Sakysite, kad dešimtą Rusijos invazijos į Ukrainą mėnesį kalbėti apie Lietuvos verslą Rusijoje neaktualu?
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šiemet per devynis mėnesius Lietuvos eksporto į Rusiją apimtis siekė 2,19 mlrd. eurų, o prekių importo iš Rusijos suma sudarė 2,67 mlrd. eurų. Rusija, atitinkamai, buvo ketvirta pagal dydį eksporto ir penkta pagal dydį importo partnerė.
Netikėta? Sunkiai suvokiama, jei atvirai.
Bent trumpam atidėkime emocijas į šalį ir pagalvokime, ką tai reiškia. Visų pirma, tai rodo, kad abiejų šalių verslo kontaktai vis dar glaudūs. Maža to, nors prekybos apyvarta nėra tiesiogiai susijusi su tiesioginėmis investicijomis, galime daryti prielaidą, kad prekybos intensyvumą padeda užtikrinti ir Lietuvos verslininkų valdomos ar kartu su vietos partneriais valdomos įmonės. Vis dar veikiančios ten, Rusijoje.
Jos dėl įvairių priežasčių nespėjo, negalėjo ar tiesiog nenorėjo pasitraukti iš Rusijos rinkos. Dalis niekur neketina trauktis, dalis jų jau pradėjo traukimosi procesą, dalis dar tik ketina tai daryti. Geriau vėliau, negu niekada, tačiau iš karto perspėjame – „vėliau“ labai lengvai gali virsti „niekada“.
Atsisveikinimas su Rusija. Variantai
Viską mesti ir išeiti
Filmuose tokie ryžtingi herojaus sprendimai atrodo gerai. Ypač, jei filmas baigiasi „happyend‘u“.
Viešojoje erdvėje verslininkams raginimų „uždaryti duris ir numesti raktus“ buvo ir tebėra labai daug.
Tačiau realybėje toks veiksmas yra sunkiai tikėtinas.
Visų pirma, Rusijos teisinė sistema tebeveikia, kad ir kokias groteskiškas formas ji šiandien yra įgavusi. Tai reiškia, kad akcininkai nėra tik akcijų (turto) savininkai, bet ir viso rinkinio pareigų turėtojai.
Tiesiog nutraukiant įmonės veiklą yra daroma žala jos veiklai, darbuotojams, partneriams, kreditoriams, įmonės vadovybei ar smulkiesiems akcininkams. Šios grupės gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Šiandieniniame geopolitiniame kontekste Rusijos rezidentams įgyvendinti žalos išieškojimą iš Europos rezidentų būtų sudėtinga, tačiau niekada nepamirškime, kad visose ES valstybėse galioja teisės viršenybė ir visų teises siekiama ginti objektyviai ir nešališkai. Taigi, net ir Rusijos rezidentas, siekiantis žalos atlyginimo ar išieškojimo, Europoje turi objektyvaus teismo ir sprendimo lūkestį.
Negano to, verslo atsisakymas, tikėtina, būtų naudingas Rusijai, kadangi verslo savininkas netektų turto ir turėtų prisiimti nuostolius, o pats apleistas verslas tikrai ilgam neliktų bešeimininkis, kadangi jo valdymo perėmimu greitai pasirūpintų pati įmonės vadovybė. Jei ne vadovybė, tai, tikėtina, įsikištų valstybė ar regiono valdžia ir kiti savanoriai, pageidaujantys perimti bešeimininkį turtą ir pasipelnyti.
Uždaryti verslą pagal įstatymo raidę
Bet kokį verslą galima uždaryti laikantis įstatymų, ne tik jį paprasčiausiai numetant kaip bešeimininkį daiktą. Toks uždarymo būdas, jeigu verslas nėra sėkmingas, būtų paprasčiausias bankrotas, tačiau dėl nuostolingų verslų turbūt niekam nekilo klausimų ir daugeliu atveju, tokių verslų uždarymo klausimą išspręsti buvo lengva.
Tuo tarpu verslas, kuris nėra nuostolingas ir gali atsiskaityti su kreditoriais uždaromas įmonę likviduojant, t.y. išvalant įmonę iki kol ją galima bus išregistruoti. Deja, net ir smulkaus verslo likvidavimas yra itin laikui ir sąnaudoms imlus procesas, kurio reikėtų vengti, siekiant kuo greičiau išeiti iš rinkos.
Parduoti verslą
Populiariausias būdas. Su išlygomis. Procesas sudėtingas, komplikuotas, derybos nelygiavertės, pirkėjų skaičius ribotas, aplinka nuolat kinta ir atsiranda vis daugiau keblumų. Viešojoje erdvėje daug įvairių pavyzdžių, kaip įvairūs verslai tai padarė arba to nepadarė. Išeiti iš Rusijos rinkos vis sudėtingiau, visgi, kaip tai padaryti labai norint?
Nusprendei parduoti, suradai pirkėją ir pardavei, kas čia sudėtingo?
Pirkėjo paieška
Pirkėjų paieška nėra tokia paprasta kaip atrodo. Pakankamai didelis verslas paprastai samdo finansų konsultantus, kurie vykdo procesą pagal jiems įprastus algoritmus.
Tačiau jau pirmame proceso etape susidursite su neįprasta situacija – potencialūs pirkėjai turės gerokai daugiau derybinių galių. Nestabili situacija Rusijoje vieniems yra baimės ir bėgimo metas, o kitiems – puiki galimybė už grašius nusipirkti gerą verslą. Pastarasis faktorius gerokai komplikuoja pardavimą, nes procese gerokai išauga subjektyvių kriterijų svoris. Paprastai pasiūlymo patrauklumą lemia objektyvūs kriterijai: didžiausia pasiūlyta kaina, greičiausias atsiskaitymo terminas ir efektyviausiai įgyvendinamas įsigijimas (pvz. tam tikrais atvejais pirkėjas pasiūlęs žemesnę kainą gali būti patrauklesnis vien dėl to, kad jam nereikia vietinės konkurencijos priežiūros ar kitų reguliatorių leidimų ir toks sandoris gali būti įgyvendintas operatyviau).
Mūsų patirtis padedant lietuviškiems verslams pasitraukti iš Rusijos rodo, kad subjektyvių kriterijų dalis išėjimo iš Rusijos sėkmės istorijose tampa vis svarbesnė. Pirmiausia nukenčia pasiūlymo kaina. Be to, naujajame Rusijos kontekste vis didesnį vaidmenį vaidina pirkėjo ryšiai, rinkoje atsiranda netradiciniais metodais verslus perimančių „veikėjų“, kuriuos Lietuvoje mes linkę sieti su 90-ųjų laikotarpiu ir verslo valdymo standartais būdingais būtent šiam laikotarpiui ir kurių reikia saugotis bei nesudomintu potencialiu pirkiniu.
Galiausiai, net ir radus pirkėją, iš kurio galima būtų tikėtis sąžiningumo tęsiant sandorį, reikėtų suprasti, kad pirkėjas, liekantis Rusijos rinkoje, aiškiai supranta situaciją ir perka verslą, nes jam tai yra galimybė apsipirkti su nuolaida. Todėl pasitraukiantys verslai turėtų suprasti, kad kompensuoti investicijas ir dar uždirbti išeinant iš Rusijos galimybių praktiškai nėra. Tinkamai suformuotas lūkestis, kad realybėje uždirbti ar susigrąžinti investicijų nepavyks, turėtų pastiprinti vertybinę poziciją ir paskatinti pasitraukimą iš Rusijos.
Patarėjų samdymasis
Ieškant pirkėjo labai svarbu šalia turėti lokalius patarėjus, kadangi net, jeigu projekto valdymas patikėtas įprastai komandai, kuri atstovauja sandoriuose Europoje, jiems vis tiek prireiks vietinės jurisdikcijos žinių ir bent jau vietinių teisininkų pagalbos. Net ir čia galima tikėtis komplikacijų. Dauguma Europos bankų yra paprasčiausiai išjungę bet kokias transakcijas su Rusijos bankais ar Rusijos rezidentais. Tai reiškia, kad pasamdžius teisininkus Rusijoje, gali nepavykti su jais atsiskaityti už paslaugas, ar net sumokėti avanso, kas reikštų, kad jų samdyti tiesiog negalite.
Taip pat svarbu suvokti, kad šiuo metu iš Rusijos siekia išeiti daugybė didelių ir mažų įmonių, todėl dalis kvalifikuotų patarėjų tiesiog fiziškai negali aprėpti darbų visumos ir naujų projektų nepradeda. Tai aktualu, kadangi tiek finansų, tiek teisės konsultantai puikiai supranta kokia aktuali yra jų pagalba tiek iš rinkos bėgantiems, tiek tiems, kurie lieka ir mojuoja bėgantiems jausdami „black friday“ nuotaikas.
Radau pirkėją, pasisamdžiau patarėjus, noriu atsisveikinti neatsigręždamas. Kas dar?
Ginčų rizika yra netoleruotina
Kaip ir bet kuriame sandoryje, traukiantis iš Rusijos aktualu susidėti visus reikiamus saugiklius ir neprisidaryti dar daugiau žalos. Tai reiškia pasiruošimą visiems įmanomiems scenarijams, o vienas iš jų - įsivėlimas į ginčą. Kur ginčytis su pirkėju, jei jis Rusijos rezidentas?
Mums, „nedraugiškų valstybių“ piliečiams ir užsienio kapitalui Rusijoje ginčytis beprasmiška – ginčo baigtis aiški dar jam net neprasidėjus. Tačiau ir pirkėjas, tikėtina, nepasitikės mūsų teismais. Neutrali teritorija? Realybė tokia, kad tokių beveik nelikę, o tos, kurios sankcijų nepritaikė ir į nedraugiškų valstybių sąrašus nepakliuvo, yra arba tos, kur teisės apskritai nėra arba tos, kur ginčo sprendimas tiesiog negali vykti dėl tinkamos teisės ar institucijos trūkumo.
Tad, viską apsvarsčius bet nelendant į detales, svarstytini arbitražo variantai yra vos trys – Viena, Singapūras arba Honkongas. Viena greičiausiai atkris, nes ES, o Singapūras taip pat ilgai netruko pasmerkti Rusijos veiksmus, tad lieka vienintelis Honkongas. Deja, pastarasis irgi nėra toks simpatiškas dėl Kinijos valdžios, na o lietuviams, dar ir dėl Kinijos santykių su Lietuva. Tad ginče, kuriam reikėtų teismo, geriau net neatsidurti ir šioje šviesoje dar labiau išryškėja tinkamai pasirinkto pirkėjo svarba.
Derybos dar ne viskas, scenoje pasirodys valdžia
Prasidėjus karui ir Rusijai dosniai atseikėjus tarptautinių sankcijų, Rusija skubiai įsivedė vadinamą „anti-sankcijų režimą“. Pamename drakoniškas užsienio valiutos apyvartos cirkuliavimo taisykles, kurios padėjo stabilizuoti rublio kursą, panašių ribojimų esama visose srityse. Rusijos valdžia greitai susiprato, kokia nepatraukli rinka jie tapo ir suskubo apriboti galimą užsienio kapitalo pasitraukimą iš Rusijos.
Pirmiausia apribojo dividendų išmokėjimą, tuomet įsteigė specialią komisiją, vadovaujamą finansų ministro ir nustatė privalomą jos pritarimą daugumai užsienio investuotojų vykdomų pasitraukimo iš Rusijos sandorių. Ilgai netrukę taip pat sudarė nedraugiškų valstybių sąrašą ir nustatė būtent šių valstybių kapitalo Rusijoje ribojimus. Tai reiškia, kad Rusijos vyriausybė ranką padėjo ir ant iš Rusijos besitraukiančio užsienio kapitalo srauto.
Tiesa, praktikoje šie ribojimai per pastaruosius 8 mėnesius nesuveikė taip bauginančiai kaip atrodė. O taip pat pats rusų bandymas kontroliuoti atsitraukimą, kad ir kaip atrodė griežtai ir bauginančiai, nebuvo toks efektyvus. Verslai sistemingai ėję link pasitraukimo, anksčiau ar vėliau tą padarė, pardavė akcijas ar turtą. Nustatyti ribojimai buvo priimti skubotai, buvo skylėti, o tam tikrais atvejais neaiškūs. Taigi, kai kuriam skęstantį laivą apleidžiančiam užsienio kapitalui leidimų taip ir neprireikė, nes vietiniai patarėjai įrodė, kad pardavėjas sąlygų, dėl kurių reikėtų tokio leidimo, neatitinka. Kitais atvejais, dėl taisyklių abstraktumo, notarai kreipęsi į reikiamas institucijas dėl leidimo tvirtinti užsienio kapitalo pasitraukimo sandorį, gavo išaiškinimus, kad jų atvejui komisijos leidimo nereikia.
Praslydus pro reguliacines kliūtis tavo kančioms dar ne galas
Aktyviai pastaruosius 8 mėnesius padėję pasitraukti iš Rusijos Lietuvos įmonėms matome, kad net ir pas notarą sudarius sandorį bei pateikus jo registraciją valstybinėms institucijoms, džiaugtis dar anksti.
Rusijos valdžia vis labiau spaudžia užsienio kapitalą ir tikėtina, kad nacionalizavimas tik laiko klausimas. Taigi ir naujų ribojimų laikui bėgant atsiranda vis daugiau, pavyzdžiui rugsėjo mėnesio pradžioje išleistas prezidento dekretas nustatė privalomą pritarimą Rusijos rezidentų sandoriams su asmenimis iš nedraugiškų valstybių sąrašo. Užsienio kapitalo pasitraukimo sandoriai, kurie tuo metu buvo registruojami užstrigo iki tolimesnių išaiškinimų kaip elgtis institucijoms bei notarams su sandoriais, patenkančiais į draudimo apimtį.
Paskutinė naujiena užsienio kapitalui Rusijoje – lėšų banko sąskaitose apribojimas ir įšaldymas, kaip patys rusai teigia, tam, kad šie pinigai būtų panaudoti derantis dėl įšaldyto Rusijos verslų turto Europoje.
Tikslingai dirbantiems pavyks
Pastaruoju metu girdime nemažai naujienų apie tai, kad dideli Vakarų koncernai iš Rusijos išeina už simbolinę sumą pardavę savo gamyklas ir prekybos sistemas vietos partneriams. Iš pirmo žvilgsnio, toks pardavimas atrodo tarsi kiek labiau civilizuotas verslo atsikratymas, tačiau realybė tokia, kad nemaža dalis tokių sandorių turi nematomą pusę – sutartyse aprašytas sąlygas, kuriomis pardavėjas gali atpirkti verslą kažkada vėliau, kai „viskas nurims“. Galimai ne vienas žinomas vardas yra sudarę opciono susitarimus atpirkti akcijas ateityje ar pasilikę valdymo teises per patikėtinių struktūras ir kitus netiesioginio valdymo įrankius.
Jei verslas, visgi, išeina nuoširdžiai, po vieno euro ar vieno dolerio vertės sandorių jų finansinėse ataskaitose paprastai atsiranda įrašai apie nurašytus nuostolius.
Kol kas sunku vertinti, kiek Vakarų ir Lietuvos įmonių iš tiesų pasitraukė iš Rusijos, kiek jų yra pasitraukimo procese ir kiek neketina niekur trauktis. Akivaizdu viena – likę veikti Rusijoje Lietuvos ir Vakarų pasaulio verslininkai prisiima ne tik didžiulę moralinę naštą, bet ir milžinišką verslo riziką, nes Rusijoje, de facto, jų negina niekas.
