Nuo praėjusio rudens drastiškai, maždaug trečdaliu, sumažėjusios pieno supirkimo kainos ūkininkus varo į neviltį. Su kuro, trąšų, papildų tiekėjais atsiskaityti vėluojantys ūkių šeimininkai neslepia: jei neįvyks pokyčių, nemažai daliai išgyventi iki rudens nebus lemta.
Dar prieš metus pieno sektorius išgyveno pakilimą – didesnieji ūkiai gaudavo 40 centų ir daugiau už litrą bazinio riebumo pieno. Dabar įkainiai smarkiai sumenkę ir šypsenos neliko: nelygu tiekiamas pieno kiekis ir kokybė, už litrą pieno perdirbėjai tesumoka 12–30 centų.
Smulkesnieji ūkininkai skundžiasi, kad jau nebeįstengia net atsiskaityti su tiekėjais. Stambiesiems ūkiams perdirbėjai moka daugiau, be to, jie skyles dažnai kamšo pajamomis iš kitų veiklų.
Tuo tarpu pieno ūkių skaičius šalyje drastiškai mažėja. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos duomenimis, per metus neliko net 5 tūkstančių ūkių, o pieną dar tiekiančių ūkių skaičius susitraukė iki maždaug 7400.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Lietuvoje pieno supirkimo kaina nuo praėjusio rudens krito trečdaliu, todėl dauguma ūkių patiria finansinių sunkumų.
- Pieno gamintojai sako, kad gauna 12–30 centų už litrą bazinio riebumo pieno, o jo savikaina siekia 32–35 centus.
- Ūkių šeimininkai skundžiasi, kad valdžia nesiima veiksmingų priemonių pieno sektoriui, nekompensuoja ženkliai pabrangusio kuro.
- Ūkininkus piktina, kad visą pelną susižeria perdirbėjai ir prekybininkai, nes parduotuvėse pieno produktai praktiškai neatpigo.
- Per pastaruosius metus Lietuvoje pieno ūkių skaičius sumažėjo 5 tūkstančiais, o perdirbėjai apie trečdalį žaliavinio pieno jau įsiveža iš kaimyninių šalių.
Bendrovė gyvena viltimi
Šiaulių rajone dirbanti Ginkūnų agrofirma augina tūkstantį įvairių galvijų, o pusę sudaro melžiamos karvės. Iš jų per parą primelžiama ir kooperatyvui „Pienas LT“ parduodama 10–15 tonų pieno.
Žemės ūkio įmonės vadovas Arūnas Grubliauskis sako, kad padėtis nėra gera, nes gaunamos pajamos menkesnės už savikainą: „Jokia paslaptis – situacija yra prasta. Mums moka po 29 centus už bazinio riebumo pieną, o savikaina yra 32–35 centai.“
Prieš metus pieno supirkimo kaina buvo trečdaliu didesnė, todėl agrofirma planavo plėtrą, galėjo paruošti geresnių pašarų. „Kai kaina viršijo 40 centų, neblogai atrodėme ir Europoje“, – sako A. Grubliauskis.
Per 70 darbuotojų turinti įmonė veiklas yra išskaidžiusi, todėl dar pajėgi negautas pajamas kompensuoti iš augalininkystės, veislinių galvijų pardavimo. Tačiau vadovui pikta, kad nė viena valdžia nesiima reguliuoti pieno sektoriaus: „Pyrago dalybos nėra teisingos. Mes puikiai matome, kad gauname centus, o parduotuvės lentynose litro pieno kaina siekia 1,5 euro. Pavyzdžiui, degalinėse degalų kaina visada reaguoja į žaliavinės naftos kainą.“
A. Grubliauskis neslepia, kad gyvena viltimi, jog karas Rytuose pasibaigs, o į pieno sektorių sugrįš palankesni laikai: „Mes negalime išjungti šviesos ir uždaryti durų. Kaina didesnė ar mažesnė, gyvulius pašerti, prižiūrėti, gydyti vis tiek reikia. Vienodai sunku ir dideliems, ir mažesniems ūkiams. Pastariesiems gal net lengviau kelias karves parduoti.“
Vėluoja atsiskaityti su tiekėjais
Telšių rajono Buožėnų kaime gyvenančios ūkininkės Svetlanos Burbienės pieninių galvijų bandoje – 44 karvės. Šeima vienkiemyje ūkininkauja nuo 2008 metų, bet niekada nebuvo atsidūrusi taip arti prarajos.
Iš Burbų vienkiemio dabar kasdien perdirbėjams išvažiuoja iki 500 litrų pieno. Už bazinio riebumo pieno litrą mokami 24 centai nepadengia net išlaidų, todėl ūkis vėluoja atsiskaityti su tiekėjais. „Mėnesį ar du vėluojame susimokėti už degalus, trąšas, papildus. Laimė, tiekėjai yra supratingi ir palaukia“, – pasakoja S. Burbienė.
Ūkyje stengiamasi susitvarkyti be samdomų darbuotojų – kasdien triūsia pati šeimininkė, jos vyras ir žentas, o užgriuvus darbymečiui į pagalbą dar atskuba vaikai. „Džiaugiamės, kad galime išsimiegoti“, – atsiduso moteris.
S. Burbienė sako, kad dar prieš metus ūkis laikėsi tikrai gerai, nes už pieno litrą mokėdavo per 40 centų: „Neprašėm jokių atidėjimų, o dabar kyla minčių apie artėjančią pabaigą.“
Ūkininkė pasikalba su kolegomis, o šie neslepia planų ūkius tiesiog išparduoti. Burbos taip pasielgti negali, nes yra gavę paramą ūkiui reikalingai technikai įsigyti.
S. Burbienei įsiminė viešnagė Lenkijoje, kur kiekviename kaime žmonės laiko galvijus – išgyvena ir smulkieji, kelias karves turintys, ūkeliai: „Lietuvoje, panašu, išsilaikys tik patys didžiausi. Bet jie neapsaugoti nuo ligų: tik įsivaizduokit, kas nutiks, jei reikės išnaikinti tūkstantines bandas? Iš kur gausime pieno?“
Susiveržti diržų jau nebegali
Visame Žemaitijos regione pieną superkančio žemės ūkio kooperatyvo „Rešketėnai“ valdybos pirmininkas Algirdas Leščiauskas sako, kad panašaus masto krizė buvo prieš porą dešimtmečių.
Nuopuolis prasidėjo pernai rugsėjį ir tęsiasi iki pat šiol. Porai perdirbėjų Lietuvoje ir partneriams Latvijoje bei Lenkijoje dabar kasdien išvežama po 75 tonas pieno. Vasarą jo bus gerokai daugiau – iš 700 ūkių kasdien surenkama apie 160 tonų.
Kooperatyvas smulkiesiems ūkininkams, kurie patiekia iki 100 litrų neatšaldyto pieno, moka po 15 centų. Stambesniesiems mokama iki 30 centų, nors pati įmonė iš perdirbėjo gauna tik 27 centus.
„Kokia savikaina, net nebeskaičiuojame, o susiveržti diržų jau nebegalime. Ypač skaudžiai smogė pabrangę degalai, nes mes kasmet nuvažiuojame per milijoną kilometrų. Svarstome, kad naudingiau degalus pirkti Latvijoje“, – sako 79 darbuotojus turinčios įmonės valdybos pirmininkas.
Pasak A. Leščiausko, jau buvo prašyta Vyriausybės dėl degalų kompensacijų, bet pagalbos nesulaukta: „Esame kaip rakštis minkštoje vietoje, nes neiname į visokius susitarimus...“
Kooperatyvo vienas vadovų prognozuoja, kad prasidėjus ganiavos sezonui pieno ūkiai dar laikysis, o po to vienas po kito ims byrėti: „Perdirbėjai gali laukti – jie sandėliuoja pieno miltus, sviestą ir gali laikyti metus. Deja, ūkininkai taip elgtis negali.“
Bakstelėjo į perdirbėjus ir pardavėjus
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos direktorius Eimantas Bičius sako, kad sektorius skaudžiai reaguoja – per pastaruosius metus neliko maždaug 5 tūkstančių ūkių: „Karves laikančiųjų dar yra 14 tūkstančių, bet tik maždaug 7400 parduoda pieną.“
Pasak asociacijos vadovo, situacija darosi tikrai grėsminga, nes gerai išvystytai pieno pramonei jau dabar nebepakanka vietinės žaliavos: „Lietuvos perdirbėjai per mėnesį iš vietinių gamintojų superka apie 100–115 tūkstančių tonų pieno. Tokio kiekio perdirbimui nepakanka, todėl dar apie 50 tūkstančių tonų įsivežama iš Latvijos, Estijos ir Lenkijos.“
Asociacijos duomenimis, Lietuvoje laikoma apie 200 tūkstančių melžiamų karvių, o dešimtadalio karvių pieną augintojai suvartoja savo reikmėms.
„Situaciją vadinčiau labai sudėtinga, nes jokio žiburio nematyti. Yra kalbų, kad po 1–2 metų pieno poreikis augs, bet klausimas, kiek bus išlikę ūkių. Ūkininkui degalų reikia pilti šiandien, o ne 2027 ar 2028 metais“, – sako E. Bičius.
Jis sakė, kad ir nesena akcija Vilniuje dalijant pieną siekta atkreipti vartotojų dėmesį į perdirbėjų ir prekybos centrų apetitą: „Kaina parduotuvėse kažkodėl nekrenta.“
