Spalio 10-ąją minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena kasmet primena apie emocinės gerovės, psichikos sveikatos sunkumų atpažinimo ir pagalbos svarbą. Tačiau kalbant apie jaunus žmones, vienas iš iššūkių išlieka labai praktiškas – kaip paskatinti juos kalbėti apie tai, ką jaučia, kai tiesiai pasakyti „man sunku“ ne visada paprasta? Vienu iš būdų pradėti tokį pokalbį gali tapti kino edukacija – galimybė pirmiausia kalbėti ne apie save, o apie žmogų ekrane, rašoma Lietuvos žmogaus teisių centro pranešime žiniasklaidai.
Būtent kino edukaciją kaip priemonę stiprinti 14–19 metų jaunuolių psichikos sveikatos raštingumą numatoma pasitelkti Vilniuje vykdomame projekte. Jo metu filmai taps atspirties tašku kalbėtis apie emocinę savijautą, psichikos sveikatos sunkumus ir pagalbos galimybes.
Kodėl kinas gali veikti ten, kur tiesioginis klausimas kartais nesuveikia? VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė Kotryna Sipko sako, kad kinas gali suteikti saugų atstumą – leisti pirmiausia pažvelgti į kito žmogaus patirtį, atpažinti jo emocijas ir tik tuomet, jei norisi, atsigręžti į savąsias.
„Žiūrėti į kito žmogaus patirtį ir kalbėti apie ją yra lengviau negu apie savo. Tai gali būti pirmas žingsnis. Kartais jaunuolis, analizuodamas filmo veikėją, net pats iš karto nesuvokia, kad jo patirtis jam yra pažįstama. Vėliau gali ateiti tas „aha“ momentas – aš suprantu, apie ką čia kalbama“, – aiškina K. Sipko.
Pasak pašnekovės, pastarąjį dešimtmetį jaunimo psichikos sveikatos rodikliams nemažą įtaką darė COVID-19 pandemija, socialinė nelygybė, diskriminacija, neapibrėžtumas, skurdas, akademinis spaudimas, o šalia jų – skaitmenizacija ir socialiniai tinklai. Gyvenimas skaitmeninėje erdvėje jaunam žmogui taip pat suteikia beveik neribotą prieigą prie informacijos ir pasaulinių problemų – nuo geopolitinio nestabilumo iki klimato kaitos.
Kita vertus, pasikeitė ir pats požiūris į psichikos sveikatą. Apie emocinius sunkumus kalbama atviriau, jauni žmonės socialiniuose tinkluose dalijasi savo patirtimis, ieško bendraminčių ir paramos. Tačiau didesnis informacijos kiekis savaime dar nereiškia geresnio psichikos sveikatos raštingumo.
„Nemažai jaunimo turi žinių ir yra atviri kalbėti apie sunkumus, bet tos žinios kartais lieka savotiškame uždarame rate: mokausi iš interneto ir grįžtu į internetą. Todėl svarbu pasitikrinti informaciją, kalbėtis su specialistais ir tą internetinę bendruomenę perkelti į realaus gyvenimo bendruomenę“, – pastebi K. Sipko.
Psichikos sveikatos raštingumas, anot jos, pirmiausia reiškia gebėjimą suprasti savo psichikos sveikatą: žinoti, kas ją veikia teigiamai ar neigiamai, kaip galima sau padėti ir kur prireikus ieškoti profesionalios pagalbos. Tačiau ne mažiau svarbi ir kita pusė – gebėjimas pastebėti, kad sunku šalia esančiam žmogui, ir žinoti, kaip jį palaikyti ar padėti pasiekti reikalingą pagalbą.
Filmo veikėjas gali tapti saugiu tarpininku
„Nepatogaus kino klasės“ vadovė Sandra Gaučiūtė pastebi, kad kinas jauną žmogų įtraukia per vaizdą, garsą ir emociją. Ekrane matydami savo bendraamžius, susiduriančius su įvairiais gyvenimo iššūkiais, jaunuoliai gauna galimybę pažinti patirtis, su kuriomis patys galbūt niekada nėra susidūrę, arba, priešingai, atpažinti savo kasdienybės fragmentus.
„Net jeigu nesu susipažinęs su tam tikra žmonių grupe ar turiu apie ją stereotipų, ekrane pamatau, kad tie žmonės turi tas pačias emocijas, išgyvenimus, susiduria su panašiais iššūkiais ir apmąstymais kaip aš“, – kino poveikį apibūdina S. Gaučiūtė.
Toks atpažinimas gali būti ypač svarbus kalbant apie psichikos sveikatą. Jaunas žmogus gali atpažinti save filmo herojuje, tačiau dar nebūti pasirengęs klasės draugams pasakyti: „Aš jaučiuosi taip pat.“
„Filmo veikėjas suteikia tam tikrą galimybę pasislėpti už jo ir šiek tiek kalbėti apie save per tą žmogų. Užuot tiesiai klausę: „Kaip tu jautiesi?“, galime kalbėti apie tai, kaip jaučiasi veikėjas, su kokiomis mintimis ir išgyvenimais jis susiduria. Taip sukuriamas saugus atstumas“, – aiškina S. Gaučiūtė.
K. Sipko taip pat pabrėžia, kad kartais vien panašios emocijos pamatymas ekrane jau gali padėti ją atpažinti ir įvardyti. Tam nebūtinai turi įvykti viešas prisipažinimas apie savo patirtį. Jaunuolis gali reflektuoti viduje, o filmas padeda suprasti, kad psichikos sveikatos sunkumai nėra kažkas svetimo ar gėdingo – tai žmogiškos patirtys, kurias žmonės išgyvena ir po kurių gali atsigauti.
Ne kiekvienas filmas apie psichikos sveikatą turi būti apie diagnozę
Kalbant apie psichikos sveikatą, nebūtina rinktis filmo, kurio centre būtų konkreti diagnozė. Pasak S. Gaučiūtės, vienuose filmuose tiesiogiai kalbama apie depresiją ar kitus psichikos sveikatos sunkumus, kituose ši tema atsiskleidžia šalia vienišumo, santykių, tapatybės paieškų, skaitmeninio pasaulio ar kitų jauno žmogaus gyvenimo klausimų.
Tačiau svarbu ne tik tai, kokią istoriją filmas pasakoja, bet ir kaip vaizduojami psichikos sveikatos sunkumai.
K. Sipko atkreipia dėmesį, kad kinas gali ne tik mažinti stigmą, bet ir ją stiprinti. Vienas iš pavojų – psichikos sveikatos sunkumų romantizavimas, kai kančia tampa veikėjo išskirtinumo dalimi, savidestrukcija pateikiama kaip romantikos elementas, o pats sutrikimas beveik paverčiamas charakterio savybe.
Todėl, jos teigimu, svarbu matyti ne diagnozę, o už jos esantį žmogų ir jo istoriją: santykius su šeima bei draugais, socialinę aplinką, ankstesnes patirtis, streso įveikos būdus ir kitus veiksnius. Lygiai taip pat svarbu kalbėti apie atsigavimo galimybes.
„Labai svarbi vilties žinutė. Net jeigu pats filmas jos nesuteikia, pokalbį su jaunimu svarbu užbaigti žinute, kad patiriant sunkumų ir gaunant tinkamą pagalbą galima atsigauti“, – sako K. Sipko.
Parodyti filmą neužtenka
Abi pašnekovės pabrėžia vieną svarbią ribą: kino edukacija nėra tiesiog filmo parodymas klasėje.
S. Gaučiūtės teigimu, svarbiausia dalis neretai prasideda filmui pasibaigus – kai jaunuoliai kviečiami reflektuoti, atsakyti į klausimus, pažvelgti į savo aplinką ir diskutuoti, kaip ekrane matyta problema atsispindi jų bendruomenėje ar visuomenėje.
„Didžiausias akcentas tampa ne pats filmas, o po jo vykstanti edukacija“, – pabrėžia ji.
Tam reikia pasirengimo. Prieš pradedant jautrią diskusiją svarbu susitarti dėl taisyklių: nesityčioti, nesmerkti pasidalijusio žmogaus, gerbti vieniems kitus, suteikti galimybę atsitraukti, jei tema sukelia stiprių emocijų. Edukatorius ar mokytojas turi gebėti sureaguoti ir į netinkamas replikas ar juoką – ne vien uždrausti, bet paklausti, kodėl tokia reakcija kilo ir ką ji gali reikšti kitam žmogui.
K. Sipko priduria, kad saugi erdvė nereiškia spaudimo atsiverti. Jaunuolis turi turėti teisę diskusijoje tik klausytis. Jautrus filmas gali atverti labai asmeniškų temų, todėl edukacijos tikslas neturėtų būti išgauti viešą jauno žmogaus pasakojimą apie jo patirtis.
Jeigu jaunuolis vis dėlto pats prabyla apie rimtus sunkumus ar stipriai emociškai sureaguoja, edukatorius turi žinoti, kaip elgtis ir į ką kreiptis. Anot K. Sipko, apie tokius saugiklius reikia galvoti dar prieš prasidedant užsiėmimui – pavyzdžiui, žinoti, kas mokykloje galėtų suteikti pagalbą, jei konkrečiam jaunuoliui jos prireiktų čia ir dabar.
Kai ekrane pamatai save
Kad filmas gali tapti daugiau nei teoriniu pokalbio pretekstu, rodo ir praktinės kino edukacijų patirtys. S. Gaučiūtė prisimena vieną edukatorių pasakotą atvejį iš virtualios realybės užsiėmimo, kuriame buvo pristatoma autistiško berniuko patirtis. Peržiūros metu vienas klasėje buvęs vaikas nusiėmė akinius ir pasakė: „Čia apie mane. Aš irgi taip jaučiuosi.“
Po to prasidėjo visai kitoks pokalbis – klasės draugai galėjo ne tik stebėti fiktyvų ar nuo jų nutolusį veikėją, bet ir išgirsti šalia sėdinčio bendraklasio patirtį.
„Perskaityti apie tai yra viena. Bet pamatyti, pajusti, būti emociškai paveiktam ir tada išgirsti, kad tokia patirtimi dalijasi šalia esantis žmogus, yra visiškai kas kita“, – sako S. Gaučiūtė.
Panašių pokalbių, pasak jos, kyla ir apie psichikos sveikatos sunkumus, valgymo sutrikimus, spaudimą dėl kūno ar šeimos problemas. Viename filme jaunuoliai pasakoja apie momentą, kai tėvai pranešė besiskiriantys. Po tokių peržiūrų klasėje kartais paaiškėja, kad vienišumo, kaltės ar paliktumo jausmą pažįsta ne vienas, o keli mokiniai.
„Filmas paskatina dalintis. Atsiranda galimybė pasisakyti, vieniems kitus paguosti, tapti atrama. Kartu atsiranda bendruomeniškumo jausmas – kad aš nesu vienas, kad kalbėti nėra gėda“, – pasakoja S. Gaučiūtė.
Ką jaunuolis turėtų išsinešti?
Vis dėlto geros kino edukacijos rezultatas nebūtinai yra atviras jaunuolio pasakojimas apie savo sunkumus. Kartais svarbiausias pokytis gali būti gerokai mažiau matomas – nauja mintis, atpažinta emocija ar klausimas, kuris lieka pasibaigus užsiėmimui.
S. Gaučiūtės teigimu, pirmiausia jaunuolis turėtų išsinešti daugiau žinių apie aptariamą temą ir platesnį supratimą apie skirtingas žmonių patirtis. Tačiau ne mažiau svarbu, kad edukacija sužadintų smalsumą.
„Man asmeniškai atrodo, kad edukacija buvo gera, jeigu mokinys išsinešė bent vieną klausimą, kuris paskatins jį vėliau pasidomėti tema. Tai reiškia, kad kažkas jį užkabino – emociškai, per žinias ar tiesiog sužadino smalsumą“, – sako ji.
Dar vienas svarbus rezultatas, pasak S. Gaučiūtės, yra gebėjimas už stereotipo ar nepažįstamos patirties pamatyti žmogų. Kinas leidžia susidurti su gyvenimais, kurių jaunuolis savo aplinkoje galbūt nepažįsta, ir pastebėti, kad skirtingų žmonių emocijos, baimės, santykiai ar poreikis būti priimtam gali būti labai panašūs. Nors filmas pats savaime problemų neišsprendžia, tinkamai pasirinktas ir saugiai aptartas jis gali padėti pradėti sudėtingą pokalbį.
Psichologinė pagalba
Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius
Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose
Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu
Nemokama ir konfidenciali pagalba teikiama telefonu arba internetu darbo dienomis nuo 13:00 val. iki 17:00 val.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
