Šeštadienio rytą prasidėjus JAV ir Izraelio smūgiams prieš Iraną ir atsakomosioms jo atakoms, visas dėmesys nukrypo į galimą poveikį energijos rinkoms, kurios išlieka pagrindiniu perdavimo kanalu pasaulio ekonomikai. Tikėtina, kad įtampą pajus ir kiti žaliavų srautai bei pagrindiniai laivybos maršrutai, rašoma naujoje rizikos vertinimo bendrovės „Coface“ apžvalgoje.
Šis staigus konflikto paaštrėjimas Artimuosiuose Rytuose natūraliai kelia susirūpinimą dėl pasaulinio naftos ir dujų tiekimo saugumo. Tai lemia didžiųjų regiono gamintojų įsitraukimas ir nuolatinė rizika Hormūzo sąsiauryje.
Šis sąsiauris yra itin svarbus taškas, per kurį paprastai gabenama apie 20 proc. viso pasaulio suvartojamos naftos, maždaug 30 proc. jūra gabenamos žalios naftos bei 20 proc. pasaulinių suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) siuntų, įskaitant visą Kataro ir Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) eksportą jūra.
Sausį nafta jau pabrango maždaug 7 JAV doleriais už barelį, tikintis galimo JAV smūgio Iranui. Naktį į pirmadienį vėl atsidarius rinkoms, „Brent“ rūšies naftos kaina trumpam šoktelėjo 13 proc. iki 82 JAV dolerių už barelį, o ankstyvosios prekybos Azijoje ir Europoje metu nusistovėjo ties maždaug 79 JAV dolerių riba. Regioninių sutrikimų grėsmė taip pat sukėlė 25 proc. šuolį TTF ateities sandorių rinkoje, kuri yra Europos gamtinių dujų etalonas.
Nors naftos kainos galėtų kilti ir toliau – bei kur kas staigiau – tam greičiausiai prireiktų realių, konkrečių fizinio tiekimo sutrikimų. Ilgalaikiai trikdžiai išlaikytų aukštas kainas, o makroekonominis poveikis pirmiausia pasireikštų per šį kainų kanalą, teigia „Coface“.
Iki dabartinių įvykių Artimuosiuose Rytuose naftos rinkos atrodė gerai aprūpintos. 2025 metais „Brent“ rūšies naftos kainos tendencingai mažėjo ir vidutiniškai siekė apie 68 JAV dolerius už barelį – tai buvo žemiausias lygis nuo 2020-ųjų, nes augančios pasaulinės atsargos darė spaudimą rinkai, nepaisant trumpalaikių geopolitinės situacijos paaštrėjimų.
Kainas vėl virš 70 JAV dolerių už barelį ribos pakėlė laikini tiekimo sutrikimai Šiaurės Amerikoje dėl žiemos trikdžių, Rusijos atakos prieš energijos infrastruktūrą, elektros tiekimo pertrūkiai Kazachstane ir situacija Venesueloje po JAV intervencijos. Prie to prisidėjo auganti geopolitinė įtampa dėl Irano bei griežtesnės sankcijos Rusijai. Penktadienio prekybos pabaigoje įstrigusios JAV ir Irano derybos kilstelėjo „Brent“ kainą iki beveik 73 JAV dolerių už barelį – aukščiausio lygio per aštuonis mėnesius.
Šeštadienį pradėta operacija „Epic Fury“ žymi tikrą lūžio tašką naftos ir, plačiau kalbant, pasaulinėms energijos bei žaliavų rinkoms. Įsitraukus didžiosioms regiono valstybėms, kyla didelis neapibrėžtumas dėl Hormūzo sąsiaurio ir gerokai padidėja realių, o ne tik numanomų tiekimo sutrikimų tikimybė. Dėl to dabartinė krizė gali pakeisti ne tik trumpalaikę naftos ir dujų rinkų pusiausvyrą, bet ir platesnes pasaulio ekonomikos perspektyvas, sako „Coface“.
Pagrindinės rizikos
Staigus konflikto paaštrėjimas Artimuosiuose Rytuose iš esmės keičia rizikos aplinką. Kol kas „Brent“ naftos kaina šoktelėjo daugiau nei 10 proc., o tai labiau atspindi staigų geopolitinės rizikos padidėjimą, o ne tiesioginius, konkrečius tiekimo sutrikimus.
Tačiau kainos greičiausiai kiltų dar labiau, jei pasitvirtintų bet kuris iš toliau „Coface“ nurodytų scenarijų: būtų uždarytas Hormūzo sąsiauris ar rimtai sutrikdyta jo veikla, suduoti smūgiai Irano naftos infrastruktūrai ar jei būtų sistemiškai taikomasi į Persijos įlankos šalių naftos infrastruktūrą.
Hormūzo sąsiauris, siauras 50 km pločio vandens kelias tarp JAE ir Irano yra vienas strategiškai svarbiausių pasaulio taškų jūrų energijos srautams, jungiantis Persijos įlankos eksportuotojus su Indijos vandenynu. Per šį sąsiaurį gabenama apie 20 proc. viso pasaulio suvartojamos naftos, todėl tai yra pati svarbiausia ir pažeidžiamiausia pasaulio energetikos sistemos jūrų arterija.
Sąsiauris yra gyvybiškai svarbus Irano eksportui, tačiau per jį taip pat gabenama beveik visa žalia nafta iš Saudo Arabijos, JAE, Irako, Kuveito ir Kataro. Šie penki gamintojai kartu sudaro daugiau nei 90 proc. per sąsiaurį gabenamos žalios naftos kiekio, o beveik 80 proc. šio srauto skirta Azijos rinkoms, iš kurių daugiau nei ketvirtadalis tenka vien Kinijai.
Nors kai kuri Artimųjų Rytų infrastruktūra gali nukreipti dalį žalios naftos ir SGD srautų aplenkiant Hormūzą, tokie pajėgumai išlieka labai riboti. Todėl bet koks didelis sutrikimas beveik neabejotinai smarkiai pakeltų naftos kainas. Dėl ilgalaikių ar pasikartojančių trikdžių „Brent“ kaina galėtų pasiekti triženklę zoną, galbūt net viršyti 2022 metų vasarį pasiektą 122 JAV dolerių už barelį piką ar net 2008 metų rekordą, siekusį 147 JAV dolerius už barelį.
Tikėtina, kad užsitęsęs nestabilumas ir pirmieji pranešimai apie pavienius incidentus sąsiauryje ar netoli jo dar labiau sumažins laivų eismą, ypač kai augančios draudimo įmokos ir didėjanti saugumo rizika vis labiau atgrasys laivus nuo plaukimo šioje zonoje.
Kita rizika – suduoti smūgiai Irano naftos infrastruktūrai. Nors Iranas nėra didžiausias regiono gamintojas, didelis iranietiškos naftos tiekimo sutrikimas turėtų tiesioginį ir pastebimą poveikį pasaulio rinkoms.
Nors kalbama apie palyginti nedidelę pasaulinio tiekimo dalį, jo praradimas įtemptų naftos rinką. Tai sumažintų vidutinį kiekį sieros turinčios naftos rūšių, kurias Azijos perdirbėjai įsigyja su nuolaida, prieinamumą. Visiškas tiekimo nutraukimas priverstų pirkėjus rinktis brangesnes alternatyvas. Vis dėlto poveikis kainoms būtų kur kas mažesnis nei plataus masto sutrikimų Hormūzo sąsiauryje atveju. Visgi Izraelio ir JAV smūgiai iki šiol sąmoningai aplenkė Irano naftos infrastruktūrą.
Dar viena rizika – jei būtų sistemiškai taikomasi į Persijos įlankos šalių naftos infrastruktūrą. Kovo 2 dienos rytą Saudo Arabija pranešė apie atsargumo sumetimais sustabdytą Ras Tanūros naftos perdirbimo gamyklos veiklą po to, kai į ją nusitaikė Irano dronas. Tai taip pat galėtų prisidėti prie kainų kilimo, tačiau poveikio mastas priklausytų nuo to, kokie objektai nukentėtų, kokia būtų žala ir kiek laiko truktų sutrikimai.
Be to, rizika neapsiriboja tik Hormūzo sąsiauriu. Tokie taškai kaip Bab al Mandebo sąsiauris ir Sueco kanalas taip pat gali susidurti su padidėjusia sutrikimų rizika, ypač jei regioninė eskalacija sustiprės, o Jemeno husių pajėgos, kurios anksčiau atakavo komercinius laivus, suintensyvins savo veiklą.
Atsižvelgiant į žinomą JAV prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) polinkį į ribotas karines intervencijas ir ne mažiau stiprią Irano paskatą išsaugoti savo režimo pajėgumus, motyvų pusiausvyra rodo, kad konfliktas greičiausiai bus trumpas, o ne užsitęsęs.
Nors šiame etape būtina išlikti atsargiems, „Coface“ teigia pritarianti daugelio analitikų vertinimui, kad konfrontacija vargu ar užsitęs ilgiau nei ateinančią savaitę. Rinkos greičiausiai situaciją interpretuoja taip pat, o tai gali padėti paaiškinti, kodėl pradinė kainų reakcija nebuvo dar ryškesnė.
Tai taip pat rodo, kad kainos gali kilti kur kas labiau, jei konfliktas eskaluotųsi arba iš esmės sutrikdytų tiekimą. Ir priešingai – jei nebus konkrečių ir ilgalaikių tiekimo nuostolių, o konfliktas deeskaluosis palyginti greitai, kainų šuolis gali būti laikinas.
Platesnis poveikis
Nors pagrindinis dėmesys natūraliai tenka žalios naftos rinkoms, dabartinės situacijos rizika yra kur kas platesnė, perspėjama analizėje.
Hormūzo sąsiauris yra kritinis taškas ne tik naftai ir jos produktams, bet ir pasauliniams SGD srautams bei pagrindinėms žaliavoms, įskaitant trąšas, pramoninius mineralus ir, kiek mažesniu mastu, žemės ūkio prekes.
Tai reiškia, kad bet koks ilgalaikis sutrikimas atsilieptų toli už energijos rinkų ribų. Ypač gali nukentėti trąšų, aliuminio ir naftos chemijos produktų srautai sąsiauryje.
Nepriklausomai nuo scenarijaus, pasaulinės tiekimo grandinės bus sutrikdytos. Visos didžiosios konteinerių laivybos bendrovės jau paskelbė apie neatidėliotinas priemones. Ši aplinka greičiausiai didins pasaulinius krovinių gabenimo muitus, o kuo ilgiau tai tęsis, tuo didesni bus sutrikimai, galintys sukelti prekių trūkumą ir infliacinį spaudimą.
Pagrindinis makroekonominis poveikis sunkaus ir užsitęsusio konflikto atveju pasireikštų per infliaciją. Ilgalaikis laikotarpis su triženklėmis naftos kainomis iš esmės pakeistų situaciją: tai sukeltų naują pasaulinės infliacijos šuolį ir greičiausiai priverstų centrinius bankus keisti kursą – nuo pinigų politikos švelninimo pereiti prie plataus masto griežtinimo.
Tai apsunkintų finansavimo sąlygas namų ūkiams ir įmonėms, padidintų nemokumo riziką ir stipriai prislopintų ekonominį aktyvumą.
Nors Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos šalių ekonomikos logiškai nukentėtų labiausiai, ilgalaikis energijos kainų šuolis taip pat keltų grėsmę trapiam Europos atsigavimui. Kraštutiniu atveju, jei rinkoje pritrūktų dujų ir naftos, ypač nukentėtų besivystančios šalys, nes turimas atsargas perimtų išsivysčiusios valstybės, pasirengusios mokėti aukštą kainą, teigia „Coface“.
