Pokyčiai Amerikos pramonėje, kai kurių ES valstybių ekonominė politika, išryškina naują tendenciją- didžiausios pasaulio rinkos ekonomikos šalys svarbiausiu prioritetu ima laikyti savo nacionalinės pramonės interesus. Jau nekalbant apie ekspancinę ir protekcionistinę Kinijos ekonominę kryptį.
Kaip šiuo požiūriu elgiasi Lietuva? Ar Lietuvos valdžia, nuosekliai besilaikydama globalios rinkos postulatų, tinkamai užtikrina nacionalinės pramonės plėtros perspektyvas? Ar ruošiamas atsakas į besikeičiančią pasaulio ekonominę aplinką? Ar Lietuva turi įsivardinusi savo nacionalinio svarbumo pramonės šakas? Nes, tik kalbėti, kad mes esame globalios pasaulio rinkos dalimi- jau vakarykštė diena. Vis daugėja ženklų, kad aižėja daug dešimtmečių klestėjusi tarptautinė liberalios prekybos sistema, labiau dėmesys kreipiamas nacionalinės pramonės plėtrą.
Viena, iš tokių nacionalinio svarbumo ekonomikos sektorių, pas mus galėtumėme išskirti medienos pramonę. Ji turi giliai išvystytas tradicijas. Sukuria reikšmingą BVP dalį. Turinti regioninį išsidėstymą ir ten kurianti ypatingai svarbias darbo vietas.
Tačiau, tolimesnei šio sektoriaus ekonominei raidai didelį pavojų kelia politinis ir teisinis neapibrėžtumas, ilgalaikės Lietuvos miškų vystymo vizijos neturėjimas. Lietuva, kaip valstybė nepajėgia susitarti, kokia turėtų būti miškų plėtojimo strategija. Kaip turėtų būti suderinti gamtosauginiai, ekonominiai, socialiniai, rekreaciniai visuomenės interesai gausinant Lietuvos miškus. O kol nėra visuotinai sutarto strateginio matymo, kol visuomenė nesutarė dėl Lietuvos miškų strategijos, atskiri Vyriausybės ar Seimo bandymai epizodiškai bei fragmentiškai keisti Miškų įstatymą atrodo labai silpnai. Kaip tu gali sėkmingai keisti įstatymus, jeigu neturi fundamentalaus įsivaizdavimo, kokia kryptimi turi būti vykdoma miškų politika? Juolab, kad Vyriausybė savo programoje yra įsipareigojusi miškų valdymo strateginį dokumentą parengti ir įteisinti skubos tvarka.
Teisybės dėlei reikia paminėti, kad šiuo metu tik vienas iš daugelio- gamtosauginis interesas dominuoja prieš kitus visuomenės interesus. Visuomenės diskusija tampa nepilnavertė ir nerezultatyvi, kada teisėti visuomenės ekonominiai, socialiniai, rekreaciniai interesai yra nustumiami į šoną ir uzurpuojami gamtosauginių argumentų. Dar daugiau, kitokios nuomonės turėjimas arba bandymas suderinti skirtingus visuomenės interesus yra demonizuojamas ir net kriminalizuojamas.
Tokioje įkaitusioje atmosferoje, kur dominuoja emocijos, o ne argumentai, kur propaguojamas nepasitikėjimas vienas kitu, yra sudėtinga tikėtis išmintingų ir subalansuotų sprendimų. O norint, kad valstybės ekonomika augtų, o žmonės išvengtų naujų ekonominių krizių, jie yra būtini.
