Šalyje nesibaigiantys korupcijos skandalai kelia žalą ne tik pasitikėjimui politine sistema. Jie veikia ir platesnį visuomenės santykį su valstybe, kurdami įspūdį, kad sėkmė gali būti susijusi tik su užkulisiniais susitarimais, pažintimis ir įstatymų pažeidimais. Tai pavojinga demokratijai, tačiau ne mažiau žalinga ir šalies verslo reputacijai.
O ją kurti nebuvo lengva – ilgai jautėme režimo dešimtmečius darytą žalą verslumo suvokimui. Praėjus keliolikai nepriklausomybės metų, mūsų visuomenėje vis dar buvo gajūs mitai apie verslininkų savanaudiškumą, o straipsnių apie visuomenės apklausas antraštės skelbė: „Nei sąžiningi, nei etiški“, „Galvoja tik apie savo piniginę“.
Net ir tuomet, kai Lietuvoje pradėjo steigtis tarptautinės kompanijos, o lietuviškos įmonės jų pavyzdžiu ėmė diegti vakarietiškos vadybos bei socialinės atsakomybės praktikas, verslininko įvaizdis šalyje beveik negerėjo. Ir tai visiškai suprantama – įvairūs skandalai, kuriuose kartu dalyvauja politikai ir verslininkai, metų metus trunkančios rezonansinės korupcijos bylos meta šešėlį ant viso verslo sektoriaus.
Tačiau per 36 Lietuvos nepriklausomybės metus mūsų šalyje užaugo jau ne viena verslininkų karta: laukinių 90-ųjų spekuliantus keitė vis didesnes ambicijas turintys, vakarietiškų pažiūrų įmonių steigėjai. Dalis jų savo pramonės, prekybos ar logistikos įmones išplėtė iki klestinčių tarptautinių bendrovių. O pastarąjį dešimtmetį sėkmingiausių verslininkų gretas papildė ir globalių startuolių bei vienaragių kūrėjai.
Naujoji technologijų verslininkų karta visų pirma yra Nepriklausomos Lietuvos atstovai – vidutinis lietuvių vienaragių įkūrėjų amžius dabar nesiekia nė 40 metų, taigi, jei ne visą, tai didžiąją gyvenimo dalį jie augo laisvoje šalyje.
Be to, jie veikia remdamiesi kita logika nei tradicinių verslų steigėjai. Daugelis savo veiklą pradėjo ne vedini tikslo tiesiog uždirbti, bet norėdami išspręsti konkrečią problemą. Taip pat jie turėjo arba pakeliui įgavo ambiciją augti globaliai, orientuodamiesi į Vakarus.
Tokiame kelyje mažiau svarbu, ką pažįsti ar kokį kapitalą esi sukaupęs, nes investicijas pirmiausia pritraukia pačios verslo idėjos unikalumas ir potencialas. Veikiant visame pasaulyje, mažiau reikšmingos tampa ir lokalios konkurencinės kovos ar vietinės sąlygos verslui, nes paslauga ar produktas turi būti pakankamai geri, kad atitiktų ES ir kitų rinkų taisykles. Tai reiškia, kad tarptautinius technologijų verslus mažiau veikia ir vidaus politika, o politikai turi mažiau įrankių kištis į jų veiklą.
Visa tai paaiškina kitokį technologijų verslininkų santykį su politine sistema. Startuolių kūrėjai geba sėsti prie vieno stalo su valdžios atstovais, kai reikia kalbėtis apie mokesčių politiką, reguliavimą ar kitus sprendimus. Tačiau lygiai taip pat jie kartu su savo darbuotojais patys stovi protestuose prieš valdančiuosius, kai mato, kad jų veiksmai silpnina demokratiją, skaldo visuomenę ar kompromituoja Lietuvą.
Tai rodo, kad technologijų verslininkų karta suvokia save ne tik kaip ekonominę jėgą, bet ir kaip valstybės bendrakūrėjus, kurie imasi labai konkrečių veiksmų. Startuolių bendruomenė buvo viena pirmųjų, garsiai prabilusių apie būtinybę didinti gynybos finansavimą ir pradėjusi „4 procentų“ iniciatyvą.
Ji taip pat ėmėsi spręsti švietimo sistemos spragas: organizavo „IT egzaminą“, atvėrė moksleiviams prieigą prie „nexos.ai“ ir „Hostinger Horizons“ dirbtinio intelekto įrankių, prisidėjo prie mokytojų mokymo naudotis naująja technologija ir sukūrė organizaciją „Švietimas #1“, siekdama sisteminių pokyčių ugdant ateities talentus.
Ne mažiau svarbus ir indėlis į platesnį verslumo kultūros ugdymą – nuo televizijos laidų, padėjusių visuomenei geriau suprasti startuolių pasaulį, iki aktyvaus viešo kalbėjimo apie tai, kodėl Lietuvai reikia daugiau verslus kuriančių, o ne tik samdomų žmonių.
Kilus grėsmei žiniasklaidos laisvei ir nepriklausomumui, startuolių bendruomenė ne tik viešai palaikė žurnalistus. Technologijų verslų įkūrėjai įsteigė ir tiriamajai žurnalistikai skirtą premiją bei fondą „Pamatai“.
Tai labai aiškiai rodo, kad šiuolaikinis technologijų verslas Lietuvoje save supranta ne kaip atskirą interesų grupę, o kaip demokratinės visuomenės dalį. Tokiam verslui rūpi ne tik jo paties augimas, bet ir aplinka, kurioje jis veikia: švietimo kokybė, valstybės saugumas, institucijų patikimumas, laisva žiniasklaida bei stipri pilietinė visuomenė.
Ir čia ryškėja nemalonus kontrastas. Kol naujoji verslo karta galvoja apie tai, kokios Lietuvos reikės po dešimtmečio, valdančiųjų gretose vis dar veikia senieji spekuliantai, įstrigę senose schemose ir reputaciją griaunančiuose skandaluose.
Norisi tikėti, kad šalies visuomenė pastebi, jog Lietuvos verslo sektorius nėra vientisas ir nebe toks, koks buvo prieš tris dešimtmečius. Nors akivaizdu, kad senasis verslo ir galios santykio modelis dar ne visiškai išnykęs, bet jis jau nebėra vienintelis ir tikrai nebėra dominuojantis ten, kur kuriama moderni Lietuvos ekonomika.
