Pakistanietis Umaras Choudhary Lietuvoje gyvena trejus metus. Kojas Lietuvoje jau gerokai apšilęs U. Choudhary netrukus atsiims magistro laipsnio diplomą – Mykolo Romerio universitete jis studijavo logistikos vadybą. Dabar pašnekovas tikisi čia rasti darbą šioje srityje, tačiau ar norėtų Lietuvoje įleisti šaknis ilgam, dar nežino.
Paklaustas, kodėl nusprendė mokslus krimsti užsienyje, U. Choudhary tikino, jog taip elgiasi daugelis jaunuolių jo šalyje.
„Pakistane, Indijoje taip daro daugelis jaunų žmonių, jie nori išvykti mokytis į užsienį, nesvarbu, ar į Europą, ar į JAV, ar į Kanadą, ar į Australiją, ar kažkur kitur. Aš nebuvau išimtis“, – sakė pašnekovas.
Po diplomų įteikimo ceremonijos jis vyks trumpų atostogų į Pakistaną pas šeimą, o tuomet grįš į Lietuvą, čia tikisi įsidarbinti logistikos bendrovėje.
Tiesa, studijuodamas čia pakistanietis U. Choudhary ragavo ir kurjerio duonos. Apie savo patirtį jis papasakojo interviu LRT.lt.
– Kada atvykote į Lietuvą? Kodėl pasirinkote atvykti būtent čia?
– Į Lietuvą atvykau 2022 m. rudenį. Kai baigiau bakalauro studijas Pakistane, nusprendžiau, kad noriu studijuoti magistrantūroje kurioje nors Europos Sąjungos (ES) šalyje. Nebuvau apsisprendęs, kad noriu studijuoti konkrečioje šalyje, tiesiog ieškojau tokios, kurioje nebūtų labai brangu gyventi. Po tam tikros analizės supratau, kad Lietuva puikiai įsitenka į mano tėvų biudžetą. Tiesa, dokumentus tuo pačiu metu teikiau ir Italijos universitetams, Lietuva atsakymą pateikė pirmesnė, tad pateikiau prašymą dėl vizos.
– Kodėl nusprendėte, jog norite išbandyti studijas užsienyje?
– Pakistane, Indijoje taip daro daugelis jaunų žmonių, jie nori išvykti mokytis į užsienį, nesvarbu, ar į Europą, ar į JAV, ar į Kanadą, ar į Australiją, ar kažkur kitur. Aš nebuvau išimtis.
– Kokias studijas čia pasirinkote?
– Visai neseniai apsigyniau magistro laipsnį, dabar beliko sulaukti diplomų įteikimo ceremonijos. Studijavau logistikos vadybą Mykolo Romerio universitete (MRU). Iš pradžių studijavau mechanikos inžineriją Vilniaus Gedimino universitete (Vilnius TECH), kadangi Pakistane esu baigęs mechanikos inžinerijos bakalauro studijas. Tačiau po antrojo semestro supratau, kad šios studijos nebuvo tokios įdomios, be to, karjeros perspektyvos šiame lauke Lietuvoje nėra labai plačios. Supratau, kad noriu keisti studijų kryptį, pasirinkau logistiką, nes man pasirodė labai įdomu, be to, tai šiek tiek susiję ir su mano interesų lauku.
– Sakote, kad Lietuvoje sunku rasti darbą, kuris būtų susijęs su mechanikos inžinerija. Kodėl susidarėte tokią nuomonę?
– Tai supratau ieškodamas įsidarbinimo galimybių. Kiek Lietuvoje yra su automobilių pramone susijusių įmonių? Jų nėra daug, o dauguma jų yra įsikūrusios Kauno apylinkėse. Man būtų sunku gyventi Kaune dėl to, kad tai palyginti mažas miestas gyventojų prasme. Esu kilęs iš vietos, kur gyvena labai daug žmonių, yra daug triukšmo, tad man svarbu gyventi mieste, kur daug žmonių. Vilniuje gyvena daug žmonių, senamiestis nuolatos būna pilnas – man tai labai patinka. Nors čia taip pat yra automobilių pramonėje besispecializuojančių įmonių, jų yra gerokai mažiau, konkurencija daug didesnė, dažnai reikia labai gerai mokėti lietuvių kalbą, todėl pasirinkau logistikos lauką. Lietuvoje veikia daug vietinių ir tarptautinių logistikos kompanijų, įsidarbinimo galimybės yra daug geresnės.
– Rasti darbą logistikos srityje lengviau?
– Turiu draugų, kurie čia gyvena ir dirba šioje srityje. Kompanijose, kuriose jie dirba, yra pareigų, kurias gali eiti ir anglakalbiai. Kai supratau, kad noriu keisti studijų kryptį, pats lyginau skirtingus sektorius, žiūrėjau, kokių darbo pasiūlymų gali gauti užsieniečiai, pradedantys kopti karjeros laiptais čia, mane tai tenkino. Tačiau taip pat supratau, kad man patinka vadyba, patinka ši sritis.
– Ar planuojate likti Lietuvoje?
– Negaliu pasakyti labai tiksliai, tai priklausys nuo aplinkybių. Lietuvos įstatymai numato, kad po studijų baigimo vieniems metams galiu gauti dirbti ir gyventi šalyje reikalingą vizą. Kai baigsiu studijas, pildysiu dokumentus vizai gauti, dirbsiu ir bandysiu rasti darbą, susijusį su savo išsilavinimu. Jei nepavyks, greičiausiai grįšiu į Pakistaną.
– Galbūt jau bandėte rasti darbą logistikos srityje?
– Taip! Šiuo metu laukiu atsakymo iš vienos logistikos įmonės. Darbo pokalbis jau įvyko, laukiu atsakymo.
– Jei jums pavyktų gauti norimą darbą Lietuvoje, ar svarstytumėte pasilikti čia ilgam?
– Lietuvoje gyvenu jau trejus metus, o pragyvenus penkerius metus galima gauti ilgalaikį leidimą gyventi Lietuvoje. Jei gaučiau darbą, tikrai keletą metų gyvenčiau ir dirbčiau, kad pelnyčiau teisę Lietuvoje gyventi nuolatos. Ar norėčiau čia praleisti visą gyvenimą, nežinau. Gal ateityje norėčiau grįžti į gimtąjį Pakistaną ir kartais atvykti aplankyti Lietuvos, o gal norėčiau visą laiką gyventi čia. Man čia labai patinka, jūsų šalis labai taiki, čia daugiau darbo pasiūlymų. Tačiau dabar viskas priklauso nuo to, ar gausiu man patinkantį darbą, jei to padaryti nepavyks, tuomet grįšiu į Pakistaną.
– Pakalbėkime apie jūsų patirtį gyvenant Lietuvoje. Dirbote maisto išvežiotoju. Kodėl pasirinkote šį darbą?
– Kurjeriu įsidarbinau, kai atvykau į Lietuvą, ir dirbau maždaug metus. Bandžiau įsidarbinti ir kitur, tačiau manęs nepriėmė. Iš esmės vienintelis variantas, kaip galėjau užsidirbti pragyvenimui, buvo kurjerio darbas. Tai labai lengva, tereikia susikurti paskyrą ir gali startuoti, būtent dėl to daugelis užsieniečių, esančių čia, ir renkasi šį darbą. Iš pradžių važinėdavau dviračiu, kiek vėliau jau važinėdavau automobiliu. Nemeluosiu, šis darbas tikrai sunkus, labiausiai dėl oro sąlygų, ypač žiemą. Važinėti dviračiu, kai lauke šalta, – menkas malonumas, o daugelis kurjerių kilę iš tokių šalių, kuriose žiemų paprasčiausiai nebūna, tad prie šalčio jie nėra pratę. Tada iš pradžių būna labai sunku.
– Lietuvoje šis darbas laikomas imigrantų darbu. Ar sutinkate su šiuo stereotipu?
– Kaip ir minėjau, kadangi labai lengva pradėti dirbti šį darbą, daugeliui užsieniečių tai yra iš esmės vienintelis būdas, kaip jie gali pragyventi būdami čia, Lietuvoje, todėl daugelis jį ir dirba. Tačiau šiuo metu dirbu prekių surinkėju „Wolt market“ – maisto produktų pristatymo platformoje. Čia žmonės užsako produktų, o mes juos surenkame ir perduodame kurjeriams pristatyti, tad kiekvieną dieną sutinku kurjerius. Pavyzdžiui, jei per dieną turime 200 užsakymų, tą dieną sutiksiu maždaug 200 kurjerių. Tikrai negaliu pasakyti, kad visi jie yra imigrantai iš Azijos, maždaug pusė jų yra lietuviai arba atvykėliai ir Ukrainos, Baltarusijos, kitų aplinkinių šalių.
– Kaip vertinate kurjerio darbo patirtį?
– Galiu įvertinti dvejopai. Iš vienos pusės, labai lengva įsidarbinti ir pradėti dirbti. Tačiau kai ištinka kokios nors bėdos, pavyzdžiui, kurjeris vėluoja, atšąla maistas ir panašiai, visada yra dvi tiesos: kliento ir kurjerio. Kartais norėtųsi, kad žmonės galėtų labiau suprasti kurjerius, kurjeriai dirba sudėtingomis sąlygomis. Kai klientas užsisako maisto, jis dažniausiai būna patogioje ir šiltoje namų aplinkoje, tad klientams sunku suprasti, kad kurjeris tuo metu su jų užsakymu mina per lietų ar per sniegą, jei vyksta automobiliu – galbūt užstrigo kamštyje. Kartais vietos, iš kurių užsakoma maisto, būna kitame miesto gale, tada pristatymas atima dar daugiau laiko, tačiau žmonėms svarbiausia, kad kurjeris atvyktų laiku. Be to, klientai nežino, jog kurjeris vykdo ne vien jų užsakymą, bet dar kelių klientų tuo pačiu metu ir jei vienas restoranas vėluoja paruošti maistą, automatiškai vėluoja ir kiti užsakymai, taip sudaryta sistema. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai patys kurjeriai sustoja pasėdėti, pasišnekučiuoti, tačiau tai būna gana retai.
– Ar pasitaikė kitokių problemų?
– Taip, kartais klientai elgiasi keistai, tai dažniausiai nutinka naktį. Kartą turėjau pristatyti užsakymą apie 3 nakties, įėjau į pastatą ir girdžiu, jog kažkas labai garsiai verkia. Labai išsigandau, iš pradžių net nenorėjau eiti, tačiau galiausiai sukaupiau drąsą. Užlipau į šeštą aukštą ir pamačiau prie durų stovintį nuogą vyrą, apsipylusį ašaromis. Kadangi jis stovėjo prie buto, į kurį turėjau pristatyti užsakymą, durų, pasiteiravau, ar tai jo užsakymas. Jis tiesiog paėmė maistą, neištarė nė žodžio. Buvo taip nejauku ir baisu, kad norėjau kuo greičiau iš ten nešdintis, nors jis dar turėjo susimokėti. Užsakymo vertė buvo apie 20 eurų, tačiau jis man padavė kelias monetas, apie 3 eurus. Nusprendžiau net nesiaiškinti ir sumokėti pats ir bėgti iš ten lauk.
– Teko padengti iš savo kišenės?
– Taip, tačiau paaiškinau visą situaciją įmonei, kuriai dirbau, vėliau jie man šias išlaidas kompensavo.
– Ar dažnai teko susidurti su keistu ar nemaloniu klientų elgesiu?
– Ne. Kaip ir minėjau, tai dažniausiai nutinka naktį, tačiau tikrai ne kiekvieną ir dažniausiai Vilniaus priemiesčiuose. Pamenu, kartą pristačiau maistą klientui, kuris buvo labai apsvaigęs, galėjai užuosti alkoholio kvapą. Jis baisiai rėkė ant manęs, naudojo rasistinius įžeidimus. Už užsakymą jis turėjo sumokėti vietoje grynaisiais, tačiau jis tai daryti atsisakė ir pradėjo man grasinti, kad nužudys mane, jei prisiartinsiu. Aš tiesiog bėgau iš ten.
– O kiek uždirba kurjeriai? Ar to pakanka, kad būtų galima išgyventi čia?
– Per dieną galima uždirbti apie 80–100 eurų, jei dirbsi apie 10–12 darbo valandų. Galima paskaičiuoti: jei visą mėnesį dirbsi kasdien, gali uždirbti apie 3 000 eurų. Lietuvoje tokia suma yra pakankamai geras atlyginimas, dirbdamas biure dažnai uždirbi mažiau, ypač jei esi užsienietis, tad tai dar viena priežastis, kodėl daugelis imigrantų renkasi kurjerio darbą. Tiesa, kai pradėjau dirbti 2022 m., 100 eurų buvo galima uždirbti ir per 8 valandas, tačiau dabar kurjerių atsirado labai daug, o tai reiškia, kad vienam kurjeriui tenka mažiau užsakymų.
Žmonės patys gali pasirinkti darbo grafiką, krūvį, visgi daugelis renkasi dirbti vakare, kai daugiau užsakymų.
– Ar to pakanka, kad būtų galima išgyventi čia?
– Per paskutinius kelerius metus apkeliavau keliolika Europos šalių, galiu pasakyti, kad Lietuva tampa vis brangesne šalimi. Kainos čia tampa panašios kaip kitose Europos šalyse, tačiau nežinau, ar kokybė yra tokia pati kaip ir ten. Manau, kad Lietuvoje vienam žmogui šiuo metu reikia bent jau 600–800 eurų: buto nuoma vienam Vilniuje atsieina apie 400 eurų, dar apie 150–200 eurų reikia išleisti maistui, kitos išlaidos priklauso nuo paties žmogaus.
– Nuo šių metų pradžios žmonės, dirbantys aptarnavimo sektoriuje, turi mokėti lietuvių kalbą bent jau baziniu lygiu. Kaip vertinate šį reikalavimą?
– Manau, kad tai labai tinkama politika. Jei kas nors gyvena svečioje šalyje ir nemoka kalbėti vietine kalba, tai nėra gerai. Galbūt nereikia mokėti kalbėti ja tobulai, tačiau bent baziniu lygiu yra privaloma. Jei tokio pastūmėjimo iš šalies nebūtų, tikrai manau, kad daugelis užsieniečių lietuviškai nesimokytų, tačiau dabar, kai tokios taisyklės, yra daugybė kursų, visi mano pažįstami užsieniečiai jau mokosi lietuvių kalbos. Pats jau esu baigęs A1 lietuvių kalbos kursą, turiu pažymėjimą.
– Ar planuojate mokytis toliau?
– Taip. Po diplomų įteikimo šventės planuoju vykti atostogų į Pakistaną pas šeimą, tačiau grįžęs mokysiuosi toliau.
– Ar sunku rasti vietų, kur mokytis? Viešojoje erdvėje kartais pasigirsta, kad lietuvių kalbos mokyti siūlosi ir tie, kurie nėra mokytojai, neturi jokio kvalifikaciją įrodančio pažymėjimo.
– Taip, susidūriau su tuo, kai pats ieškojau, kur mokytis lietuvių kalbos. Visgi dažniausiai pirmoji kursų pamoka būna įvadinė ir nemokama, po jos žmogus gali apsispręsti, ar jis nori tęsti toliau. Tikrai žinau, kad net ir užsieniečiai, kurie toli gražu nemoka lietuvių kalbos tobulai, patys turi tik B1 ar B2 lygio pažymėjimus, siūlosi mokyti kitus užsieniečius lietuvių kalbos.
– Ar sunku mokytis lietuvių kalbos?
– Taip, tikrai tai viena sunkiausių kalbų, jei lyginsime su kitomis Europos šalimis. Tačiau ji gana tampriai susijusi su sanskritu, o Pakistane kalbame urdu kalba, kuri turi tam tikrų panašumų su sanskritu. Bet jūsų kalba labai unikali, labai smagu jos mokytis.
– Kaip apskritai vertinate gyvenimą čia, Lietuvoje?
– Lietuva yra labai graži šalis, čia labai švaru, nuostabi gamta, daug žalumos. Lankiausi įvairiuose Lietuvos miestuose, iš visų labiausiai patiko Nida. Tai nuostabi vieta. Man labai patinka gyventi Lietuvoje, patinka čia gyvenantys žmonės, jūsų istorija labai įdomi. Noriu šią šalį pažinti dar labiau.
– O kaip vertinate lietuvišką virtuvę?
– Ragavau šaltibarščių, keptos duonos. Labai patiko kibinai. Kai nuvykstu į Trakus, kiekvieną kartą jų užsisakau.
– Kokios lietuviškos tradicijos jums labiausiai patinka?
– Lietuviai draugai kartą mane pakvietė kartu švęsti Kalėdų jų namuose su šeima, man labai patiko. Žmonės kalbėjo, šoko, dainavo. Man taip pat labai patiko Šaltibarščių festivalis.
– Ar lietuviai – draugiški žmonės?
– Iš pradžių, kai bandai užmegzti pokalbį, jūs nemėgstate daugžodžiauti, tačiau laikui bėgant draugystė užsimezga. Manau, kad lietuviai yra introvertai.
– Ar teko susidurti su rasizmu?
– Tiesiogiai – kartą, kai dirbau kurjeriu ir girtas klientas mane išplūdo rasistiniais pareiškimais. Nemanau, kad jis taip būtų elgęsis, jei būtų buvęs blaivus. Daugiau tiesiogiai nukreipto rasizmo nesu patyręs, tačiau jaučiasi, kad vyresni žmonės yra nusiteikę prieš imigrantus, jie nenori, kad Lietuvoje gyventų kitataučiai. Jauni žmonės yra labai atviri, turiu daug draugų lietuvių.
