Po neseniai įvykusio nelaimingo įvykio, kai žuvo Vilniuje iš pastato šeštojo aukšto iškritęs vyras, dalis aukštalipių ir saugos specialistų kaltina esą neatsakingai ir skubiai organizuojamus kursus. Jų organizatoriai sako, kad neatsakingai elgiasi patys individualiai dirbantys aukštalipiai.
Neseniai iš sostinėje, Švitrigailos gatvėje, esančio pastato šeštojo aukšto iškrito išorės langus valęs 27 metų aukštalipys. Jis atvežtas į ligoninę, kur maždaug po trijų valandų mirė. Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo. Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, aukštalipys dirbo pagal individualios veiklos pažymą.
Vilniuje aukštalipiu dirbantis Jonas Babravičius sako, kad Lietuvoje organizuojami aukštalipių kursai – netinkami. Pasak jo, darbdaviai stengiasi kuo greičiau įdarbinti specialistus ir neatsižvelgia į jų įgūdžius ar saugumą.
„Miestas auga, daugiaaukščių daugėja ir darbuotojų tikrai trūksta. Įmonės verčiasi per galvą, bandydamos patenkinti užsakymus. Todėl gali būti, kad kai kurie užsimerkia, kai kurie tiesiog konkuruoja. Šitie žmonės, kurie turi, pavyzdžiui, tarptautinės patirties, įgytos Skandinavijoje, naftos platformose, gali uždirbti dešimtis tūkstančių. Dabartinė situacija yra tokia, kad aukštalipio pažymėjimai yra „kepami“. Darbas yra pramoninio alpinisto – apie tai tikrai niekas nemoko. Tie kursai yra šlykščiai pigūs. Ten yra tik formalumas“, – sako J. Babravičius.
Aukštalipys kalba ir apie kitas spragas.
„Dabartinis atestatas neturi termino. Dešimt metų paprekiauju džinsais kažkur ir nusprendžiu: „Ai, gerai, grįšiu.“ Man niekas nedraudžia. Jeigu kolega pateko į nelaimę, turi mokėti jį evakuoti. Kas iš mūsų čia, Lietuvoje, tą moka? Čia yra problema. Nežinau, kas ten nutiko. „Tiesiog darbuotojo klaida“, pasakys. Turėjo visus pažymėjimus, visa įranga buvo tvarkinga, jis tiesiog kažkokią klaidą padarė. Bet nėra net struktūros, kaip prižiūrėti visą šitą reikalą“, – sako aukštalipys.
Jam pritaria pramoninio alpinizmo saugos vadovu Norvegijos naftos platformose dirbantis Kęstutis Kaupas. Pasak K. Kaupo, lietuviai skuba išklausyti kursus, bet rizikuoja gyvybe.
„Norvegijoje yra išreikštas pilietiškumas ir atsakomybės prisiėmimas už visą kompaniją, už kolegas, todėl tas dalykas galbūt labiau veikia. Lietuvoje žmonės taupydami perka pigesnę įrangą arba bando išvengti išlaidų mokymams. Visi skuba. Darbdavys atvažiuoja, surenka diplomus ir nuveža savo darbuotojams, išdalina. O jie tęsia darbus darbo vietoje, net nepasižiūrėję į mokymus, kaip tai fiziškai atliekama. Apie tai dažnai girdima“, – tikina K. Kaupas.
Tačiau kelias kursus organizuojančias įmones vienijančios Lietuvos aukštalipių asociacijos prezidentas sako, kad pagrindinė problema – ne kursai. Pasak Dariaus Simanavičiaus, dalies pagal individualios veiklos pažymą dirbančių aukštalipių niekas neprižiūri ir už juos neatsako, esą todėl kai kurie elgiasi neatsakingai ir neretai rizikuoja.
„Yra įmonės, įsirengusios mokymų bazes. Jie kitų asmenų prižiūrimi per praktiką išmoksta. Manau, ne čia problema. Problema yra neatsakingumas ir tai, kad žmonės, dirbantys pagal individualios veiklos pažymėjimą, yra patys už save atsakingi. Bet dažniausiai tai būna grupės asmenų, kurios turi savo vadovą, veikia kaip įmonės, ir niekas už juos neatsako. Kai važiuoji, kartais pamatai, kad dirba be šalmų, ant vienos virvės. Kartais net paprašai, kad gerbtų savo profesiją, bet tada tas, kuris vadovauja, – be jokios atsakomybės“, – teigia D. Simanavičius.
Valstybinės darbo inspekcijos Darbuotojų saugos ir sveikatos skyriaus vedėjas sako, kad už savarankiškai dirbančių aukštalipių saugumą atsako jie patys – jų neprižiūri nei inspektoriai, nei užsakovai. Pasak Sauliaus Balčiūno, valdžia turėtų imtis iniciatyvos ir keisti galiojančius teisės aktus, kad į šį darbą būtų žiūrima atsakingiau.
„Tik statybvietėse savarankiškai dirbantiems asmenims taikomas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas. Jie privalo laikytis tam tikrų saugos ir sveikatos reikalavimų, kurie yra taikomi ir darbuotojams. Pastarasis atvejis, kiek suprantu, įvyko ne statybvietėje. Net pareigos tokios nėra, kad jis turėtų užsitikrinti tą saugą ir sveikatą. Jeigu jis dirbtų kaip darbuotojas, tai patikrinimo metu inspektorius tikrintų visą spektrą. Atsakingas požiūris reikalautų išsamesnio reglamentavimo šioje srityje. Gal poįstatyminio teisės akto užtektų“, – svarsto S. Balčiūnas.
Jei nepaisoma darbuotojų saugos taisyklių ir darbe įvyksta sunki arba mirtina trauma, atsakingiems asmenims gresia bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų.
