„Po ketverių metų mokykloje vis dar nemokėjau taisyklingai parašyti savo vardo. Kiekviename naujame sąsiuvinyje ar popieriaus lape pirmiausia reikėdavo užrašyti vardą ir datą. Nepaprastai žemina, kai net tai parašai klaidingai, – Lietuvos audiosensorinė bibliotekos atsiųstame interviu pasakoja Mike’as Jones’as. – Štai kodėl esu Mike, o ne Michael.“
Visą Mike’o Jones’o istoriją jau šį šeštadienį, spalio 10 d., išgirsime Neskaitymo festivalyje Kaune, kur sutiksime ne tik patį Mike’ą, bet ir jo sutuoktinę Tiffany James. Jie atvyksta į Lietuvą, kad pasidalintų kelių dešimtmečių darbo su disleksiją turinčiais vaikais, jų šeimomis ir mokytojais patirtimi.
Mike’as Jones’as, mokymosi platformos „Nessy“ kūrėjas, ir Tiffany James, mokytoja, knygų autorė ir Skaitymo centro (angl. The Reading Center) Teksase, JAV, įkūrėja, padeda suaugusiesiems suprasti, kas slypi už vaiko patiriamų skaitymo ir rašymo sunkumų.
„Labai greitai supratau, kad esu kitoks“
Mike’o mokykloje vaikai mokėsi skaityti iš knygelių, kurių sudėtingumo lygį žymėjo spalva. Pirmoji, pati paprasčiausia, buvo oranžinė. Kiti vaikai su džiaugsmu pasakodavo vieni kitiems, kurios spalvos knygeles jau skaito. Mike’as taip ir neįveikė pirmosios. „Kiekvieną savaitę už rašybos testą gaudavau dvejetą. Skaityti nemokėjau. Apie disleksiją nebuvau girdėjęs, bet labai greitai supratau, kad esu kitoks – kad esu kvailas“, – prisimena jis.
Disleksija – tai skaitymo sutrikimas, apsunkinantis jį turinčių žmonių gebėjimą sklandžiai skaityti ir rašyti. Tai nėra intelekto ar gebėjimų trūkumas – disleksija reiškia kitokį mokymosi ir mąstymo būdą. Skirtingų Europos šalių duomenimis, disleksija būdinga nuo 5 iki 20 proc. žmonių.
„Sunkiausia – nesuprasti, kodėl skaityti ir rašyti tau sunkiau, – sako Mike’as. – Kai žinai priežastį, gali stengtis įveikti sunkumus. Bet jei manai, kad tiesiog esi per kvailas mokytis, tai palaužia.“
Žinių lygis – nuo trečios klasės iki pirmo kurso
Tiffany savo sunkumus pastebėjo antroje klasėje. Nors teksto suvokimo užduotys jai pavykdavo puikiai, tačiau rašyti sekėsi labai prastai („Rašybos klaidų dariau daugybę!“). Vėliau Tiffany sužinojo turinti disgrafiją (rašymo sutrikimą). „Žinojau, kad šie dalykai man sunkiai sekasi, bet kartu kažkur viduje jaučiau, kad esu protinga“, – pasakoja Tiffany.
Vyresnėse klasėse jos nepriėmė į aukštesnio lygio gimtosios kalbos mokymosi kursą. Mokslo metų pabaigoje atlikti testai atskleidė didelį Tiffany gebėjimų skirtumą: nors jos rašyba atitiko tik trečios klasės lygį, intelekto koeficientas buvo aukštas, o daugumos kitų sričių rezultatai siekė koledžo ar pirmųjų studijų metų lygį. Merginai tuo metu buvo keturiolika. „Mokytojas atsiprašė ir pasakė nesupratęs, kokia esu protinga. Jis pakvietė mane lankyti tą kursą.“
Žodis „sutrikimas“ turi neigiamą atspalvį, o „disleksija“ – ne
„Nesuskaičiuočiau, kiek kartų dirbdama su vyresniais vaikais – nuo maždaug aštuonerių metų iki paauglystės – mačiau, kaip jie lengviau atsikvepia supratę, kad skaitymo, rašymo, o kartais ir atminties sunkumų patiria ne todėl, kad yra kvaili, tingūs, išsiblaškę ar stokoja disciplinos. Jų smegenys tiesiog kitaip veikia, – sako Tiffany James. – Kai įvardijame disleksiją, disgrafiją ar kitą būklę, vaikas supranta, kad nėra „sugedęs“. Jis tiesiog negauna – o gal ir niekada negavo – tokio palaikymo, kokio jam reikia, kad galėtų sėkmingai mokytis.“
Lietuvoje disleksija nėra oficialiai nustatoma. Dažniausiai diagnozuojamas skaitymo ir rašymo sutrikimas. Mike’o reakcija į šią informaciją verčia suklusti: „Mano nuomone, žodis „sutrikimas“ turi neigiamą atspalvį, o „disleksija“ – ne.“
O jeigu vaikas jau ir taip stengiasi iš visų jėgų?
„Mano klasėje visi išmoks skaityti!“, „Privalai kasdien perskaityti 10 puslapių“... Tokios ir panašios frazės, girdimos iš tėvų ir mokytojų, disleksiją turinčius vaikus lydi nuolat.
„Toks elgesys atsiranda dėl to, kad tėvai ir mokytojai stokoja supratimo, – sako Tiffany James. – Jie nuoširdžiai tiki, kad taip padės vaikui įveikti sunkumus, tačiau šis būdas neveikia. Kaip tik priešingai – sakydami „Tu tiesiog tingi“, menkiname vaiko savivertę ir pakertame pasitikėjimą savimi. Reikia grįžti į pradžią ir padėti tvirtus pagrindus.“
Tiffany James atskiria dvi situacijas. Kai vaikas jau geba savarankiškai perskaityti tekstą, nors ir lėtai, praktika padeda skaityti sklandžiau. Tačiau jei skaitymo pagrindai dar nesusiformavę, vien reikalavimo skaityti vis daugiau neužtenka. Pirmiausia reikia mokymo, kuris padėtų tuos pagrindus įgyti.
Vertinant tik atliktą užduotį, vaiko pastangos gali likti nepastebėtos: suaugusysis mato klaidas, lėtą skaitymą ar vis dar nebaigtą darbą. Tiffany ragina atkreipti dėmesį ir į tai, kiek jėgų vaikui visa tai kainuoja. „Mano patirtis rodo – ir manau, kad Mike’as sutiktų, – jog dauguma šių vaikų jau ir taip labai stengiasi. Todėl raginimas „tiesiog labiau pasistenk“ juos tik dar labiau gniuždo.“
Geranoriškumui reikia žinių
Nors mokyklą Mike’as Jones’as prisimena kaip sunkią patirtį, apie savo mėgstamiausią mokytoją, panelę Wiltshire, kalba šiltai. Ji pastebėjo, kad berniukas atsilieka, ir atkakliai stengėsi jam padėti. „Tai nepadėjo man išmokti, bet jos gerumo niekada nepamiršau ir dar daugelį metų palaikėme ryšį, – pasakoja Mike’as. – Esu tikras: jei tik ji būtų žinojusi, kaip man padėti, tai būtų daug ką pakeitę.“
Tinkamesnio mokymo būdo ėmėsi ieškoti Mike’o mama Pat. Sūnų ji mokė remdamasi Ortono–Gillinghamo metodu. Mike’as išskiria kelis svarbius tokio mokymo principus: užduotys pritaikomos konkrečiam vaikui; mokantis pasitelkiami įvairūs pojūčiai; viskas išaiškinama, nepaliekant vaikui erdvės spėlioti. Mokomasi nuosekliai – naujos žinios remiasi tuo, kas jau išmokta.
Tačiau mokymuisi būtiną kartojimą reikėjo paversti veikla, prie kurios sūnui norėtųsi sugrįžti. „Pat rado sprendimą: sukūrė daugybę trumpų žaidimų, kad mokytis būtų smagu ir įdomu. Tuo pačiu principu vadovavausi kurdamas internetinę mokymosi platformą „Nessy“, – sako Mike’as.
Paklausta, ką pirmiausia keistų įprastoje pamokoje, Tiffany akcentuoja mokytojų pasirengimą.
Jos manymu, suprasdami vaiko mokymosi ypatumus, daugelis mokytojų ieškotų būdų atitinkamai pritaikyti savo darbą. „Juk kodėl jie apskritai pasirinko šią profesiją? Dauguma – todėl, kad myli vaikus, mėgsta dalytis žiniomis ir nori kurti teigiamus pokyčius pasaulyje. Padėdami mokytojams suprasti, kaip tai padaryti, galime iš esmės pakeisti padėtį.“
Abu pašnekovai ragina pagalbos jokiu būdu neatidėlioti. Tiffany teigimu, skaitymo ir rašymo sunkumų riziką galima pastebėti jau ikimokykliniame amžiuje. Ypač atidžiai sekti vaiko mokymąsi turėtų šeimos, kurių giminės medyje pasitaikė skaitymo ar rašymo sunkumų (disleksija dažnai paveldima). „Vos pastebėjus, kad vaikas pradeda atsilikti, reikėtų suteikti jam intensyvią papildomą pagalbą – veiksmingiausia ji būna iki septynerių metų“, – pritaria Mike’as.
Kas gali pasikeisti jau kitoje pamokoje
Dalis pokyčių prasideda nuo kasdienių mokytojo sprendimų: kaip pateikti užduotį ar kaip paprašyti vaiko parodyti, ką jis moka. „Niekada nestatykite vaiko į padėtį, kurioje jis jaustų gėdą“, – sako Mike’as Jones’as.
Vienas jo pateikiamų nesektinų pavyzdžių – skaityti garsiai prieš klasę. Tiffany pabrėžia, kad skaitymas balsu turėtų būti savanoriškas. Jei vaikas pats nori skaityti, svarbu jį padrąsinti. Tačiau sunkiai skaitančiam mokiniui liepti skaityti prieš klasę – labai žeminanti patirtis, o patirta gėda tikrai nepadės mokytis geriau.
Mike’as Jones’as taip pat ragina viešai neskelbti įvertinimų ir nekabinti lentelių, kuriose vaiko pažanga lyginama su kitų mokinių pasiekimais. Dar vienas konkretus Tiffany pasiūlymas – nereikalauti nusirašinėti nuo lentos (dėl neurologinių ypatumų disleksiją turintys vaikai „pameta“ nurašomo teksto vietą, kurioje sustojo). Mokytojas gali iš anksto paruošti medžiagą ir padėti ją mokiniui ant suolo. „Galima duoti medžiagą parsinešti namo, kad vaikas galėtų prie jos grįžti, perskaityti savo tempu, o gal pasitelkti mamos ar tėčio pagalbą“, – siūlo ji.
„Nesitikėkite, kad vaikai išmoks vien klausydamiesi ar skaitydami pateiktą informaciją. Ieškokite įvairesnių būdų ją perteikti“, – ragina Mike’as.
Pagalbinių priemonių mitas: spalvoti lakštai disleksijos „neišjungs“
Garsinės knygos, tekstą balsu skaitančios programos, galimybė diktuoti tekstą kompiuteriui užuot rašius pačiam – disleksiją turintiems vaikams technologijos gali atverti daugiau galimybių mokytis. Tačiau ar naudodamasis jomis vaikas nepraras paskatos pats išmokti skaityti ir rašyti?
Tiffany ragina atsižvelgti į vaiko amžių ir jo įgūdžius. Net ir išmokęs skaityti disleksiją turintis vaikas gali skaityti lėtai, ypač jei ankstyvosios pagalbos negavo arba jos nepakako. Galimybė klausytis leidžia jam susipažinti su turiniu, kurį savarankiškai perskaityti būtų sunku.
Vis dėlto ji pabrėžia, kad pagalbinės priemonės neturėtų pakeisti tiesioginio, struktūruoto skaitymo ir rašymo mokymo. Ypač svarbu tai prisiminti dirbant su mažais vaikais, kurie šiuos įgūdžius dar tik įgyja. Mike’as taip pat perspėja nepainioti pagalbos atliekant užduotį su paties įgūdžio ugdymu: „Pagalbinės technologijos labai padeda vyresniems vaikams. Tačiau jos neturėtų pakeisti mažų vaikų mokymo skaityti ir rašyti.“
Paklaustas apie disleksijos mitus, Mike’as akcentuoja spalvotus filtrus, arba permatomus spalvotus lakštus, dedamus ant skaitomo puslapio. „Irleno sindromas, dar vadinamas skotopinio jautrumo sindromu, yra atskira būklė. Kai kuriems žmonėms ji gali pasireikšti kartu su disleksija, tačiau tai nėra tas pats, – sako specialistas. – Pojūtį, kad puslapis akina, dažnai sustiprina klasėse naudojamos liuminescencinės lempos. Daugelis Jungtinės Karalystės mokyklų duoda vaikams spalvotus lapų filtrus, nes jie yra pigūs. Tuo prisidengiama argumentuojant, kodėl neteikiamas specialiai pritaikytas mokymas, kuris kainuotų gerokai daugiau.“
Pasak Mike’o Jones’o, moksliniai įrodymai nepagrindžia spalvotų lapų filtrų naudojimo disleksijai palengvinti.
Kada šiandienos namų darbai baigti?
Pasibaigus pamokoms, disleksija kartu su vaiku grįžta namo. Tiffany, disleksiją turinčių vaikų mama, pasakoja, kaip tai gali pakeisti visos šeimos kasdienybę. Vakarais vaikui reikia daug laiko ir pagalbos ruošiant namų darbus. Jam padedantys tėvai tuo metu mažiau dėmesio gali skirti kitiems šeimos nariams. Prasideda kelionės pas korepetitorius, papildomos užduotys, ir pamažu šeimos gyvenimas ima suktis aplink vieną – disleksijos – ašį.
Pasak Tiffany, disleksiją turinčiam vaikui namų darbai gali užtrukti keturias valandas, nors jo klasės draugui pakanka vienos. Todėl vienas naudingiausių susitarimų su mokykla – apsibrėžti, kiek laiko vaikas skirs namų darbams. Taip riba tampa iš anksto sutartas sąžiningo darbo laikas, net jei jam pasibaigus dar liko neatliktų užduočių. „Jei vaikas valandą atkakliai ir sąžiningai dirbo, metas pasakyti: „Viskas, šiandien namų darbų daugiau nebedarysime“, – pateikia pavyzdį Tiffany.
Mike’ui svarbu, kad mokymosi sunkumai neatimtų visos vaiko dienos. „Namai turi būti vieta, kur galima atsikvėpti nuo mokyklos“, – sako jis. Su mokykla ir vaiku aptarta namų darbų trukmė palieka erdvės viskam: vaikas skiria jėgų mokymuisi, o šeima ir bendruomenė pripažįsta jo pastangas.
Vaiko stiprybėms puoselėti – tiek pat laiko, kiek sunkumams įveikti
Laikas, kurį vaikas praleidžia prie sunkiai įveikiamų užduočių, turi ir kitą kainą: jo lieka mažiau veikloms, kurias jis mėgsta ir kurios jam sekasi. Tiffany ragina sąmoningai skirti dėmesio šioms vaiko gyvenimo sritims. „Vaiko stiprybėms puoselėti skirkite tiek pat laiko, kiek skiriate padėdami įveikti sunkumus“, – sako ji.
Kalbėdami apie disleksiją, suaugusieji, kartais net specialistai, mėgina padrąsinti vaiką sakydami, kad jis turi „supergalių“ – yra kūrybiškas, gerai orientuojasi erdvėje, geba matyti visumą ar yra itin sportiškas. Tiffany supranta, kokia tai patraukli išeitis, bet pabrėžia ir slypintį pavojų: taip vaikas išgirsta dar vieną lūkestį, kurio nepajėgia pateisinti.
„Kai vaikui klasėje nuolat kartojama „Tu turi supergalią“, o jis vėl ir vėl patiria tai, ką suvokia kaip nesėkmę, toks kalbėjimas gali labai slėgti. Vaikas pakankamai nuovokus, kad suprastų, jog jam nesiseka. Todėl kalbos apie supergalias gali dar labiau pakirsti jo savivertę“, – sako ji.
Tiffany pabrėžia, kad disleksiją turinčių žmonių gebėjimai yra tokie pat įvairūs, kaip ir kitų žmonių. Todėl stiprybių verta ieškoti pažįstant konkretų vaiką: stebint, kas jį domina ar ką jis noriai veikia. „Pati disleksija supergalios nesuteikia, tačiau vaikas gali ją turėti. Galbūt jis puikiai čiuožia, žaidžia futbolą ar piešia. Padėkite vaikui atrasti tai, ką jis mėgsta, kas jam sekasi ar kuo domisi, ir skatinkite tuo užsiimti“, – ragina Tiffany.
Tam pritaria ir Mike’as, teigdamas, kad veiklos, kuri vaikui sekasi ir patinka, niekada nereikėtų atimti vien tam, kad liktų daugiau laiko papildomoms mokymosi užduotims.
Daugiau disleksijos patirčių – Neskaitymo festivalyje
Su Mike’u Jones’u ir Tiffany James susitikti gyvai bus galima jau spalio 10 d., šeštadienį, Kauno Ąžuolyno bibliotekoje (Radastų g. 2) vyksiančiame Neskaitymo festivalyje. Čia bus ne tik pristatyta lietuviškai išleista Tiffany knyga „Suprask mane“ (angl. What I Need, lietuvių kalba išleido Lietuvos audiosensorinė biblioteka, 2026), kurios pavadinimas tapo ir šių metų festivalio tema, bet ir parodytas Mike’o vaikystės istorija paremtas trumpametražis filmas „Makas“ (orig. „Mical“, 2020).
Lietuvos audiosensorinės bibliotekos ir Lietuvos disleksijos asociacijos organizuojamas festivalis kviečia vaikus, jaunuolius, tėvus, pedagogus ir visus, norinčius geriau suprasti disleksiją.
Programoje – disleksiją turinčių žmonių pasakojimai, specialistų pranešimai, praktinės dirbtuvės mokytojams ir kūrybinės veiklos vaikams. Bus galima susipažinti su mokymąsi palengvinančiomis priemonėmis ar technologijomis, pasikalbėti su panašią patirtį turinčiomis šeimomis ar parsivežti namo dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą „Suprask mane“.
Organizatoriai įsitikinę – ji padės ne tik vaikui ir šeimai, bet ir mokytojams. Renginys nemokamas. Registracija reikalinga tik į edukacijas ir dirbtuves. Išsami programa – čia.
Parengė Ramunė Balčikonienė.
