį rodo po miestą išmėtytos didžiulės braškės, centre išlikę seni mediniai namai, buvusiame vandens bokšte įrengta galerija“, – vardija S. Matulevičienė.

Besidomintiesiems skirtingomis kultūromis

Ji atkreipia dėmesį į šalia estų gyvenančius kitų kultūrų atstovus, kurių istoriją galima pažinti keliaujant labiau Estijos pakraščiuose esančiose vietovėse. Tarp kelių svarbiausių ji įvardija Peipaus ežero pakrantėje gyvenančius sentikius ir čia nuvykus rekomenduoja paragauti rūkytų žuvų ir įsigyti svogūnų.

Pietrytinėje šalies dalyje galima atrasti setus, apie kuriuos pasakoja trys muziejai. Setoma, anot gidės, išsiskiria kalba, kultūra, istorija ir netgi religija.

„Jie per amžius išlaikė savo tradicijas, kalba estų kalbos dialektu, bet yra stačiatikiai, o atšiaurų charakterį formavo gyvenimas pasienyje. Geriausia atvykti į Seto karalystės šventę rugpjūtį“, – pataria gidė.

Šalies viduryje esantys mulgi didžiuojasi unikaliais etnografiniais ornamentais, dar vieną bendruomenę įvardija S. Matulevičienė.

Kaip pasakoja gidė, tai paskutinė Europos matriarchatinė bendruomenė Kihnu saloje, kur tautinis drabužis vis dar dėvimas kasdien. O apie pakrantės švedus daugiausia galima sužinoti Vormsio saloje. „Pastebėsite, kad įvažiavote į kitą kultūrinį regioną, iš to, kad kelio ženklai dvikalbiai“, – paaiškina lietuvė.

Ieškantiesiems gamtos grožio

Tiems, kurie mieliau laiką leistų gamtoje, gidė pataria pasidomėti šešiais Estijos nacionaliniais parkais, kuriuose galima rasti pažintinių ir mokomųjų takų su visa pasibūti gamtoje reikalinga infrastruktūra: aiškiomis nuorodomis, poilsiavietėmis su įrengtais stalais, laužavietėmis, netgi paruoštomis malkomis.

„Miškai užima apie pusę Esijos teritorijos, apie dvidešimt procentų yra pelkės, kuriose irgi yra takų ir netgi galimybė pasinerti į akivarą. Unikalūs įspūdžiai laukia žmonių, Alutaguso nacionaliniame parke liekančių nakvoti slėptuvėse ir stebėti meškų. Jų Estijoje yra per tūkstantį, ne taip retai ir sutinkamos nuošalesnėje vietoje. O kur dar ilga ir labai įvairi pakrantė, atodangos, upės ir ežerynai“, – dėsto gidė.

Norintiesiems pabūti prie jūros ji rekomenduoja vietoj triukšmingo Parnu rinktis tykų kurortą Hapsalu. „Čia yra ir galingos vyskupo tvirtovės griuvėsiai su įrengtu muziejumi, o ieškantiesiems vienoje vietoje daug įvairių pažintinių takų puikiai tiks netoli Tartu esantis kurortinis miestelis Elva.

Ten galima rinktis takus nuo 2 iki 15 km, yra daug tvarkingų laužaviečių ir poilsiaviečių, nenuobodus reljefas ir gražūs miškai“, – vardija pašnekovė.

O štai svarstančiuosius aplankyti aukščiausią Baltijos šalyse kalną Sūr Munamiagį (išvertus į liet. kalbą – Didysis kiaušinio kalnas) gidė įspėja – lūkesčiai gali neatitikti realybės. 318 metrų aukščio kalnas yra Hanjos aukštumoje ir ne itin išsiskiria iš aplinkinių kalvų.

„Aplink auga miškas ir plačių tolių nesimato. Kiek daugiau pasidairyti galima užlipus į ant kalno pastatytą apžvalgos bokštą“, – komentuoja ji.

Kelionė laiku

Anot pašnekovės, dar mažai kas yra atradęs Paidėje (est. Paide) esantį „Wittenstein“ laiko centrą. Įkurtas išlikusiame ordino pilies bokšte, šis muziejus unikaliai ir interaktyviai pristato šalies istoriją nuo seniausių laikų iki dabartinių.

„Kiekvienam aukšte – kitas amžius, o vizualinius įspūdžius galima papildyti ir gastronominiais, užsakius įvairių laikotarpių maisto degustaciją“, – sako S. Matulevičienė.

Gidė išskiria ir šiaurės rytų dalyje esantį Toilos dvaro parką. Kaip pasakoja lietuvė, čia galima pasiimti virtualius akinius ir nusikelti į 1938 metus, kai rūmai dar stovėjo. Dabar išlikęs tik parkas.

„Po to galima nuvykti iki aukščiausio Estijos Valastės krioklio ir būtinai nusileisti prie jūros, ten paplūdimyje reikia pasistengti rasti akmenų be fosilijų. Verta pasivaikščioti ir pažintiniu taku, atvedančiu iki pirmykščio miško tarp skardžio ir jūros“, – sako S. Matulevičienė.

Veiklos yra visais metų laikais

Pašnekovė pažymi, kad Estiją lankyti galima bet kuriuo metų laiku, o kiekvienas laikas suteikia unikalių galimybių ir patirčių. Nors įprasta keliauti vasarą, šalyje yra ir išskirtinių žiemos pramogų, tikina gidė: „Tarkime, žygiai su suomiškomis rogėmis ant užšalusio ežero. Tokios rogės turi ilgas pavažas, ant kurių stovima ir pasispiriama. Arba pasivaikščiojimas po pelkes su sniego batais.“

Pavasarį, pasakoja lietuvė, Somos nacionaliniame parke labai populiaru plaukti baidarėmis per užlietus miškus vadinamojo penktojo sezono metu, kai patvinsta viename didžiausių pelkynų Estijoje esančios upės.

„Beje, ten galima rasti ir gidą Algį, puikiai kalbantį lietuviškai, nes jo močiutė buvo lietuvė“, – priduria pašnekovė.

Mėgstantiesiems pasivaikščioti gamtoje ji rekomenduoja atvykti balandį ar gegužę arba rugsėjo pabaigoje: „Taip išvengsite sparvų ir kitų geliančių vabzdžių.“

Atkeliavusiems į šalį ne nuosavu automobiliu S. Matulevičienė turi keletą patarimų. Pasak jos, Taline ar Tartu gerai išplėtotas viešasis transportas, o daug turistinių objektų pasiekiami pėsčiomis ar pasiėmus miesto dviratį.

„Jei norite pamatyti ką nors daugiau, be automobilio neišsiversite, jį geriau išsinuomoti. Geležinkelio tinklas čia retas, traukiniai retai važiuoja, o ir nebūtinai pasieksite norimą vietovę. Tarp miestų geriau važiuoti autobusais“, – sako gidė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.