Jau 2028 m. pabaigoje visų keliones ir architektūrą mylinčių žmonių laukia puiki žinia – bus pastatytas naujas Vilniaus oro uosto atvykimo terminalas, pakeisiantis dabartinį.
Bendras būsimo Vilniaus atvykimo terminalo plotas turėtų būti daugiau nei 12,5 tūkst. kvadratinių metrų (maždaug dviejų futbolo stadionų dydžio) ir kainuoti apie 60 mln. eurų.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Naujo Vilniaus oro uosto atvykimo terminalo projektas kainuos apie 60 mln. eurų ir užims daugiau nei 12,5 tūkst. kvadratinių metrų plotą.
- Architektų biuras „Zaha Hadid Architects“ siekė sukurti pastatą, kuris harmoningai derėtų su esama oro uosto infrastruktūra ir būtų vientisas su būsimais plėtros etapais.
- Planuojama, kad atvykimo terminalo statybos darbai bus baigti jau 2028 m. gale.
Terminalą projektuosiančio vieno garsiausių architektų biuro „Zaha Hadid Architects“ direktorius Ludovico Lombardi LRT.lt pasakoja, kaip gimė idėja sukurti pastato dizainą bei kokių technologinių naujovių galėsime išvysti, pavyzdžiui, ant stogo surinktas lietaus vanduo bus panaudotas eksploatuojant pastatą.
– Kadangi Vilniuje vystote net 4 projektus, spėju, kad dabartinis vizitas sostinėje jums nėra pirmas?
– Tikrai ne. Pirmą kartą čia atvykau dar prieš 5–6 metus. O dabar dėl vystomų projektų Vilniuje tenka lankytis maždaug kartą per mėnesį.
– Koks jums pirmas dalykas šauna į galvą pamačius Vilnių? Ar jis turi savitumo?
– Kai pirmą kartą atvykau į Vilnių, pasiėmiau bėgimo batus ir prasibėgau mieste. Buvo tikrai malonu atrasti ne tik miestą, bet ir gamtą. Vilniuje ji yra taip lengvai pasiekiama, mėgavausi tuo.
Buvo tikrai malonu atrasti ne tik miestą, bet ir gamtą. Vilniuje ji yra taip lengvai pasiekiama, mėgavausi tuo
L. Lombardi
Na, ir, be gamtos, Vilnius turi įvairių istorinių sluoksnių. Tai tikrai unikalu ir įspūdinga. Man labai patinka tiek santykis tarp kraštovaizdžio ir miesto, tiek santykis tarp skirtingų laikotarpių.
Vilnius turi senovės istorinį laikotarpį, tada baroko laikotarpį, sovietinį laikotarpį ir dabar kuriamą ateities laikotarpį, prie kurio stengiamės prisidėti ir mes.
– Kai nusprendėte dalyvauti Vilniaus oro uosto atvykimo terminalo projektavimo konkurse, kaip atrodė kūrybinis procesas? Kaip gimė idėja sukurti pastatą, kurį išvysime jau po trejų metų?
– Tai buvo įdomus projektas, šiek tiek mažesnis negu kiti projektai, kuriuos esame įgyvendinę aviacijos srityje.
Nebuvo lengva, nes reikėjo atsižvelgti, kad viską reikės daryti veikiančiame oro uoste, kuris turės būti funkcionalus visą laiką. Reikėjo atsižvelgti ir į tai, kad jau yra naujas išvykimo terminalas, paveldosaugininkų saugomas dabartinis atvykimo terminalas.
Atsižvelgdami į tai, turėjome suprojektuoti naują komponentą, kuris iš esmės kurs naują oro uosto fasadą. Turėjome esamo pastato simetrijos ašį ir ją reikėjo iš naujo subalansuoti. Norėjome sukurti kažką, kas nebūtų visiškas svetimkūnis.
Taip pat norėjome sukurti pastatą, kuris tiktų visiems būsimiems plėtros etapams, kad būtų išlaikytas vientisumas. Priešingu atveju visa tai virstų tarsi margu lopiniu iš skirtingų fragmentų. Manome, kad tokio masto projektui labai svarbu sukurti sprendimą, kuris būtų nuoseklus ir aiškiai atpažįstamas kaip vieninga tapatybė. Tai buvo pirmasis iššūkis ir kartu pagrindinis įkvėpimo šaltinis pirmiesiems eskizams. Mes sukūrėme keletą eskizų, bet dabartinis padiktavo tolimesnę kūrybos kryptį.
– Ar prisimenate sunkiausią kūrybinio proceso dalį? Galbūt tai buvo bandymas suderinti seną atvykimo terminalą su būsimu?
– Manau, ta dalis tikrai yra labai svarbi – tai buvo viena iš pagrindinių projekto krypčių.
Kitas iššūkis buvo sukurti architektūrinę kalbą, kuri būtų pakankamai tvirta. Tam tikras įkvėpimas kilo iš stoglangių formos – ji yra tarsi atpažįstama, bet kartu turi savotišką industrinį, techninį pojūtį. Stoglangiai transformuojami į šiuolaikišką architektūrinę kalbą: jungiami su fasadu jie tampa tęstiniais elementais, kurie sukuria visumą ir suteikia pastatui vientisumo.
Taigi viskas iš esmės prasidėjo nuo pastato fasado (angl. envelope) – formavome jį taip, kad natūrali šviesa galėtų patekti į vidų ir būtų užtikrintas matomumas tarp skirtingų erdvių, tiek viduje, tiek išorėje. Remdamiesi tuo pradėjome kurti vidinę erdvių struktūrą. Tai buvo nuolatinis, sakykime, dialogas tarp vidinių erdvių planavimo ir fasado bei stogo formavimo.
– Kai žiūri į pastato priekį, jo forma kažkiek primena JAV „B-2“ bombonešį iš šono arba skrendantį sakalą. Ar iš čia ir gimė įkvėpimas?
– Tą formą iš dalies šiek tiek lėmė medžiagų pasirinkimas. Tai yra tam tikra kampuota architektūrinė kalba, kuri referuoja į judumo dizainą – nuo automobilių iki lėktuvų. Idėja tokia, kad metalinis apmušalas tampa subtilia užuomina į transporto pramonės dizainą. Kūrybinio proceso metu mes sau pasakėme: „Gerai, norime perteikti medžiagiškumo pojūtį,“ kuris tarsi kalba apie transporto dizaino pramonę. Taip ir gimė ta forma.
– Oro uosto atvykimo terminalas yra savotiška Lietuvos vizitinė kortelė. Kokią žinią siunčia pastatas čia atvykusiems žmonėms?
– Manau, mūsų tikslas buvo sukurti erdvę, kuri būtų itin intuityvi judėti, kur pagrindinis dėmesys būtų vartotojo patirčiai. Svarbus ir keliautojų komfortas, todėl medžiagiškumas yra šiltesnis – visuomet stengiamės į projektą įnešti tam tikrą medienos pojūtį. Tai kontrastuoja su išorinėmis erdvėmis, kurios turi, kaip minėjau, automobilių ar lėktuvų pramonės industrijos jausmą. Taip pat siekėm sujungti skirtingas erdves, kad judant pastate būtų aišku, kur eiti, kaip judėti, kur patekti nuo lėktuvo iki taksi ar automobilio paėmimo taško.
– Ar yra kažkuri pastato vieta, architektūrinis sprendimas, kuriuo ypač didžiuojatės?
– Man svarbiausias šio projekto aspektas – galimybė sukurti naują tapatybę, kuri sujungtų visus skirtingus plėtros etapus – tiek praeities, tiek ateities – į vieningą gestą, kažką, kas juos visus suvienytų. Taip pat, mano nuomone, fasado ir stogo architektūrinė kalba yra išskirtinė ir tampa tarsi esminiu centru.
– Kokios medžiagos bus naudojamos pastate, ar jis bus tvarus?
– Pastatas turės gauti BREEAM sertifikatą. Tai lemia ir tam tikrus architektūrinius sprendimus. Pavyzdžiui, stogo forma leis surinkti daugiau lietaus vandens. Tam tikri tvarumo parametrai buvo naudojami kaip įkvėpimas ir gairės projektuojant pastatą.
– Paminėjote vandens surinkimą. Kaip suprantu, dalis lietaus vandens bus panaudojama pastate?
– Taip. Taip pat turime saulės kolektorius – stogo forma leidžia juos orientuoti skirtingomis kryptimis, kad būtų maksimaliai išnaudota saulės energija.
Tačiau tvarumas nėra tik apie medžiagas. Tai taip pat reiškia statybos terminų trumpinimą, efektyvų medžiagų naudojimą ir, žinoma, patį medžiagiškumą. Mes tiriame tiek plieno, tiek betono sprendimus, įskaitant vadinamąjį tvarų betoną.
Visgi nereikia pamiršti, kad tai yra projektas su daug apribojimų dėl saugumo. Nagrinėjome galimas medinių konstrukcijų sistemas, tačiau tai dar nėra visiškai įmanoma dėl priešgaisrinių reikalavimų, todėl greičiausiai bus pasirinkti tradiciniai konstrukciniai sprendimai.
– Gal galite nupiešti paveikslą, kaip pastatas atrodys iš vidaus?
– Manau, tai bus kažkas labai tvarkingo, aiškaus patirties prasme, tarsi minimalios paletės sprendimas. Paprastai, kai dirbame su projektais, kurie yra labai ryškiai suformuoti ir turi aiškią dizaino tapatybę, stengiamės medžiagiškumą ir atmosferą išlaikyti švarią – nepridedame papildomų elementų, kurie galėtų blaškyti, nes erdvė ir dizainas jau yra pakankamai stiprūs. Todėl manau, kad interjero dizainas bus labai švarus, tvarkingas, akcentuojantis pagrindinio pastato formas ir erdves. Pats pastatas taps tarsi ornamentu.
– Lietuvoje tai bus jūsų jau ketvirtas projektas. Ar mūsų istorinis kontekstas, klimato sąlygos daro įtaką jūsų architektūriniams sprendimams?
– Taip, tikrai yra kontekstinių aspektų, taip pat aplinkos aspektų. Be to, reikia atkreipti dėmesį ir į tam tikrus technologinius sprendimus, ar juos bus galima įgyvendinti pasirinktoje šalyje, nes tam tikros statybų technologijos ir patirtis šalyse gali skirtis.
Mūsų patirtis rodo, kad labai svarbi ir dizaino jautrumo dimensija, todėl visuomet stengiamės pritaikyti savo dizainą pagal regioną. Žinoma, yra projektų, kur kontekstas mažesnis – tiek dizaino, tiek statybos prasme – ir tada galime kai kuriuos dizaino sprendimus įgyvendinti drąsiau arba akivaizdžiau. Kita vertus, ypač Europoje, kontekstas toks turtingas, kad būtina pritaikyti architektų kalbą istorijai ir vartotojų prisiminimams.
– Kadangi dažnai lankotės Vilniuje, ar esate nusižiūrėjęs kokią vietą, kur norėtumėte įgyvendinti dar vieną projektą?
– Manau, kultūrinis pastatas tikrai būtų įdomus projektas. Mes turime beveik visas tipologijas savo portfelyje, tačiau Vilniuje šiuo metu daugiausia dirbame su transporto projektais. Taip pat turime mišrios paskirties projektą, kuris dabar beveik baigtas. Todėl kita įdomi tipologija galėtų būti aukštas pastatas arba kultūrinis pastatas – tai tikrai būtų įdomu.
