Valstybės ir savivaldybių valdomos įmonės Lietuvoje daugeliui vis dar atrodo savaime suprantamas dalykas.
Taip buvo ilgą laiką, todėl natūralu, kad retai susimąstome, kaip jos gauna užsakymus ir ar tie sprendimai visada yra palankiausi gyventojams. Tačiau artėjant savivaldos rinkimams šis klausimas vėl tampa aktualus: ar savivaldybės įmonė gali gauti darbų tiesiogiai, net nepasitikrinus, kiek tokios paslaugos kainuoja rinkoje?
Konstitucinis Teismas į tai jau tris kartus atsakė labai aiškiai – ne. Vis dėlto panašu, kad toks atsakymas nėra patogus, todėl pats klausimas nuolat perrašomas iš naujo, tikintis, kad pakeitus formuluotę pavyks gauti kitokį rezultatą.
Diskusija dėl vidaus sandorių iš esmės yra diskusija dėl konkurencijos ir skaidrumo. Dėl to, ar savivaldybės pirmiausia galvoja apie gyventojų interesą, ar apie patogesnį sprendimų priėmimo kelią sau.
2015, 2022 ir 2024 metais Konstitucinis Teismas pasakė tą patį: paslaugų pavedimas savivaldybės įmonei be konkurencijos gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais. Ne tada, kai taip greičiau, ne tada, kai taip ramiau, ne tada, kai taip patogiau. Tik tada, kai iš tiesų nėra kitos realios alternatyvos.
Tam ir yra Konkurencijos taryba – kad patikrintų, ar ta „išimtis“ nėra tiesiog bandymas apeiti konkurenciją.
Logika čia paprasta ir žmogiška. Norėdamas nepermokėti – turi palyginti. Siekdamas sužinoti, ar gauni geriausią sprendimą – turi leisti tiekėjams konkuruoti kaina ir kokybe. Viešieji pirkimai nėra tobuli, tai vienintelis būdas objektyviai įvertinti rinkos pasiūlą.
Konstitucinis Teismas niekada neteigė, kad vidaus sandoriai yra draudžiami. Tačiau Teismo išaiškinimas griežtas: tai tik išimtinė priemonė, o ne prioritetinis pasirinkimas. Pirmiausia turi būti užtikrinama konkurencija. Jei ji neveikia – galima kalbėti apie kitus sprendimus.
Problema prasideda ten, kur siūloma šią logiką apversti. Vidaus reikalų ministerijos svarstomi įstatymo pakeitimai leistų savivaldybei pačiai atlikti „konkrečiais duomenimis pagrįstą analizę“ ir jos pagrindu nuspręsti, kad konkurso nereikia.
Kitaip tariant, savivaldybė pati surinktų duomenis, pati juos įvertintų ir pati pasakytų: „Konkurencija nebūtina.“
Formaliai viskas atrodytų tvarkingai. Bet iš esmės tai reikštų, kad sprendimą dėl konkurencijos poreikio priimtų tas pats subjektas, kuris gali būti tiesiogiai suinteresuotas jos nebuvimu.
Panevėžio atvejis puikiai iliustruoja, kaip ši teorija veikia praktiškai. Konkurencijos taryba konstatavo, kad savivaldybės pateikta analizė nepagrindė vidaus sandorio būtinybės. Nepavyko įrodyti, kad tai vienintelis būdas užtikrinti paslaugų kokybę, nepertraukiamumą ar prieinamumą, o poveikis konkurencijai liko deramai neįvertintas.
Tai akivaizdus signalas, kad „pasidaryti pažymą“ dar nereiškia priimti gerą ir gyventojams naudingą sprendimą.
Dar rimtesnė problema – laikas. Panevėžio atveju tyrimas truko nuo 2023 iki 2025 metų pabaigos. Dabar tikėtina, kad teismuose viskas užtruks dar dvejus trejus metus.
Tai reiškia, kad dvejus–penkerius metus bus sprendžiama, ar vidaus sandoris apskritai buvo teisėtas. Tuo metu mieste konkurencijos nebus. Paslaugos bus teikiamos, pinigai bus mokami, tačiau niekas negalės pasakyti, ar buvo pasirinktas geriausias variantas.
Kai ši istorija pasibaigs, klausimas greičiausiai bus ne apie tai, kaip grąžinti galimą permoką gyventojams, o apie tai, ar savivaldybė turės atlyginti žalos verslams, kuriems nebuvo leista konkuruoti.
Dabar labai paprastas, bet rimtas klausimas – kas iš to laimi? Kritiškai ir objektyviai vertinant, sudarytų sutarčių naudos gavėjai – savivaldybių įmonių vadovai ir jų tiekėjai.
O kas, tikėtina, pralaimi? Šių – daugiau. Tai gyventojai, kurie galimai permoka, net neturėdami galimybės to sužinoti. Savivaldybės, kurios netenka realaus kainų palyginimo. Na, ir, žinoma, privatus verslas, kuris net neturi galimybės pasiūlyti savo paslaugų.
Kad konkurencija mažina kainas, rodo praktika. Tos pačios savivaldybių įmonės, dalyvaudamos kitų savivaldybių konkursuose, kartais siūlo net perpus mažesnes kainas nei savo „namų“ savivaldybei, kur dirba pagal vidaus sandorį. Tai yra labai iškalbingas faktas – kai yra konkurencija, kainos krinta.
Kartais sakoma, kad privatus verslas gali dirbti nekokybiškai. Bet juk tam yra sutartys, baudos, garantijos ir aiškios atsakomybės. Tai yra greitas ir palyginti pigus problemos sprendimo būdas.
O štai ginčai dėl vidaus sandorių reiškia ilgus metus institucijų, teismų ir ekspertų darbo. Ir daug didesnes sąnaudas visiems.
Perfrazuojant W. Churchillį – viešieji pirkimai yra blogiausias būdas, išskyrus visus kitus, kurie buvo išbandyti. Dar nėra nė vieno įtikinamo įrodymo, kad vidinis sandoris bus efektyviau nei konkurencija, nepatikrinus, kaip toji konkurencija veikia.
Vidaus sandoriai nėra savaime blogis. Tačiau dar niekas nėra ekonomiškai ir (ar) teisiškai pagrindęs, kad vidaus sandoris gali būti naudingiausias sprendimas nepatikrinus, ką siūlo konkurencinga laisvoji rinka, dažniausiai sėkmingai užtikrinanti galimybę rinktis.
