Po poros mėnesių visos valstybinės žemės patikėjimas Lietuvoje pereis savivaldybėms. Dar po poros mėnesių gyventojams bus pasiūlyta išsirinkti 60 savo kunigaikščių, kurie tas žemes ir valdys.
Kartu su valstybės žemėmis kaimiškose teritorijose savivaldybės perims ir dalį žemėtvarkos funkcijų, priiminės bei konsultuos gyventojus žemėtvarkos klausimais. Jau dabar Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) džentelmenai ir net atskiri merai „rėžia sparną apie“ aplinkos ministrę, kad ši jiems duotų kuo daugiau pinigų ir nuimtų bet kokią priežiūrą, bet kokią kontrolę.
Apetitu savivalda nesiskundžia. LSA reikalauja naujų kompiuterių, telefonų, kopijavimo aparatų, monitorių, stalų, kėdžių, spintų ir spintelių. Net 68 proc. savivaldybių išreiškė poreikį nuo 1 iki 2 papildomų automobilių nepertraukiamam darbui užtikrinti. Jei automobiliai būtų perimami iš valstybinės institucijos, jų eksploatacijai iš valstybės reikėtų po 5 000 eurų per metus kiekvienam automobiliui. Nauji automobiliai, pasak LSA, galėtų būti perkami iš tikslinės dotacijos. Tai tokia speciali tikslinė dotacija už valstybinės žemės valdymą. Dar šių metų pavasarį buvo įvardyta konkreti suma – 4,5 mln. eurų. Pagrindinė savivaldybės džentelmenų žinutė tokia: „deleguotos funkcijos reikalauja valstybės biudžeto finansavimo (specialiosios tikslinės dotacijos)“, nes be jos bus „sukeltas procesų paralyžius“.
Apie kokių procesų paralyžių čia kalbama? Hmm...
Turbūt apie tai, kad regionuose nebeliks valstybinės žemėtvarkos institucijos skyrių. Dabar savivalda turės priimti gyventojus, konsultuoti juos žemės nuomos, panaudos, įvairiausių sutikimų ir kitais žemėtvarkos klausimais. Tai yra tūkstančiai paklausimų, užklausų raštu arba telefonu, eilės gyvų interesantų gyventojų priėmimo skyriuose. Savivaldybių specialistai turės priimti sprendimus dėl naujai formuojamų sklypų kadastrinių duomenų, mokėti teisingai „išskaičiuoti“ sklypų dalis nuomai arba panaudai, rengti žemės reformos žemėtvarkos projektus ir t. t. Logiška. Juk savivalda arčiau žmonių.
Jų laukia tikras išbandymas.
Šiemet rugsėjį Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) nustatė visą eilę valstybinės žemės naudojimo ir valdymo korupcijos rizikų savivaldybėse. Anot STT, jau dabar analogiški prašymai savivaldybėse vertinami nevienodai, nėra aiškių kriterijų, manipuliuojama priimant sprendimus. Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybėje STT nustatė keturis atvejus, kai buvo leista statyti statinius nesilaikant nustatytų atstumų. Visi tie sutikimai buvo išduoti artimam mero giminaičiui ir savivaldybės tarybos nariui. O kitais tapačiais atvejais prašymai buvo atmetami. Dalis valstybinių žemių miestuose ir miesteliuose yra neinventorizuojama, o informacija apie laisvus valstybinius sklypus slepiama. Ką ten informacija. Slepia net ir konkrečius sandorius. Net saugomose teritorijose. Pavyzdžiui, valstybinės žemės nuomos sandoris LSA prezidento savivaldybėje, Plungės rajone, Plungės dvaro teritorijoje.
„Lietuvos korupcijos žemėlapio 2026“ verslo tyrime šiemet verslininkai kaip labiausiai korumpuotas institucijas įvardijo savivaldybes. Jų, kaip korumpuotų institucijų, paminėjimo dažnumas išaugo net 17 procentinių punktų. 11 proc. įmonių vadovų, turėjusių reikalų su savivalda, nurodė, kad iš jų buvo reikalaujama kyšio, ir net du trečdaliai, tai yra beveik 70 proc. visų apklaustų verslininkų, savivaldybes vertina kaip neskaidrias.
Valstybinės žemės valdymo srityje savivaldos pažeidimai skaičiuojami dešimtimis ir net šimtais. Vien per šių metų devynis mėnesius buvo nustatyti 142 savivaldybių sandorių projektų neatitikimo teisės aktų reikalavimams atvejai. Dešimtimis skaičiuojami pažeidimai perduodant valstybinę žemę naudotis neatlygintinai. Valstybinės žemės sklypus panaudai savivaldybės miestuose ir miesteliuose perduoda jau ne vienus metus, o kai kurioms savivaldybėms (pavyzdžiui, Alytaus miesto, Mažeikių rajono, Ukmergės rajono savivaldybės) neigiamos išvados dėl tokių pažeidimų teikiamos kasmet, reguliariai. Tos pačios „klaidos“, suklydimai, nuklydimai, paklydimai kartojasi daugybę metų. Savivaldybės ignoruoja pareigą informuoti valstybę, valstybinę instituciją apie sandorius su valstybine žeme saugomose teritorijose. Tokie pažeidimai užfiksuoti Plungės ir Vilniaus rajonuose.
Pažeidimai pažeidimais, bet juk pasitikėjimas turi būti, sakysite. Diskrecija. Laisvė veikti.
Prisimenu, buvo toks senas 90-ųjų anekdotas apie Petką ir Čepajevą, kai Čepajevas išsiuntė Petką į Londoną. Grįžta jis po kurio laiko iš Londono puikiausiais kailiniais apsivilkęs, prabangiais laikrodžiais, žiedais, grandinėlėmis apsikarstęs. Klausia Čepajevas:
– Kur čia taip prasisukai?
– Ogi supranti, nuėjau aš Londone į vieną džentelmenų klubą. Žaidžiam pokerį, – pasakoja Petka. – Išdalino kortas. Pastatėm pinigus. Sako – verčiam. Pas mane – nieko, pas kitą – eilė, pas dar kitą – trys vienodos, – vardina džentelmenai savo kombinacijas ir išmeta užverstas kortas. Įgarsina ir išmeta užverstas. Tikri džentelmenai pasitiki vienas kitu. Džentelmeno žodis. Štai tuomet, supranti, Čepajevai, man ir pradėjo „eiti“ geros kortos.
Savivaldos džentelmenų išbandymas prasidėjo. Kiek diskrecijos, o kiek „keturių akių principo“ – spręs politikai. Būtų gerai, kad šis savivaldos stiprinimo politinis eksperimentas nevirstų ne tik „žemėtvarkos procesų paralyžiumi“, bet ir 60 kunigaikštysčių „savidestrukcijos spiralės multiplikavimo failu“.
