Lietuva jau šiais metais pasivys, o kitąmet – aplenks „PIGS“ šalis (Portugaliją, Italiją, Graikiją ir Ispaniją) pagal BVP vienam gyventojui rodiklį. Tai įspūdingas rezultatas, turint omenyje, kad prieš 30 metų atotrūkis tarp Lietuvos ir šių Pietų Europos valstybių siekė net aštuonis kartus. Kitaip tariant, per vienos kartos laikotarpį Lietuva iš postsovietinės, nuo Vakarų Europos gerokai atsilikusios ekonomikos tapo šalimi, kuri jau lipa ant kulnų senosioms Europos Sąjungos narėms.
Šis lūžis yra svarbus ne tik ekonomine, bet ir simboline prasme. Ilgą laiką Europoje buvo įprasta kalbėti apie turtingus Vakarus ir skurdesnius Rytus. Tačiau dabar ryškėja kita takoskyra – tarp turtingos Šiaurės ir skurdesnės Pietų Europos.
Lietuvos ekonomika 2026–2029 m. pasivažinės „amerikietiškais kalneliais“: po spartesnio augimo 2026–2027 m. prognozuojamas atvėsimas 2028–2029 m. Tačiau ilgalaikis Lietuvos ekonomikos augimo potencialas išlieka didesnis nei „PIGS“ valstybių. Pavyzdžiui, Europos Komisijos vertinimu, 2027–2036 m. Portugalijos, Italijos, Graikijos ir Ispanijos potencialus metinis BVP augimas sieks vos apie 1,0 proc., kai Lietuvos – apie 1,8 proc.
Viena pagrindinių priežasčių – stipresnis aukštųjų technologijų paslaugų sektorius. Lietuva vienam gyventojui eksportuoja 3,5 karto daugiau IT paslaugų nei „PIGS“ šalių vidurkis. Vertinant per gyventojų skaičiaus prizmę, Lietuva taip pat pasižymi gerokai didesne startuolių ir „vienaragių“ koncentracija. Tokie sektoriai ilgainiui kuria produktyvumo šuolius ir leidžia šalims ištrūkti iš vidutinių pajamų spąstų.
Antras Lietuvos pranašumas – fiskalinis stabilumas. Lietuvos valdžios sektoriaus skola siekia apie 45 proc. BVP, kai „PIGS“ šalyse ji vidutiniškai sudaro apie 115 proc. BVP. Tai suteikia šaliai daugiau fiskalinės laisvės ir reikšmingai sumažina skolos aptarnavimo išlaidas. Pietų Europos valstybėms didelė skola jau daug metų yra rimtas augimo stabdis, kadangi didelė dalis viešųjų finansų energijos tenka ne ateities investicijoms, o praeities įsipareigojimams.
Trečias veiksnys – palankesnė verslo aplinka. Lietuva lenkia „PIGS“ valstybes verslumo, skaidrumo, skaitmenizacijos ir mokesčių sistemos konkurencingumo srityse. Korupcijos lygis Lietuvoje taip pat yra santykinai žemesnis.
Vis dėlto, pasivyti Pietų Europą yra viena, o priartėti prie Šiaurės Europos – visai kas kita. Portugalijai, Italijai, Graikijai ir Ispanijai taip ir nepavyko reikšmingai priartėti prie savo šiaurinių kaimynių. Tai pamoka ir Lietuvai, kuri nebėra nei žemų kainų, nei žemų atlyginimų šalis, tad žemai kabantys konkurencingumo vaisiai jau yra nuraškyti. Tolesnis augimas priklausys nuo produktyvumo, inovacijų, institucijų kokybės ir gebėjimo pritraukti bei išlaikyti talentus.
Nerimą kelia ir augantis valdžios apetitas išlaidauti. Artimiausiais metais Lietuvos ekonomiką papildomai palaikys antrosios pensijų pakopos lėšos, Europos Sąjungos parama ir didesnės investicijos į krašto apsaugą. Tačiau ši banga nėra amžina. Jai nuslūgus 2028–2029 m. Lietuvai gali tekti didinti mokesčius. Tokiu atveju rizikuojame tapti ne tik aukštų kainų ir atlyginimų, bet ir didelės mokesčių naštos šalimi.
Tolesnė Lietuvos ekonomikos raida tiesiogiai priklausys nuo mūsų gebėjimo didinti tarptautinį konkurencingumą. Siekiant vytis turtingiausias Europos Sąjungos šalis, mums nebepakaks lygiuotis į ES vidurkį – privalome užtikrinti, kad Lietuvos žmogiškojo kapitalo, infrastruktūros, inovacijų ekosistemos, mokesčių sistemos bei verslo aplinkos kokybė būtų visa galva aukštesnė. Galbūt tuomet vėl pabus „Baltijos tigras“?
